Titane sustingusi laisvė: 1989-ųjų ekspedicija į Jakutijos šiaurę

Alumnai | 2018-05-08

„Teisingiausia būtų sakyti, kad paminklus kūrė ir juos statė visa lietuvių tauta. Paminklų projektai, Justino Marcinkevičiaus žodžiai paminkliniams užrašams, titano vamzdžiai, lėktuvas skraidinęs prie Lenos, rūbai ir darbo įrankiai, maistas, spiritas, vaistai ir dezinfekavimo priemonės, valčių varikliai, benzopjūklai, kiekviena nemokama radijo ar TV eterio  ir telefoninio pokalbio minutė…“, – prisiminimais apie tautos susitelkimą bei 1989-aisiais organizuotą eskpediciją į Jakutijos šiaurę dalijasi Kauno technologijos universiteto (tuomečio Kauno politechnikos instituto) absolventas dr. Rimantas Plėštys. 

Tai buvo pirmoji lietuvių ekspedicija, paminklais įamžinusi lietuvių tremtinių žūties vietas šiaurėje. Jūsų dėmesiui ekspedicijai vadovavusio R. Plėščio prisiminimai apie ekspedicijos užkulisius: įveiktus draudimus ir įšalą, idėją, sutelkusią tautą ir leidusią titane įamžinti nukankintuosius už Lietuvos laisvę.

Idėjos gimimas

Idėja pastatyti paminklus nukankintiems tremtiniams man gimė dar prieš 10 metų iki Sąjūdžio susikūrimo. Keliaudamas Sibire dažnai aptikdavau lietuvių kapelius Altajuje, Užbaikalėje, Norilsko regione prie Lamos ežero ir kitur. Idėjos įgyvenimo galimybės stiprėjo kartu su Lietuvos sąjūdžio veiklos ryškėjimu nuo 1988 metų. Tuomet dirbant Kauno politechnikos institute ir viename didžiausių Lietuvoje gamybinių susivienijimų „Banga“, atsirado proga pasinaudoti „Bangos“ finansinėmis galimybėmis bei išplėsti sąjūdžio veiklą už Lietuvos ribų – gamybinio susivienijimo „Banga“ iniciatyva pastatyti paminklus žuvusiems tremtiniams tolimoje šiaurėje.

Tuo metu Lietuvoje plačiai pradėta kalbėti apie šiaurėje palaidotų tremtinių palaikų gabenimą į Lietuvą. Šią veiklą organizavo Kaune įsikūręs Lietuvos tremtinių klubas. Apie paminklų statymą tolimoje šiaurėje dar niekas nekalbėjo. Teko girdėti, kad vienintelė Vido Gibavičiaus suburta buvusių tremtinių vilniečių grupė Lenos deltoje ruošėsi statyti koplytstulpius.

Mes pirmieji Lietuvoje išsikėlėme tikslą – pastatyti paminklus tolimoje šiaurėje nukankintiems lietuvių ir suomių tremtiniams. Tuomet pagalvojome:  gamta kapinių likučius greitai sunaikins, mediniai koplytstulpiai per keletą metų sutrūnys, bet iš titano ir betono pastatyti paminklai išsilaikys šimtmečiais ir bus liudininkai žiaurios istorijos, kurios pasikartojimo žmonija neleis.

Šiam sprendimui Lietuvos žmonių pritarimas palaipsniui augo. Ekspedicijos tikslus derinome ir su buvusiu nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalu ministru Juozu Urbšiu bei Panevėžio vyskupijos vyskupu Juozu Preikšu. Norėdami išvengti trukdymų tolimesniuose idėjos įgyvendinimo etapuose, gavome Lietuvos tremtinių klubo pirmininko vizą ant preliminaraus paminklų statymo plano. Žinodami, kad ten buvo ištremti ir suomiai, paimti į nelaisvę 1939-1940-ųjų metų žiemos karo metu, paminklinius užrašus nutarėme įamžinti suomių, lietuvių, rusų ir jakutų kalbomis.

Tuo metu nebuvo jokios informacijos ne tik apie to rajono gyvenvietes ir ten esančių kapinių būklę, bet net ir apie pačią tremtį. Tremtiniai tuos kraštus jau buvo palikę prieš 30 metų. Pirmoji Lietuvoje žinia apie prieš beveik 40 metų vykusius tragiškus įvykius Lenos upės deltoje pasirodė Dalios Grinkevičiūtės prisiminimuose [13,14]. Viltis gauti daugiau mums naudingos informacijos atsirado 1989 m. vasario 16 d. sužinojus, kad žinomo keliautojo Kauno medicinos instituto darbuotojo Donato Samėno slidininkų grupė balandžio mėn. pradžioje ruošiasi vykti į mus dominantį rajoną.

Jie surinko šiek tiek informacijos iš ten buvusių ir Lietuvoje gyvenančių tremtinių. Paminklų statybos vykdymui tremtinių turimos informacijos mums nepakako. Tik slidininkams grįžus iš kelionės, gavome labai naudingos informacijos apie išlikusių kapinaičių būklę, dar išlikusias gyvenvietes ir to krašto žmonių palankų požiūrį į mūsų idėją. Labai naudingi buvo parvežti Lenos deltos kariniai žemėlapiai.

Paruošiamoji veikla

Esmines politines prielaidas realizuoti paminklų statymo idėją sudarė ir 1989 metais sausio 16 d. išleistas SSSR aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsakas [9]. Šio įsako 4 punkte nurodyta:

Vietinėms liaudies deputatų Taryboms kartu su visuomeninėmis organizacijomis ir visuomeniniais saviveikliniais organais užtikrinti būtiną pagalbą reabilituotiems įgyvendinant jų teises ir interesus, o taip pat pastatant paminklus represijų aukoms, palaikant tinkamoje būklėje jų palaidojimo vietas.

Šio įsako kopijos iš karto atsidūrė visų Lietuvos ir Jakutijos organizacijų, kurios susijusios su ekspedicija, kanceliarijose.

Paminklų projektai buvo parengti Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale. Projektų autorius baigiamojo kurso studentas Sigitas Mickevičius. Vadovas architektas doc. V. Palys. Paminklų projektai buvo suderinti su Lietuvos kultūros fondu ir gauta fondo viza.

Laiko pasiruošti paminklų statybai turėjome labai nedaug – tik 20 savaičių. Paruošiamieji darbai prasidėjo 1989 m. vasario 17 d., kai buvo gautas žodinis g/s „Banga“ administracijos pritarimas vykdyti ekspediciją. Jau vasario 20 d. buvo paruoštas ir administracijai pateiktas preliminarus ekspedicijos planas ir sąmata, o vasario 22 d. g/s „Banga“ profsąjungos konferencijoje numatytai veiklai ir parengtai sąmatai pritarta. Toliau visi paruošiamieji darbai ir paminklų statymas vyko g/s „Banga“ vardu. Man buvo suteikti įgaliojimai visas su ekspedicija susijusias sąskaitas, gautas tiek Lietuvoje, tiek ir Jakutijoje, pateikti tiesiogiai g/s „Banga“ buhalterijai.

Ekspedicijos tikslų viešinimo metu buvo pristatomi jau atlikti pasiruošiamieji darbai ir aiškinamos naujai iškylančios problemos. Į kylančias problemas Lietuvos organizacijos ir pavieniai žmonės reaguodavo labai operatyviai. Reikalinga parama medžiagomis ir daiktais plaukė vos tik paminėjus poreikius – tereikėjo nurodyti krovinių ir medžiagų pristatymo adresą Lietuvoje. Sąskaitos už juos paprastai nebuvo išrašomos. Piniginė parama buvo persiunčiame į g/s „Banga“ sąskaitą.

Manau, kad galutinė sąmata lyginant su pradine padidėjo daugiau kaip 3 kartus. Pagrindinė problema buvo paminklų pamatų įrengimo technologija įšalusiame dumble ir ant akmens pagrindo.  Šią problemą padėjo išspręsti VISI pamatų ir pagrindų įrengimo laboratorija.

Tais metais įsigyti maisto visai kelionei buvo sunku – dauguma produktų galima buvo nusipirkti tik su talonais. Maistą produktus gaminančios Lietuvos imonės padėjo apsirūpinti maistu dar esant Lietuvoje. Pasiėmėme ir gryno spirito vaistų pakuotėse. Jis vėliau tarnavo kaip tvirta valiuta su vietiniais atsiskaitant už įvairias paslaugas.

Paminklus norėjome pastatyti oficialiai gaunant tam leidimus ir nebūtinai kapinėse, bet kuo arčiau jų. Pastatyti naują antkapį ant tremtinio kapo leidimo nereikėjo. Į Bulūno rajono vadžią paminklų vietų ir paminklo projektų derinimo klausimais kreipėmės raštais nuo „Bangos“, nuo Kauno miesto vykdomojo komiteto, nuo Lietuvos kultūros fondo, tačiau į mūsų oficialius prašymus Bulūno rajono oficialūs asmenys iki mūsų nuvykimo į vietą neatsiliepė. Neturėjome ne tik sutikimo statyti paminklus, bet ir leidimų įvažiuoti į mus dominantį rajoną.

Tuomet mus išgelbėjo balandžio pabaigoje grįžusi Donato Samėno vadovaujama slidininkų grupė, patarusi pasinaudoti jų užmegztomis pažintimis ir dėl iškvietimo kreiptis į Tiksio komjaunimo komitetą. Išsiuntę telegramą komjaunimo komiteto adresu gavome pirmuosius iškvietimus dviem asmenims: man ir buvusiam tremtiniui. Vėliau Tiksio komjaunimo komitetas iškvietė ir visą mūsų grupę.

Gegužės pabaigoje nuvykus į Tiksi derinti numatytų darbų pajutome, kad visas rajonas geranoriškai priėmė mūsų idėją statyti paminklus. Paminklų statymo idėja buvo pristatyta Bulūno rajono vykdomajame komitete ir partijos komitete ir gautas atsakymas (nutarimas Nr.33, 1989 m. gegužės 29), kuriame konstatuota:

1) Leisti Lietuvos kultūros fondui per g/s „Banga“ pastatyti paminklus palaidotiems represijų aukoms Bykovo gyvenvietėje, o taip pat vietovėse: Tit-Ary, Muostach, Trofimovsk;
2) Užrašų ant paminklų tekstą suderinti su rajono tarybos vykdomuoju komitetu.

Nutarimą pasirašė Bulūno rajono Vykdo-mojo komiteto pirmininkas. Šis nutarimas mus labai pradžiugino ir paskatino paspartinti pasirengimo darbus. 1989 m. liepos 14 d. papildomai gavome Bykovo liaudies deputatų Tarybos sprendimą Nr. 41 (14/07/1989), kuriame nurodyta tiksli paminklo Bykove pastatymo vieta.  Paminklų statymo vietas Tit-Aruose, Trofimovske ir Muostache leido pasirinkti savo nuožiūra.

Numatytas paminklų statybos rajonas aprėpė apie 10 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritoriją. Todėl ekspedicijos paruošiamajame etape teko numatyti kaip šiaurėje transportuoti paminklines konstrukcijas, inventorių, medžiagas, įrankius ir žmones į skirtingas vietas.

Patikėjęs pažadu išduoti leidimą statyti paminklus, sudarinėjau paminklų statybos užtikrinimui reikiamas sutartis: dėl sraigtasparnių skrydžių maršrutų ir skraidymo valandų, dėl cemento, benzino motorinių valčių varikliams, baržų ir antžeminio transporto nuomos, ekspedicijos štabo patalpų, telefoninių pokalbių limitų ir kt.

Lenos delta yra labai mažai apgyvendintas rajonas. Slidininkų atvežti kapinių vaizdai mus giliai sukrėtė. Tremtinių pastatyta Trofimovsko gyvenvietė ir kapinės – jau nuplauti į jūrą, likę tik du namukai. Tit-Arų kapinės žiemą paslėptos giliai po sniegu, bet vasarą viršutinį Lenos upės suneštą smėlio sluoksnį nupusto vėjas – atsiveria palaikų karstai, kuriuos išdrasko vietiniai šunys ir poliarinės lapės.

Būdamas Tiksio komjaunimo komitete paprašiau, kad nuvežtų mane į Bykovą, kur galėčiau pamatyti lietuvių kapinaites. Ekspedicijos štabui numatyta vieta atrodė siaubingai. Gaujos šunų puolė kiekvieną atvykusįjį. Kraupūs ir čia išlikusių kapinių vaizdai. Buvo graudu matyti, kaip šunys tąso mūsų tremtinių palaikų kaulus.

Vaizdas Muostacho iškyšulyje – ne toks sukrečiantis. Išlikę Lietuvių tremtinių pastatytos jurtos likučiai. Čia nėra gyvenvietės, todėl kapinės nyksta savaime, be žmogaus intervencijos.

Tuo metu Lietuvoje buvo baigiamos gaminti paminklų pagrindinės konstrukcijos iš titano. Šis metalas atsparus sūriam jūros vandeniui, drėgmei, labai sunkiai apdirbamas rankomis ir labai lengvas.

Pradžioje buvo numatyta metalo konstrukcijas pagaminti g/s „Banga“ antrajame ceche, bet šį svarbiausią darbą sutiko atlikti ekspedicijos dalyvis, buvęs Lenos tremtinys, Vaidutis Kasperavičius. Jam vadovaujant, visos konstrukcijos buvo pagamintos Vilniaus antrojoje termofikacinėje elektrinėje. Tam prireikė specialių įrankių ir labai aukštos kvalifikacijos šaltkalvių.

Pagamintas paminklų konstrukcijas su visomis pastatymo darbams skirtomis priemonėmis ir įrankiais fantastiškai puikiai Vaidutis Kasperavičius supakavo į dėžes su tiksliais užrašais apie paskirties vietas ir kiekvienos dėžės turinio aprašymu.

Paminklinių užrašų tekstų keliolika variantų per vieną naktį parašė Justinas Marcinke-vičius. Pasirinkome vieną iš jų:

Prievarta nuo savo žemės atplėšti,
nukankinti, bet neužmiršti.
Žuvusių lietuvių ir suomių tremtinių atminimui

Į suomių kalbą tekstą išverstė Estijoje, į jakutų kalbą – Jakutijoje. Rusų kalboje žodį „nukankinti“ turėjome pakeisti į žodį „pavšyje“ – taip pareikalavo Buluno VK. Visas dešimt paminklinių lentų su užrašais visomis kalbomis pagamino Kauno dailės institutas.

Ekspedicijos dalyviai buvo aprūpinti darbui reikiama apranga. Kiekvienas dalyvis turėjo tinkamus darbo rūbus, reikalingą avalynę, apsiaustą nuo lietaus, šventinę uniformą, šiltus darbo rūbus. Šventinę uniformą pasiuvo Tekstilės pramonės MTI,  o šiltus rūbus darbui šalčio ir pūgos sąlygomis –  Raseinių „Šatrija“. Darbo rūbais aprūpino g/s „Banga“.

Baigiamasis ekspedicijos etapas – kelionė į šiaurę ir paminklų statyba

Gavus Kauno m. Liaudies deputatų Tarybos VK leidimą organizuoti palydas (sprendimas 257 (03/07/1089)), ekspedicijos dalyvių atsisveikinimas su Lietuva įvyko 1989 m. liepos 9 d. Kaune prie Laisvės paminklo. Po to buvo laikomos mišios Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Po mišių autobusu vykome į Vilnių.  Visas krovinys į Vilniaus aerouostą buvo nuvežtas iš vakaro.

Kauno namų statybos kombinatas sutiko savo lėšomis ekspedicijos dalyvius, visą bagažą ir paminklo konstrukcijas nugabenti į Tiksi. Vilniaus aerouoste pasinaudojau sudaryta galimybe pasirinkti norimą lėktuvą. Pasirinkau lėktuvą TU-134 ir nurodžiau pageidaujamą maršrutą su tarpiniais nusileidimais Archangelske, Vorkutoje ir Chatangoje.

Pradžioje man sunkiai sekėsi spręsti lėktuvų kuro užpildymo maršruto tarpiniuose punktuose klausimus. Labai nudžiugau, kad iš manęs tą problemą perėmė spręsti Vilniaus aerouosto sąjūdžio grupė. Mums buvo nurodyta neviršyti leistino krovinio svorio (7 t) ir visą krovinį patiems pakrauti į lėktuvą. Pusę lėktuvo keleivių salono sėdynių teko išmontuoti tam, kad galėtume sutalpinti krovinį ir žmones.

Netikėta problema iškilo, kai likus 3 dienoms iki išskridimo mūsų pagalbos nuskraidinti į Tiksi paprašė 21 žmogus – tremtinių klubo grupė. Iškilo labai didelė rizika lėktuvui nepakilti iš Vilniaus aerouosto. Manau, kad tik lėktuvo įgulos, vadovaujamos Romualdo Skacevičiaus, meistriškumas padėjo „atplėšti“ lėktuvą nuo Vilniaus aerouosto pakilimo tako.

Tolimesnė kelionė iki Tiksio vyko sklandžiai. Lėktuve mus pasveikino visa lėktuvo įgula įteikė sveikinimo raštą ir palinkėjo sėkmingai įvykdyti numatytą misiją ir laimingai sugrįžti į Lietuvą.

Kelionėje įvyko komiškas nesusipratimas. Lietuvoje tuo metu tvyrojo 35 oC karštis, ir Vilniuje pakrovus lėktuvą man nepavyko įtikinti ekspedicijos dalyvių, kad jie iškart pasiruoštų žieminius drabužius. Žinojau, jog Tiksyje teks lipti iš lėktuvo į nulio laipsnių vėsą ir kęsti žvarbų vėją. Ir štai: vos nusileidus, kai kurie dalyviai tirtėjo su šortais ir marškinėliais, nes aplinkui dar buvo ledas. Drabužių turėjome pasiėmę pakankamai, tad teko paskubomis persirengti.

Prieš išskrendant iš Lietuvos jau žinojome, kur gyvensime – tikslų ekspedicijos štabo pašto adresą, telegrafo adresą ir telefono numerį. Šią informaciją paskelbiau spaudoje. Būdami Bykove gaudavome iš Lietuvos mūsų darbus palaikančias telegramas ir sveikinimus. Ryšiui tarp statybos vietų buvome pasiėmę civilinės gynybos reikmėms naudojamas radijo stoteles ir užsitikrinę oficialius leidimus jomis naudotis visos karinės bazės teritorijoje, todėl ir visas artimųjų žinutes galėjome perduoti ekspedicijos dalyviams.

Tik išlipus iš lėktuvo, iš karto teko pradėti įgyvendinti Lietuvoje parengtą paminklų statybos planą.  Pirmiausia Tiksio aerouoste reikėjo pildyti keleivių įsodinimo ir krovinio pervežimo paraiškas kiekvienam sraigtasparnio skrydžiui, tiksliai nurodant krovinio svorį ir žmonių vardus bei pavardes. Skrydžių valandos jau buvo apmokėtos iš anksto. Žinant krovinio svorį kiekvienas sraigtasparnis buvo užpildomas degalais taip, kad dar pajėgtų pakilti ir jo užtektų grįžimui į Tiksį.

Ekspedicijos dalyviai pasiskirstė į tris grupes. Šeši dalyviai iš Tiksio su visu kroviniu iš karto išskrido į Tyt-Arus. Kita grupelė su dalimi krovinio antru reisu išskrido į Bykovą. Man su keliais grupės dalyviais teko pasilikti Tiksyje ir galutinai suderinti visų užsakymų dokumentus, reikalingus paminklų statybos vykdymui. Po paros su likusiu kroviniu sraigtasparniu atvykome į Bykovą, kur ekspedicijos reikmėms buvo paskirti 2 kambariai ir virtuvė.

Akmenis tiek paminklui Bykove, tiek paminklui Muostache reikėjo pirmiausia atsivežti į Bykovą iš už daugiau kaip 100 km esančių kalnų šlaitų nuomojant baržą.

Tyt-Aruose buvo paprasčiau. Ten akmenis reikėjo atsivežti iš kito Lenos kranto. Trofimovske akmenys labai pavojingai buvo gabenami valtimi per audringą Lenos upės Trofimovsko protaką. Nelauktą logistikos pagalbą visame statybos laikotarpyje mums teikė vietinis lietuvis geofizikas Ričardas Montvila, jam priklausančiu sraigtasparniu pagelbėjęs pervežant žmones.

Bykovo vietinė valdžia parinko paminklo statymo vietą prieš pat aštuonmetę mokyklą. Tačiau ta vieta ir jai artima aplinka buvo tragiškai netvarkinga (šiukšlės, dumblas, balos, rąstų sąvartynas).

Tvarkant aplinką, reikėjo didelį plotą uždengti rąstais ir užpilti smėliu. Rąstų buvo daug, smėlį reikėjo išstumti buldozeriu iš jūros į krantą, o po to pakrauti į sunkvežimius, atvežti į paminklo statymo vietą ir supilti ant rastų. Teko įtikinti kolūkio pirmininką dėl pagalbos teikimo savivarčiais ir buldozeriu.

Visų paminklų statyba vyko sklandžiai, nors iškildavo įvairiausių netikėtumų. Apie kai kurias iš jų aprašyta knygoje [10] ir straipsnyje [11]. Amžinas įšalas neleido skubinti darbų, nes  įšale betonas stingo lėtai. O ir oro temperatūra dažnai buvo artima nuliui.

Norintiems lengviau suprasti, kokie darbai mūsų laukė, išvardinsiu pagrindinius paminklo pastatymo etapus:

  • Paminklo vietos parinkimas, pamatinės duobės paruošimas-iškirtimas 1,7 m. gylio ir 1,5 m. pločio;
  • Paminklo titaninės konstrukcijos sumontavimas;
  • Konstrukcijos nuleidimas į duobę;
  • Paminklo pado žemėje betonavimas;
  • Akmenų atvežimas;
  • Paminklo pado virš žemės betonavimas;
  • Paties paminklo betonavimas;
  • Statybos pastolių išmontavimas ir aplinkos sutvarkymas; paminklų pašventinimas.

Nepaisant to, kad tarp ekspedicijos dalyvių nebuvo nei vieno statybininko, mano manymu, pastatyti paminklai atrodo puikiai.

Gamtinės sąlygos buvo gana įvairios – buvo ir štormų, ir šlapdribos, ir lietaus, kartais pasirodydavo saulė. Dirbome pagal grafiką: 6 val. darbo ir 6 val. poilsio palapinėje ar namelyje. Nebuvo galimybės geriau nusiprausti, o tuo labiau nusimaudyti. Apie tokias darbo ir gyvenimo sąlygas buvome supažindinę dalyvius iš anksto, ir keli iš jų pabūgę sunkumų atsisakė vykti į ekspediciją.

Matydamas, kad mūsų darbų tempas kai kuriems ekspedicijos dalyviams buvo per didelis, leidau jiems išvykti namo anksčiau.

Dalyviai turėjo būti psichologiškai pasiruošę bet kuriuo metu atidarinėti karstus, rinkti ir perlaidoti palaikus, dirbti atšilusiame tundros dumble ir tuoj pat už kelių minučių užkandžiauti. Ir man kartais burnoje strig-davo maisto kąsnis.

Laisvu nuo paminklų statybos laiku Bykove ir Tit-Aruose tvarkėme ir kapines.  Bykove nuo šlaito slenkančius arba netoli šlaito esančius karstus iškasėme ir perkėlėme į saugias vietas.

Tit-Arų sala nuo kitų gyvenviečių nutolusi beveik šimtą kilometrų. Saloje yra keletas medinių namų ir kai kurie iš jų statyti lietuvių tremtinių. Pastoviai gyvena keletas gyven-tojų. Vasara žvejybos sezono metu vietinių gyventojų padaugėja. Tekėdama iš pietų į šiaurę Lenos upė pavasario polaidžio metu išneša didžiulius ledų luitus, kurie neištirpsta per vasarą.

Tit-Aruose paminklą pastatėme pačiose kapinėse. Turėdami gerai paruoštus įrankius, laisvu nuo statybos laiku kiek galėjome tvarkėme visas kapines, padėjome tuo pačiu metu atvykusiai Lietuvos tremtinių klubo grupei iškirsti įšalą ir iškelti karstus pervežimui į Lietuvą.

Pagrindinio paminklo, kuris buvo pastatytas pirmasis, atidengimas ir pašventinimas vyko tiksliai tą dieną, kuri buvo paskelbta prieš išvykstant iš Lietuvos.

Tą vienintelę saulėtą dieną beveik visi ekspedicijos dalyviai, tremtinių klubo paminklų pervežimo grupė bei KTU darbuotojo lapteviečio Jono Markausko vadovaujama tremtinių grupė susirinko prie paminklo.

Dėl Lenos deltos salose siautusio štormo į iškilmes negalėjo atvykti Trofimovske paminklą stačiusieji ekspedicijos dalyviai. Prie paminklo sakėme kalbas, giedojome bažnytines giesmes, dainavome  tautines dainas, o pabaigoje sugiedojome tautinę giesmę [16].

Po iškilmių dauguma atvykusių lietuvių pajudėjo Lietuvos link, o kartu su jais ir 4 ekspedicijos dalyviai. Trofimovske dirbę ekspedicijos dalyvai paminklo statybą užbaigė liepos 29 d. Tit-Aruose buvę ekspedicijos dalyviai išvyko į Bykovą pabaigti pradėto statyti paminklo.

Sugrįžus į Bykovą  Trofimovsko grupei sutarėme, kurie keturi ekspedicijos dalyviai turėtų vykti į Muostacho iškyšulį ir pastatyti paskutinį paminklą. Išsikvietę iš Tiksio sraigtasparnį dalyvius su akmenimis, cementu ir kitu kroviniu nugabenome prie ten išlikusių kapinaičių. Muostache paminklas baigtas statyti rugpjūčio 10 d.

Užbaigę visus Lenos upės deltoje numatytus darbus, vėl išsikvietėme sraigtasparnį ir paskutinį kartą aplankėme pastatytus paminklus Trofimovske ir Muostache.

Ekspedicijos rezultatai

Ekspedicijos vykdymas užtruko 25 savaites, iš jų – 20 savaičių skirta pasiruošimui, 5 savaitės – Lietuvoje pagamintų paminklų statymui. Pirmųjų 20 savaičių rezultatas buvo didžiulis kalnas dėdžių su ekspedicijos vykdymui reikalingomis konstrukcijomis, įrankiais, apranga, maistu bei reikalingais raštais. Likusių 5 savaičių rezultatas – pastatyti paminklai. Visi įrankiai, valčių varikliai bei kiti nuo paminklų statybos atlikę daiktai ir maisto produktai palikti vietos gyventojams.

Ekspedicijos rezultatų viešinimas prasidėjo rugsėjo mėn. Labai įsimintini buvo susitikimai su buvusiais tremtiniais. Dienraštyje „Kauno tiesa“ per vėlines paskelbiau straipsnį apie nuveiktus darbus Jakutijoje. Nustebau, kai 10 klasės chemijos vadovėlyje puslapio apačioje pamačiau išnašą, kad titanas naudojamas ne tik raketų ir povandeninių laivų gamyboje, bet ir nukankintų lietuvių atminties įamžinimui. Manau, kad kelių metų bėgyje šį įrašą matė daugiau kaip 100000 moksleivių.

Pasiruošimo metu parašyta daugiau kaip 100 raštų: paminklų projektai ir jų statybos vietų derinimai, paminklų įteisinimai, statybinių medžiagų, įrankių ir prietaisų pirkimo raštai, dalyvių iškvietimai į Lenos deltą, dalyvių sąrašo daugkartiniai tikslinimai, prašymai organizacijų paramai gauti, daugkartinės paraiškos skrydžiams, straipsniai spaudoje, tarpininkavimo raštai organizacijoms išleidžiančios savo darbuotojus į ekspediciją, medžiagų, įrankių ir prietaisų nurašymo aktai ir kt.

Ekspedicijos organizavimas ir vykdymas leido pajusti, kokia didžiulė jėga yra tautos vienybėje. Jeigu iškelta idėja atitinka tautos lūkesčius, tuos lūkesčius įgyvendinanti veikla yra labai lengva. Ir Lietuvoje, ir Jakutijoje jutome visišką pritarimą ir didžiausią palaikymą tiek dvasiškai, tiek ir finansiškai.

Paskutinis ekspedicijos įgyvendinimo etapas (nuo liepos 11 d. darbai) vyko ypatingai ekstremaliomis sąlygomis. Bent vienas nelaimingas atsitikimas ar politinis neatsargumas galėjo niekais paversti galutinį rezultatą arba net nulemti dalyvių tolimesnį gyvenimą. Neišskirčiau – nei giriant, nei peikiant – nė vieno ekspedicijos dalyvio, nors visi buvome labai skirtingi. Iki paskutinės dienos išlikome dvasiškai kartu, tapome labai artimais.

Vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių ekspedicijos tikslų įgyvendinimo sėkmę, buvo viešumas. Kritiniais momentais teko remtis ekspedicijos dalyvių priesaika, duota Lietuvos žmonėms prieš išvykstant į paminklų statymo vietas.

Manau, kad ekspedicijos sėkmę lėmė ir tinkamai pasirinkta strategija, ir tinkamai pasirinktas paminklų statymo laikas. Esu įsitikinęs, kad nei metais anksčiau, nei metais vėliau tokia ekspedicijos sėkmė būtų negalima.

Turimomis žiniomis visi pastatyti paminklai dabar yra geros būklės. Paminklą Bykove prižiūri mokyklos bendruomenė. Beveik 30 metų veikiant gamtos jėgoms, vienam iš paminklų iškilo pavojus sunykti – vėjas nupustė smėlį nuo paminklo pamato, ir jis galėjo bet kuriuo momentu nugriūti. Ilgą laiką neatsirado žmonių, kurie galėtų išgelbėti paminklą. Tik pernai vasario mėn. išgirdome, kad Lietuvoje yra norinčių ir galinčių aplankyti Lenos tremtinių kančių vietas ir sutvirtinti Tit-Arų paminklo pamatą. Tą darbą atliko Euro-parlamentaro Vytenio Andriukaičio sūnaus Gedimino vadovaujama grupė, vykdžiusi projektą „Pereiti praeitį“ [12]. Jeigu nebūtų pavykę likviduoti gamtos išdaigų sukeltas pasekmes, tai nebūtų malonu ir prisiminti 29 metų senumo darbus, vykdytus prie atšiaurios Laptevų jūros.

Prisiminimuose minėti šaltiniai:

  1. Rimantas Plėštys. Arkties vėjų pagairėje. G/s „Banga“ savaitraštis „Banga“. 1989. 06.09 ir 1989. 06.16.
  2. Rimantas Plėštys. Ekspedicijai „Lena-89“ jau pasiruošta. G/s „Banga“ savaitraštis „Banga“. 1989. 06.30.
  3. Rimantas Plėštys. Įamžinimo misiją baigėme. G/s „Banga“ savaitraštis „Banga“. 1989.08.18.
  4. Paminklai iškeliauja prie Laptevų jūros. Komjaunimo tiesa, 1989 07. 07 d. Nr.130 (11285)
  5. Vitalis Staugaitis. Lenos deltoje ne savo noru. 2008. 145- 173 psl. ISBN 978-9955-03-510-7. http://lenosdeltoje.lt/.
  6. Rimvydas Racėnas. Paminklai Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietose. 1940-1958. Vilnius „Knygiai“ 2005. 78-82 psl.
  7. Memorial to the captive Finns and Lituanians. Google Earth. Koordinatės: 72000’50.42“ – 126056’49.23“.
  8. Отмороженная в Булунском улусе. https://www.youtube.com/watch?v=u0eQ0B2PkWE#t=843.4713175.
  9. О дополнительных мeрах по восстановлению справедливости в отношeнии жерв репрессий, имевших место в период 30-40-х и начала 50-х годов. Указ президиума верховного совeта СССР. Москва, Кремль.16.01.1989.
  10. Rimantas Povilas Vanagas. Likimų medžiotojas. Petro ofsetas. 2017: 114-173 psl.
  11. Rimantas Plėštys. Paminklus prie Lenos statė visa lietuvių tauta. Pasaulio Anykštėnas, 2017, Nr. 5 (77); 4-5 psl.
  12. Projektas: Pereiti praeitį. https://nanook.lt/ .
  13. Dalia Grinkevičiūtė. Lietuviai prie Laptevų jūros. 20-45 psl. Knygoje Amžino įšalo žemėje. Vilnius, „Vyturys“, 1989.
  14. Даля Гринкевичюте. Литовские ссыльные в Якутии (Отрывок из автобиографических зaписок) Исторический сборник “Память”. Выпуск 2. Москва-1977-Париж-1979.YMCA-Press, 1979, 555-567 стр.
  15. Ekspedicija“Lena-89”. Kaunas: datos ir faktai. http://kvb.lt
  16. Kostas Aleksynas. Tremties dainos, skambėjusios amžinojo įšalo žemėje. Švyturys, 1989-19. Spalis.
  17. Ekspedicija žuvusiems Lenos deltoje atminti http://www.lietuviaisibire.lt/lt/ekspedicijos/expedition/104/jakutija
  18. Pakelti kryžių. https://nanook.lt/zymes_pereiti_praeiti/pakelti-kryziu.html
Download WordPress Themes Free
Download WordPress Themes Free
Download WordPress Themes
Download WordPress Themes
download udemy paid course for free
We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku