Įrašai

KTU alumnė Ilona Lilieholm jau beveik du dešimtmečius dirba Europos Parlamente vertimų srityje. Nors jos kelias į šią instituciją prasidėjo atsitiktinai – nuo elektroniniu paštu gauto konkurso skelbimo – šiandien ji drąsiai dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis apie darbą tarptautinėje aplinkoje, iššūkius bei galimybes. Ilona įsitikinusi: sėkmės formulė paprasta – nuoseklus, intensyvus darbas kiekvieną laisvą minutę ir jokio pasikliovimo vien sėkme.

Apie savo kelią į Europos Sąjungos institucijas ir pirmuosius žingsnius konkurse plačiau pasakoja pati Ilona.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į Europos Parlamentą ir kokie buvo pirmieji žingsniai atrankos procese?

Mano kelias į Europos Parlamentą prasidėjo gana atsitiktinai. Gyvendama Švedijoje, ką tik buvau išlaikiusi švedų kalbos egzaminą ir aktyviai dalyvavau lietuvių bendruomenės veikloje. Kartą į elektroninį paštą gavau skelbimą apie konkursą vertėjo pareigoms Europos institucijose. Patikrinusi reikalavimus supratau, kad juos atitinku, nes mokėjau dvi užsienio kalbas: anglų ir švedų. Tad nieko nelaukusi, užsiregistravau.

Egzaminas susidėjo iš kelių dalių – teksto suvokimo, žinių apie Europos Sąjungą (ES) bei vertimų iš dviejų kalbų. Pamačiusi bandomąjį ES testą supratau, kad stokoju žinių, todėl nusipirkau klausimų paketus ir intensyviai mokiausi bei sprendžiau užduotis. Ši, vos 60 eurų kainavusi investicija, pasirodė itin vertinga, nes pakako dviejų savaičių intensyvaus darbo, kad sėkmingai išlaikyčiau testus.

Labai daug davė ir studijos KTU Administravimo fakultete. Tai buvo pirmoji mokama studijų programa Lietuvos istorijoje, ir aš ją visada laikiau viena geriausių savo investicijų. Aukštojo mokslo diplomas ne tik suteikė galimybę dalyvauti konkurse, bet ir užtikrino reikiamų žinių pagrindą, kuris vėliau pasirodė itin naudingas praktikoje. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad tiek studijos, tiek mokamas klausimų paketas apie ES pasiteisino šimtu procentų.

Paskutinis atrankos etapas buvo interviu Briuselyje. Įveikusi jį patekau į rezervinį sąrašą ir laukiau kvietimo į darbą beveik dvejus metus, bet laikas nepraėjo veltui, nes per tą laiką spėjo paaugti dukra.

Mano sėkmės formulė buvo paprasta – nuoseklus, intensyvus darbas kiekvieną laisvą minutę ir jokio pasikliovimo mintimi „gal kaip nors pasiseks“.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti persikėlus gyventi ir dirbti į Liuksemburgą?

Pirmiausia reikėjo įsikurti – susirasti būstą, sūnui pradėti mokslus naujoje mokykloje, o visai šeimai priprasti prie naujos aplinkos.

Liuksemburgas yra nepaprastai miela šalis, bet jos tvarką perprasti ne taip paprasta, taipogi šalyje yra oficialios trys kalbos – liuksemburgiečių, prancūzų ir vokiečių. Nei aš, nei vyras jų beveik nemokėjome, o angliškai tuomet beveik niekas nekalbėjo. Tik vėliau situacija pasikeitė, kai atvyko daug naujų gyventojų iš Rytų Europos ir galėjome susikalbėti angliškai, bet su laiku ir patys pramokome prancūziškai.

Darbo prasme taip pat laukė nemaži pokyčiai, nes vertimų skyriuje krūvis yra didžiulis – daug dokumentų, institucijų, teisėkūros procesų, tad viskas reikalavo laiko ir kantrybės. Be to, prieš tai dirbau finansų srityje, kur pagrindinis įrankis buvo skaičiai, o čia pagrindu tapo kalba ir žodžiai.

– Kaip studijos KTU Administravimo fakultete prisidėjo prie Jūsų profesinės karjeros Europos Parlamente?

Be aukštojo mokslo diplomo nebūčiau galėjusi net dalyvauti konkurse. Studijos suteikė platų požiūrį, kritinio mąstymo, administracinių bei organizacinių įgūdžių. Visa tai labai pravertė pradėjus darbą vertimų skyriuje, kur reikia greitai orientuotis skirtingose temose, suprasti institucijų veikimą ir teisėkūros procesus.

– Kodėl vertimų skyriuje svarbu, kad dirbtų ne tik lingvistai, bet ir kitų sričių specialistai?

Vertimų skyriuje labai vertinami įvairių sričių specialistai, nes dokumentai dažnai būna techniniai. Turime geologų, teologų, politologų, teisininkų ir kitų profesijų atstovų, tad jų žinios padeda tiksliai perteikti specifinę terminologiją.

Pavyzdžiui, žuvininkystės dokumentus gali tinkamai versti tik keli kolegos, nes reikia išmanyti ne tik žuvų pavadinimus, bet ir įvairius tinklus, tralus ar žvejybos įrankius. Dar sudėtingiau su finansinėmis priemonėmis ar kitomis sritimis, kurių Lietuvoje apskritai nėra ir galbūt niekuomet nebus, bet vis tiek reikia sukurti terminus, kad direktyvos ir reglamentai būtų parašyti lietuviškai.

Šalia kalbos įgūdžių labai svarbios ir specializuotos žinios, tad nuolat rengiami kursai bei seminarai, padedantys gilinti kompetencijas.

– Kaip per 17 metų pasikeitė Jūsų požiūris į Europos Sąjungą?

Mano požiūris į ES beveik nepasikeitė – visada buvau už, o dabar tuo tikiu dar labiau. Matydama iš vidaus, žinau, kiek daug nuveikiama ir kaip tai veikia mus visus. Žinoma, norėtųsi greitesnių ir paprastesnių procesų, bet reikia prisiminti, kad sprendimus priima 27 skirtingos valstybės, turinčios savus interesus, rinkėjus, ekonomiką, tradicijas ir skaudulius. Todėl galutinis teisės aktas dažnai tampa kompromisu – kiekviena valstybė narė į jį įneša savo pataisų, prašo išlygų ar siekia naudos savo šaliai.

Per 21 narystės metus Lietuva tapo modernia Europos valstybe, pasivijo ir net pralenkė daugelį senbuvių. Be ES pagalbos to nebūtume pasiekę, todėl nauda mums yra akivaizdi ir įvairiapusė.

– Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena Europos Parlamente?

Darbas prasideda 8.30 val. ir daugiausia laiko užima vertimai. Greta to tenka kuruoti stažuotojus ir naujus darbuotojus – supažindinti su procesu, tikrinti darbus, teikti grįžtamąjį ryšį.

Dabar kuruoju naują darbuotoją – per 9 mėnesius trunkantį bandomąjį laikotarpį tikrinu jos darbus, o pabaigoje vadovui pateikiu savo vertinimą.

Esu atsakinga ir už mokymus: rengiame seminarus, kalbų kursus, terminologų grupės veiklą. Net kavos pertraukėlių metu neretai aptariame su darbu susijusius klausimus.

– Kokiais būdais stengiatės palaikyti ryšį su Lietuva, gyvenant užsienyje?

Nors Lietuvoje negyvenu nuo 1998-ųjų, ryšį palaikyti padeda pats darbas – dirbu su lietuvių kalba, seku naujienas ir aktualijas, nes negalime atsiriboti nuo Lietuvos. Tam tikra prasme jaučiamės tarsi ambasadoriai.

Be to, jau dvejus metus esu lietuvių liaudies šokių kolektyvo Liuksemburge narė. Skleidžiame lietuvių kultūrą po visą Liuksemburgą ir už jo ribų, dalyvaujame renginiuose, mus pastebi, mėgsta ir labai palaiko. Tai irgi padeda palaikyti ryšį su Lietuva.

– Kokius karjeros planus turite artimiausiems metams?

Didelių pokyčių savo karjeroje neplanuoju. Manau, kad man iki pensijos likusius aštuonerius metus ramiai dirbsiu savo įprastą darbą, jei, žinoma, neįvyks kokių nenumatytų įvykių pasaulyje ar pačioje Europos Sąjungoje.

– Kokios svarbiausios savybės reikalingos sėkmingam darbui tarptautinėje organizacijoje?

Norint sėkmingai dirbti tarptautinėje organizacijoje visų pirma svarbu tolerancija, diplomatija, politinės ir geopolitinės padėties supratimas. Žinoma, labai svarbu mokėti kalbas.

– Kaip vertinate jaunimo dalyvavimą politikoje?

Jaunimo politinis aktyvumas Europos Parlamente dar nėra didelis, tačiau žiniasklaidoje ir visuomenėje jų balsas girdimas vis labiau. Matosi, kad jaunimas domisi, turi idėjų, kelia reikalavimus politikams – tai labai sveikintina.

Ypač džiugina susitikimai su naujais stažuotojais. Jie veržlūs, smalsūs, išsilavinę, supratingi, ir tai suteikia vilties, kad ateities politika bus atsakingose rankose.

– Ką patartumėte studentams, norintiems siekti karjeros Europos Sąjungos institucijose?

Konkurencija ES institucijose yra didžiulė, tačiau tai tikrai įveikiama – „juk ne šventieji puodus lipdo“.

Pirmiausia labai svarbu puikiai mokėti anglų ir (arba) prancūzų kalbą. Karjerą geriausia pradėti nuo stažuotės – ji padeda suprasti darbo specifiką ir atrasti sritis, kurios labiausiai domina. Rekomenduočiau pretenduoti į kelias institucijas ar net pabandyti dirbti europarlamentaro akredituotu asistentu. Tam reikia asmeninių savybių, kurios svarbios konkrečiam Parlamento nariui.

Dar vaikystėje ji norėjo suprasti vieną, atrodytų, paprastą dalyką – kodėl varškės sūrelis toks skanus, o paprasta varškė – ne. Šiandien tas smalsumas tapo darbu – Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkė tyrinėja maistą, aiškina produktų sudėtį ir pati juokauja, kad gebėjimas perskaityti etiketes ją vis dar verčia jaustis „kiečiausia mergaite pasaulyje“.

KTU Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja Aelita Zabulionė nepriklauso tai kartai žmonių, kurie nuo vaikystės tvirtai žinojo tapsiantys mokslininkais. Augdama Joniškyje ji tiesiog stengėsi kuo daugiau sužinoti, skaityti ir suprasti. Žvelgdama atgal, mokslininkė mano, kad būtent tokios, iš pirmo žvilgsnio mažos kasdienės patirtys ir nulėmė jos profesinį kelią.

Joniškis padėjo tvirtus pamatus

Nors šiandien A. Zabulionės gyvenimas ir profesinė veikla susiję su kitais miestais, Joniškis jos istorijoje išlieka ypatinga vieta. Mokslininkė neabejoja, kad būtent čia susiformavo vertybės ir požiūris, kurie vėliau tapo tvirtu pagrindu tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame kelyje.

Aelitos atmintyje iki šiol ryškiai išliko vienas jai ypač svarbus vaikystės aspektas – įvairių įsimintinų dienų minėjimas. Ir kalba ji ne tik apie visiems svarbias datas, tokias kaip Sausio 13-oji ar Liepos 6-oji, bet ir apie kitas prasmingas progas – Žemės dieną, Angelų Sargų dieną ir panašiai.

„Tai nuo mažens formavo mano požiūrį į bendruomenę ir pasaulį. Mokiausi pažinti skirtingus žmones, vertinti jų indėlį ir mąstyti plačiau – nuo „man svarbu tik tai, kas susiję su manimi“ iki suvokimo, kad visi esame bendros ekosistemos dalis ir kiekvienas joje savaip svarbus. Esu tikra, kad jei ne mokyklos ir apskritai Joniškio bendruomenės dėmesys tokioms iniciatyvoms, šiandien į pasaulį žiūrėčiau visiškai kitaip“, – dalijasi ji.

Augdama Aelita išgirdo ir vieną frazę, kuri ją lydi iki šiol: „Žmogus juk ne medis – jei kažko trūksta, gali ieškoti kitur.“ Būtent toks požiūris vėliau padėjo ramiai priimti sprendimą išvykti iš gimtojo miesto.

„Pasaulyje yra begalė pasirinkimų – galima išvykti mokytis ten, kur tavo profesijai sudarytos palankiausios sąlygos, vėliau grįžti arba nuolat keisti miestus ir šalis. Šiuolaikinių technologijų dėka pasaulis tapo gerokai mažesnis. Į savo išvykimą žiūrėjau būtent taip – kaip į natūralią vietos, kurioje galėčiau geriausiai realizuoti savo potencialą, paiešką“, – sako KTU mokslininkė.

Nors šiandien į Joniškį ji sugrįžta rečiau, nes gyvenimo ir profesiniai keliai nuvedė kitur, ryšys su gimtuoju kraštu niekur nedingo.

„Gyvenimas regione man suteikė nepakeičiamą dovaną – gebėjimą vertinti bendruomeniškumą, pagarbą darbui ir kūrybišką požiūrį į ribotus resursus. Būtent tai suformavo mano, kaip mokslininkės, stuburą“, – teigia ji.

Todėl sutikusi kraštiečius Aelita visuomet jaučia didžiulį džiaugsmą ir sako niekada nepraleidžianti progos stabtelėti bei pabendrauti.

Ieškojo ne profesijos, o jausmo

Kiek save prisimena, vaikystėje A. Zabulionė svajojo tapti dainininke. Tačiau ne todėl, kad būtų išskirtinai gerai dainavusi – labiausiai ją žavėjo pati idėja stovėti prieš minią žmonių ir būti jų klausoma. Tuomet jai nė į galvą neatėjo, kad panašų jausmą vieną dieną suteiks visai kita scena – šiandien mokslininkė konferencijose ir mokymuose pristato savo tyrimus bei žiniomis dalijasi su šimtais klausytojų.

„Apie mokslą tuo metu negalvojau – kur kas dažniau sau kėliau kitus klausimus: kaip noriu jaustis? Kas man patiktų? Ką galėčiau daryti vėl ir vėl, šimtus kartų, ir tai man neatsibostų? Vėliau paaiškėjo, kad mokslinė veikla mano kasdienybei tinka kur kas labiau nei bandymai, dainuojant Arianos Grande dainą „God is a woman“, nepriekaištingai pasiekti aukščiausias natas“, – juokiasi ji.

Skaityti Aelita išmoko būdama šešerių, o netrukus atrado ir vietinę biblioteką. Nuo tada knygas namo nešdavosi maišais. Labiausiai ją traukė enciklopedijos ir knygos apie kosmosą, tačiau ne mažiau mėgo ir grožinę literatūrą.

„Man tai buvo kažkas stebuklingo – galėdavau puslapis po puslapio pažinti kitas kultūras ir laikmečius, suprasti pasaulio veikimo dėsnius bei pamatyti, kaip skirtingai žmonės jį interpretuoja. Knygos iki šiol išliko neatsiejama mano gyvenimo dalimi“, – dalijasi ji.

Karjeros kelią nulėmė gyvenimiška logika

A. Zabulionės aplinkoje išsilavinimas ir aukštasis mokslas visada buvo laikomi prasmingu ir vertingu pasiekimu. Vis dėlto dažniausiai tai buvo siejama su praktine specialybe, inžineriniu išsilavinimu ar bakalauro laipsniu. Kadangi jos giminėje nebuvo nei mokslininkų, nei gydytojų, apie mokslinę karjerą ji nesusimąstė iki tol, kol tapo studente.’

„Mūsų šeimoje buvo labai vertinamos žinios ir įgūdžiai, o ypatingas dėmesys skiriamas meniniam ugdymui – muzikai, dailei, rankdarbiams, šokiams ir literatūrai. Užaugau tarp labai pragmatiškų, išlavintą kritinį mąstymą turinčių žmonių, kurie visada skatino ieškoti balanso tarp to, kas patinka, ir to, kas galėtų užtikrinti stabilų darbą bei saugų gyvenimą“, – pasakoja ji.

Kadangi Aelitai labai patiko biologija ir chemija, o aplinkoje dažnai buvo sakoma, kad „kad ir kas benutiktų, darbo visada turės tie, kurie dirba su maistu arba laidotuvėmis“, ji nusprendė savo pomėgius suderinti su praktišku požiūriu į ateitį. Taip pasirinko maisto technologijos studijas.

Tuo metu būsimoji mokslininkė dar negalėjo numanyti, kad būtent maisto mokslo srityje ras veiklą, kuriai norės skirti savo profesinį gyvenimą.

„Šios nuostatos man labai padėjo tapti tuo, kuo esu šiandien: visada žinojau, kad teorija be praktikos neturi didelės vertės, kad kiekvienas veiksmas turi turėti aiškią paskirtį, o specifiniai įgūdžiai yra tikroji žmogaus vertė. Manau, kad bet kokiame kontekste tai yra labai tvirtas pagrindas“, – sako KTU mokslininkė.

Riboti resursai netapo kliūtimi

Augdama A. Zabulionė aplink save nematė moterų iš akademinio pasaulio, tačiau nemano, kad tai būtų turėję didelės įtakos jos pasirinkimams. Pasak mokslininkės, ji visada ieškojo kitokių pavyzdžių – žmonių, kurie savo kasdieniame darbe atrodė laimingi, nepriklausomai nuo profesijos. Ji domėdavosi, kaip jie atrado savo kelią, o tokį smalsumą, kaip pati sako, išlaikė iki šiol.

„Esu įsitikinusi, kad karjera yra viso gyvenimo projektas, kuriame bet kuriuo metu galima padaryti netikėtą, staigų ir sėkmingą posūkį“, – sako ji.

Nors dar būdama moksleivė girdėdavo, kad didžiųjų miestų vaikai turi korepetitorius, pati tokios galimybės neturėjo. Tačiau, kaip pabrėžia Aelita, jai labai pasisekė su mokytojomis, kurios smalsiems ir žingeidiems vaikams organizuodavo vadinamąsias nulines pamokas.

Objektyviai vertinant regionų ir didmiesčių galimybes, skirtumų, tikriausiai, galima rasti. Vis dėlto jos prisiminimuose pirmiausia iškyla ne riboti resursai, o mokytojų veidai, jų begalinis atsidavimas ir nuoširdus dėmesys mokiniams.

„Ši patirtis mane išmokė nesidairyti į šalis ir nesiskųsti – kad ir kokie būtų pradiniai resursai, visada gali pasirinkti, ką geriausio gali padaryti esamoje situacijoje. Buvau tvirtai nusprendusi prisiimti atsakomybę už savo ateitį, todėl pasirinkau atkakliai mokytis. Valstybės finansuojama studijų vieta man buvo svarbiausias asmeninis tikslas ir bilietas į aukštąjį mokslą. Tikiu, kad aiškiai matant tikslą ir jo prasmę tampa daug lengviau kryptingai išnaudoti net ir ribotus resursus“, – dalijasi KTU mokslininkė.

Mokslininkai – ne tokie, kaip ji įsivaizdavo

Anksčiau A. Zabulionė manė, kad mokslininkai daugiausia bendrauja tarpusavyje, kalba sudėtingais terminais, o jų veikla paprastam žmogui gali atrodyti nuobodi ir sunkiai suprantama. Tačiau įsiliejusi į akademinę bendruomenę ji greitai suprato, kad toks įsivaizdavimas neturi daug bendro su realybe.

„Mano kolegos universitete visada buvo labai malonūs, tačiau didžiausią lūžį patyriau stažuotės Graikijoje metu. Ten susipažinau su savo mokslo srities pasaulinio lygio ekspertais. Buvau tik pirmųjų metų doktorantė, todėl viskas atrodė be galo įdomu, o aš drąsiai klausdavau jų patarimų. Mane labai sužavėjo, kaip noriai tokio aukšto lygio specialistai dalijasi savo patirtimi, siūlo pagalbą ir konsultacijas“, – prisimena Aelita.

Pasak KTU mokslininkės, daugybė jos sutinkamų kolegų tiesiog dega tuo, ką daro, o jų istorijos yra unikalios ir įtraukiančios. Aelitą žavi tai, kad užtenka žmogaus paklausti apie jo tyrinėjamą reiškinį, ir netrukus išgirsti netikėtų, gilia patirtimi grįstų įžvalgų.

„Būti šios tarptautinės akademinės bendruomenės dalimi man yra vienas didžiausių profesinių džiaugsmų“, – sako ji.

Jei svajonė negąsdina, ji per maža

Paklausta, ką šiandien palinkėtų jaunuoliams, svarstantiems apie mokslininko kelią, Aelita nedvejodama atsako – drąsiai bandyti. Per penkiolika metų universitete ji sutiko daugybę skirtingų studentų ir doktorantų, todėl pastebėjo vieną aiškią tendenciją: jei žmogaus galvoje bent trumpam kyla mintis apie doktorantūrą ar mokslinį darbą, greičiausiai verta ją išbandyti. Pasak mokslininkės, žmonėms, kuriems toks kelias visiškai neįdomus, tokios mintys dažniausiai net nekyla.

„Jei ši idėja aplankė tave, vadinasi, turi potencialo ją įgyvendinti. Dažniausiai mus stabdo tik mūsų pačių ribotas įsivaizdavimas apie tai, kas yra įmanoma“, – įsitikinusi A. Zabulionė.

KTU mokslininkės nuomone, svarbiausia kurti aplinką, kurioje jauni žmonės galėtų rinktis savo kelią nevaržomi išankstinių stereotipų ar primestų lūkesčių. O tiems, kurie dvejoja, ar jų svajonė nėra pernelyg didelė, ji turi trumpą atsakymą:

„Jei svajonė nė truputėlio negąsdina, vadinasi, ji per maža.“

Kauno technologijos universiteto (KTU) Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (PTVF) 65-metis subūrė skirtingų kartų absolventus, dėstytojus, darbuotojus, partnerius ir fakulteto bičiulius. Trečią kartą surengtos alumni sugrįžtuvės tapo prasminga proga ne tik susitikti, bet ir drauge paminėti reikšmingą fakulteto istorijos sukaktį.

Birželio 5 d. Panevėžio teatre „Menas“ vykusi šventė sujungė skirtingus fakulteto istorijos laikotarpius ir žmones, kurių studijos, profesinis kelias ar veikla buvo susiję su fakultetu. Kartu su absolventais reikšmingą sukaktį minėjo KTU rektorius prof. dr. Eugenijus Valatka, Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto dekanė prof. dr. Daiva Žostautienė ir universiteto komandos atstovai.

Per 65-erius metus keitėsi fakulteto pavadinimai, studijų programos ir studentų kartos, tačiau išliko žmones jungianti bendrystė. Šventė subūrė skirtingų fakulteto laikotarpių absolventus, suteikdama progą susitikti, prisiminti studijų metus ir drauge paminėti jubiliejinę sukaktį.

Šventės centre – žmonės ir bendros patirtys

Renginys prasidėjo svečių pasitikimu ir sveikinimais. Vėliau susirinkusiesiems parodytas interaktyvus forumo teatro spektaklis „Dvi kryptys“, kurį sukūrė Panevėžio teatro „Menas“ aktorius Irmantas Pilis.

Šiame spektaklyje žiūrovai tapo ne tik stebėtojais, bet ir aktyviais dalyviais – nuo jų sprendimų priklausė kūrinio eiga ir atomazga. Toks formatas paskatino įsitraukti, diskutuoti ir drauge ieškoti galimų situacijų sprendimų, o spektaklis tapo netikėta ir prasminga šventinio vakaro dalimi.

Po spektaklio šventė tęsėsi bendrystės vakare. Alumni dalijosi prisiminimais, bendravo su dėstytojais, kolegomis ir bičiuliais, prisiminė studijų metais užsimezgusias pažintis bei fakultete įgytas patirtis.

Pasak alumnės Redos Kuzminienės, renginyje buvo jaučiama ypatinga šiluma ir dėmesys sugrįžusiems absolventams.

„Apsikabinimai ir bendrystės jausmas leido pasijusti laukiamiems, svarbiems ir nepamirštiems fakulteto bendruomenės nariams. Šis vakaras tapo gražiu prisiminimų, susitikimų ir bendrų patirčių tiltu, dar kartą priminusiu, kokią stiprią ir vertybėmis grįstą bendruomenę kuria fakultetas“, – dalijosi R. Kuzminienė.

Alumnė taip pat dėkojo renginio organizatoriams už pasirinktą formatą, šiltą priėmimą, jaukią atmosferą ir galimybę sugrįžti ten, kur prasidėjo daugelio absolventų profesinis ir asmeninis kelias.

Šventėje dalyvavusi alumnė Samanta Pusvaškienė pabrėžė ne tik renginio programą, bet ir nuoširdžius žmonių susitikimus.

„Buvome maloniai nustebinti renginio programa, spektakliu, vaišėmis ir šiltu dėstytojų dėmesiu. Ypač įsiminė nuoširdūs pokalbiai ir susitikimai su buvusiais kolegomis bei draugais“, – sakė S. Pusvaškienė.

Sugrįžtuvės stiprina ryšį su fakultetu

Alumni sugrįžtuvės – tai ne tik galimybė prisiminti studijų metus. Šie susitikimai padeda išlaikyti ryšį tarp skirtingų fakulteto absolventų kartų, stiprina alumni bendruomenę ir kuria erdvę naujoms pažintims bei bendroms iniciatyvoms.

Fakulteto 65-metis tapo proga atsigręžti į nueitą kelią, prisiminti fakultetą kūrusius žmones ir pasidžiaugti bendruomene, kurios dalimi išlieka kiekvienas čia studijavęs absolventas.

Šventės dalyvių susitikimai, pokalbiai ir emocijos dar kartą patvirtino, kad ryšys su savo universitetu nesibaigia gavus diplomą. Jis tęsiasi per žmones, bendrus prisiminimus, profesines patirtis ir norą sugrįžti.

Šventę padėjo kurti partneriai ir rėmėjai

Renginio mecenatas – KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto alumnų įmonė UAB „Informacijos linija“, veikianti su prekės ženklu PROWEB. Fakultetas nuoširdžiai dėkoja alumnams ir jų įmonei už reikšmingą indėlį organizuojant alumni sugrįžtuves ir minint fakulteto 65-metį.

Prie šventės taip pat prisidėjo fakulteto alumnės Saulita Vaičaitienė, atstovaujanti „Saulitos balionams“, ir Viktorija Sivaprakash, atstovaujanti „Alfa grožio namams“.

Renginį taip pat rėmė Lietuvos statybos inžinierių sąjungos Panevėžio apskrities bendrija, MB „Vakava.lt“, UAB „Bombikė“, „Šviečiančios raidės Aukštaitijoje“ ir MB „Skaniai skamba“.

Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultetas nuoširdžiai dėkoja renginio mecenatui, rėmėjams, partneriams, šventėje dalyvavusiems alumni, dėstytojams, darbuotojams ir bičiuliams, prisidėjusiems prie prasmingo fakulteto 65-mečio paminėjimo.

Daugiau vakaro akimirkų čia.

Kauno technologijos universiteto alumnė Goda Petravičienė – verslo konsultacijų ir vadovų ugdymo bendrovės „Grand Partners“ įkūrėja ir vadovė. Jos kelias į lyderystės ir vadybos sritį prasidėjo dar mokykloje, organizuojant renginius ir telkiant žmones bendram tikslui, o šiandien apima daugiau nei du dešimtmečius patirties dirbant su vadovais Lietuvoje ir užsienyje. Kaip klostėsi jos profesinis kelias, kokių pamokų išmoko ir su kokiais iššūkiais susidūrė – pasakoja pati alumnė.

Ilgametė patirtis leido Godai formuoti savitą lyderystės stilių, kuriame svarbiausią vietą užima žmogus, autentiškas ryšys ir aiškus vertybinis pagrindas. Ji dalijasi savo lyderystės filosofija, vertybėmis grįstu požiūriu į vadovavimą bei įžvalgomis apie tai, kaip augti kartu su komanda, o ne jos sąskaita. Taip pat ji pateikia praktinių patarimų jauniems specialistams, siekiantiems karjeros ir ilgalaikės prasmės kuriant pokyčius organizacijose.

– Kaip prasidėjo jūsų kelias verslo vadyboje ir žmogiškųjų išteklių srityje?

Nuo vaikystės, augdama medikų šeimoje, buvau linkusi telkti žmones, tad dėl šios savybės artimųjų buvau vadinama „vedėja“. Ši pareigybė yra svarbi gydymo įstaigose ir tarsi simbolizavo mano prigimtį. Mokykloje mėgau organizuoti įvairius renginius – nuo žiburėlių iki šimtadienio ir išleistuvių. Būtent šių veiklų dėka ir supratau, kad man patinka dirbti su žmonėmis, kad pasitelkiant viziją ir įgimtus gebėjimus pavyksta drauge sukurti bendrą rezultatą. Baigdama mokyklą, dvyliktoje klasėje turėjau parašyti 20 pasirinkimų studijoms, tad visi jie turėjo vieną kriterijų – dirbti su žmonėmis. Tuo metu vadybos studijos atrodė plačiausiomis galimybėmis ir buvo naujausia studijų kryptis, tad nusprendžiau rinktis būtent jas.  

– Kuo KTU studijos prisidėjo prie jūsų profesinio augimo?

Studijavau programoje, kuri tuo metu neoficialiai vadinta „gamybininkų“ (dabar Gamybos inžinerija / Gamybos vadyba), todėl daugelis dėstytojų ir studentų buvo dirbantys asmenys. Kai kurie jų jau turėjo ilgametę patirtį personalo valdymo ir vadovavimo srityse. Man, ką tik pradėjusiai verslo ir vadovavimo kelią, tai buvo itin vertinga. Šios patirties tikrai nekeisčiau, nes manau, kad kuo anksčiau studijuojantis žmogus susiduria su realia darbo aplinka, tuo labiau jis geba pritaikyti studijas praktikoje.

– Kokią didžiausią pamoką išmokote studijų metais, kuri jums praverčia ligi šiol?

Kone visose diskusijose nuolat iškildavo tema, kaip realybė skiriasi nuo to, kas parašyta vadovėliuose. Apie tai kalbėdavo ne tik studentai, bet ir praktinės patirties turintys dėstytojai. Vis dėlto visada tikėjau ir tikiu, kad teorija yra ne kas kita kaip apibendrinta praktika, todėl negali būti taip, kad visa tai, kas parašyta, visiškai neveikia.

– Kaip studijos ir stažuotės Lietuvoje bei užsienyje pakeitė jūsų požiūrį į verslą?

Didžioji dalis mano tarptautinės patirties yra susijusi su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis – šalimi, iš kurios ir kilo mokymų bei konsultavimo idėjos verslas. Būtent ten ir supratau bei „atvežiau“ į Lietuvą suvokimą, kad tik gerai besijaučiantys ir motyvuoti darbuotojai gali pasiekti norimų rezultatų. 2004-aisiais Lietuvoje toks požiūris dar nebuvo plačiai priimtas, todėl tai atvėrė visiškai naują požiūrį į verslo ir organizacijų valdymą.

– Kaip atsidūrėte „Grand Partners“ ir kokį kelią nuėjote iki tapimo direktore?

Tikiu, kad savo svajonių gyvenimą kuriame patys, tad sutikau su vyro pasiūlyta avantiūra patiems įkurti verslo konsultacijų ir mokymų bendrovę vos tik baigus bakalauro studijas. Susėdome ir pasidalinome pareigas: aš tapau vadove, o vyras buvo atsakingas už pardavimus. Tokiu būdu draugiškai ir dirbame.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate vadovaujant „Grand Partners“ ir kaip juos įveikiate?
Mes esame kūrėjai. Smalsumo, idėjų mums netrūksta. Panašu, kad netrūksta ir gebėjimo atsirinkti geriausias. Tačiau norėtume padaryti daug daugiau, nei pavyksta. Svajojame apie greitesnius ir didesnius pokyčius Klientų įmonėse. O kartais ir pas save. Tad didžiausias mano pačios, o tuo pačiu, matyt, ir visos mūsų įmonės iššūkis – gebėjimas ir tiesų mėgautis, džiaugtis ir didžiuotis tuo, kas yra, kas jau pasiekta ir padaryta, nes padaryta išties tiek daug!

– Ką jums reiškia būti organizacijos lydere ir kokius lyderystės principus taikote savo darbe?

Būti batsiuviu su batais nėra paprasta misija, bet panašu, kad „Grand Partners“ tai bent retsykiais pavyksta. Išgirsti, kad esi lyderis – didžiulis pagyrimas, ypač, kai tai sako 10-20 metų  lyderystės srityje besispecializuojantys konsultantai. Pastaruosius trejus-ketverius metus eksperimentuojame su pasidalintos lyderystės modeliu, ieškome tokio veikimo būdo, kuris atitiktų mūsų komandos narių individualumą ir padėtų pasiekti visiems priimtinų rezultatų.

– Kaip sisteminis mąstymas padeda priimti svarbius sprendimus bei kokios savybės padeda sėkmingam vadovui išsiskirti šiandieninėje darbo rinkoje?

Sisteminis mąstymas – kone svarbiausia šiuolaikinio, o gal ir bet kurių laikų vadovo kompetencija. Juk vadovas neprivalo būti jokios konkrečios srities ekspertas. Tai reiškia, kad jis turi gebėti greitai surinkti sprendimui aktualią informaciją, ją įvertinti ir priimti tinkamus sprendimus. Kuo bus labiau subalansuotas sprendimas – tuo didesnė tikimybė, kad jis bus naudingas visai organizacijai, o ne vienam padaliniui ar darbuotojui.

– Kaip pastaraisiais metais keitėsi verslo vadybos ir žmogiškųjų išteklių valdymo tendencijos?

Per daugiau nei dvidešimties metų vadovavimo patirtį pastebėjau, kaip stipriai pasikeitė požiūris į žmogiškųjų išteklių valdymą. Anksčiau vyravo švytuoklės principas „Nepatinka – už durų laukia eilė kitų“, o šiandien vis dažniau klausiame: „Kaip dar galime nustebinti ir pradžiuginti savo darbuotojus?“. Suprantama, kalbu apibendrintai, bet vyrauja tokios tendencijos. Tad mūsų tikslas – padėti šiai švytuoklei nusistovėti arčiau centro, kur pasiekiamas subalansuotas santykis: darbuotojai jaučiasi vertinami ir išgirsti, o organizacija – efektyvi ir rezultatyvi.

– Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla vadovams siekiant išlaikyti motyvuotą ir įsitraukusią komandą bei kokias pagrindines klaidas daro organizacijos, siekdamos stiprinti savo lyderystės kultūrą?

Svarbiausias iššūkis yra suprasti, kas motyvuoja darbuotoją, nes būtent nuo to priklauso jo įsitraukimas į darbą. Prireikia nemažai laiko, kad pažintum žmogų ir suprastum, kas jam svarbu. Be to, motyvacija keičiasi, nes ją veikia karjeros etapai, gyvenimo aplinkybės, emocinė branda ir kiti veiksniai.  

Kalbant apie klaidas, manau, didžiausia jų – kai per mažai stengiamasi suprasti, kodėl darbuotojai elgiasi tam tikru būdu ir kas iš tikrųjų padėtų jiems priimti pokyčius.

– Kaip koučingo metodikos padeda organizacijoms ir lyderiams augti?

Man koučingas padeda skatinti sąmoningumą ir gilina savęs pažinimą. Vadovui tai ypač svarbu – juk, kaip sako mano kolega Romanas Gaidukas, „organizacija yra vadovo atspindys.“ Kuo labiau vadovas supranta save, tuo geriau gali vesti kitus, o tai leidžia organizacijai augti greičiau, nei tai vyktų natūraliai.

– Kokia buvo didžiausia jūsų profesinė pergalė, kurią laikote svarbiausiu savo pasiekimu?

Manau, kad didelė mano profesinė pergalė – savo jėgomis sukurti vieną lyderiaujančių ugdymo bendrovių šalyje. Bet dar svarbiau man yra tai, kad daugelis komandos narių dirba kartu jau daug metų – kai kurie nuo 2004-ųjų, kai pradėjome savo veiklą. Tikra pergalė mums yra tai, kad drauge galime prasmingai kurti, ugdyti, įkvėpti kitus ir būti prasmingų pokyčių organizacijose dalimi ar net jų priežastimi. Mokausi vis labiau džiaugtis šiais dalykais.

– Kokios knygos, žmonės ar patirtys turėjo didžiausią įtaką jūsų mąstymui ir lyderystei?

Man labai patinka David D. Burns „Geros nuotaikos vadovas“ – tai knyga, svarbiausiems gyvenimo atvejams. Jeigu klaustumėte, kodėl būtent ši knyga, atsakysiu trumpai, kad tik ją perskaitę supras.

Taipogi mane įkvėpė senelis Ramutis Augustinas, kuris buvo daugelio gerbiamas vadovas ir kuriam netrūko geros nuotaikos. Iš jo išmokau, kad santykiai tarp žmonių turi būti žmoniški, o kai to nėra, gali pagelbėti humoras.

Be to, mokslai JAV vidurinėje mokykloje pagal mainų programą paauglystėje labai stipriai praplėtė mano pasaulėžiūrą. Nuo tada žodis „neįmanoma“ man reiškia ne ribą, o kvietimą veikti ir įrodyti priešingai.

– Kokia jūsų asmeninė sėkmės formulė?

Gyvenant BANI pasaulyje – kupiname trapumo, nerimo, neapibrėžtumo ir sudėtingumo – tikėti viena universalia sėkmės formule gali atrodyti naivu. Vis dėlto, jei tokios formulės reikėtų, jos esmė būtų dvi dedamosios: tvirtos vertybės ir gebėjimas veikti lanksčiai. Vertybės padeda išlaikyti kryptį ir neprarasti savęs, o lankstumas – prisitaikyti ir judėti pirmyn net ir esant nuolatiniams pokyčiams. Visa tai reikėtų padauginti iš tikėjimo žmogumi, įskaitant ir save. Be jo nebūčiau ėmusi įgyvendinti išties ambicingos idėjos keisti verslo kultūrą Lietuvoje, kad žmonės ne tik norėtų čia pasilikti, bet ir grįžtų dirbti į Lietuvą. Be didelio tikėjimo savo kolegomis niekuomet nežadėčiau pokyčių ir mūsų klientams.

– Kokį patarimą duotumėte jauniems specialistams, norintiems siekti karjeros lyderystės ir vadybos srityse?

Jei tikrai nori siekti lyderystės – siek! Bet tik tuomet, jeigu nuoširdžiai myli žmones. Nes vadovavimas be meilės žmonėms gali tapti nusivylimų pilnu keliu. O jei gebi priimti kitus su visais jų trūkumais, ribotumais ir klaidomis – lyderystė tampa įkvepiančiu gyvenimo būdu, kupinu atradimų ir nuoširdžių WOW akimirkų.mis – tikėjimas savo keliu yra pirmas žingsnis į sėkmę. Tad nebijokite pradėti, ir jums tikrai pasiseks.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko ypatinga Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto Verslo administravimo magistrantūros vadovams (KTU MBA) absolventų šventė – diplomai įteikti antrajai KTU MBA laidai, kuri įsilieja į 103-iąją KTU alumnų laidą.

Simboliška, kad vadovams skirta programa, kurioje daug dėmesio skiriama pokyčių lyderystei, strateginiam mąstymui, inovacijoms ir organizacijų vystymui, finišą pasiekė vienoje iš ryškiausių Kauno kultūros erdvių – teatre, kuriame susitinka disciplina, kūryba, komanda ir gyvas santykis su žmogumi.

Šventės metu absolventus sveikino KTU bendruomenės atstovai, dėstytojai, artimieji ir draugai. Diplomų įteikimas tapo ne tik akademiniu įvykiu, bet ir jautriu sustojimu įvertinti metų trukmės intensyvų vadovų augimo kelią.

„Šiandien esame teatre – vietoje, kurioje labai aiškiai matyti bendrystės prasmė. Spektaklis gimsta tik tada, kai susijungia daugybė talentų, patirčių ir pastangų. Manau, kad tai labai artima ir KTU MBA dvasiai. Šios studijos subūrė skirtingus žmones, skirtingas profesines patirtis, bet vedė juos bendro tikslo link. Būtent iš tokios bendrystės gimsta pasitikėjimas, drąsa ir lyderystė, kuri gali kurti prasmingus pokyčius“, – sveikindamas absolventus kalbėjo KTU rektorius prof. dr. Eugenijus Valatka.

Programa vadovams, kurie mokosi valdyti pokytį

KTU MBA – tai vienerių metų verslo administravimo magistrantūros programa, skirta vadovavimo patirties turintiems profesionalams. Programa orientuota į praktinę lyderystę, pokyčių valdymą, atsparumo stiprinimą verslo aplinkoje ir inovatyvaus verslo vystymą. Tačiau absolventams ši programa tapo ne tik žinių sistema – joje labai aiškiai atsiskleidė ir keturios KTU vertybės: atsakingumas, profesionalumas, inovatyvumas ir bendrystė.

„Tikroji vertybių prasmė atsiskleidžia ne tada, kai apie jas kalbame, o tada, kai pagal jas veikiame – ten, kur nėra tobulo plano, bet reikia atsakomybės, komandos ir drąsos judėti pirmyn“, – mintimis dalijosi KTU MBA absolventė Živilė Bagdonienė.

KTU strateginių partnerysčių prorektorė ir KTU MBA programos iniciatorė prof. dr. Edita Gimžauskienė pabrėžė, kad KTU MBA yra didelės dėstytojų ir verslo praktikų komandos darbo rezultatas, paremtas tarpdisciplininiu požiūriu – verslo, vadybos ir technologijų supratimo jungtimi.

„KTU MBA man pirmiausia yra didelės KTU dėstytojų ir verslo praktikų komandos kūrinys, įprasminantis tikėjimą, kad vadybos, verslo ir technologijų supratimo jungtis šiandien kuria visiškai naujos kokybės vertę. Tačiau tikroji programos vertė atsiskleidžia matant absolventų pokytį – jų žibančias akis, sustiprėjusį pasitikėjimą savimi ir drąsą priimti sprendimus sudėtingoje, nuolat besikeičiančioje aplinkoje“, – sakė prof. dr. E. Gimžauskienė.

Pasak jos, absolventų pasiekimai rodo, kad mokymasis gali keisti ne tik profesinį kelią, bet ir požiūrį į lyderystę: „Svarbiausias lyderystės matas yra ne tai, kiek žmonių seka paskui tave, o kiek lyderių užauga šalia tavęs.“

KTU EVF dekanas doc. dr. Kęstutis Duoba, sveikindamas absolventus, akcentavo, kad MBA studijų prasmė atsiskleidžia ne tik įgytose žiniose, bet ir gebėjime jas taikyti realiose organizacijose.

„Šiandien diplomus įteikiame žmonėms, kurie į studijas atėjo jau turėdami brandžią profesinę patirtį. Todėl KTU MBA vertė slypi ne vien teorijoje – ji atsiskleidžia tada, kai vadovai geba priimti sudėtingus sprendimus, telkti komandas, inicijuoti pokyčius ir kurti organizacijas, kurios yra atviros technologijoms, inovacijoms ir atsakomybei“, – sakė KTU EVF dekanas doc. dr. Kęstutis Duoba.

Pasak dekano, ši programa atliepia šiandienos verslo ir viešojo sektoriaus poreikį turėti lyderius, gebančius jungti vadybinį, technologinį ir žmogiškąjį matmenį. Simboliška, kad būtent šiemet diplomai įteikiami pirmajai laidai po KTU EVF gautos prestižinės tarptautinės AACSB akreditacijos. Šis kokybės ženklas suteikiamas mažiau nei 6 proc. verslo mokyklų pasaulyje ir patvirtina aukščiausius studijų, mokslo bei valdymo standartus.

Sveikindama antrąją KTU MBA laidą, programos vadovė doc. dr. Regita Bendikienė pabrėžė, kad MBA – tai ne tik akademinis vardas, bet ir kokybės ženklas. Programą ji palygino su „Mercedes-Benz“, kurio vardas siejamas su patikimumu, patirtimi, prestižu ir aukštu standartu.

„Kai galvojame apie „Mercedes-Benz“, galvojame ne tik apie automobilį. Galvojame apie pasitikėjimą, tradiciją, kokybę ir prestižą. KTU MBA taip pat yra ženklas – ženklas, kad žmogus pasirinko augti, kelti sau aukštus standartus ir prisiimti atsakomybę už pokytį. Šis diplomas liudija ne tik baigtas studijas, bet ir brandą, profesionalumą bei pasirengimą vadovauti sudėtingame pasaulyje“, – kalbėjo R. Bendikienė.

„Technologijos keičia organizacijas, tačiau pokyčius įgyvendina žmonės. Todėl vadovo gebėjimas suprasti technologines tendencijas, matyti strateginį kontekstą ir kartu išlaikyti pasitikėjimu grįstą santykį su komanda tampa viena svarbiausių šiuolaikinės lyderystės kompetencijų“, – sveikinimo kalboje sakė MBA programą kartu vykdančio KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas doc. dr. Kazimieras Juzėnas.

Nuo auditorijų Kaune iki inovacijų ekosistemų Hamburge

KTU MBA antrosios laidos absolventams ši programa tapo ne tik akademiniu iššūkiu, bet ir intensyvia asmeninio bei profesinio augimo patirtimi. Per metus jie derino studijas, darbus, šeimos įsipareigojimus, komandinius projektus, vėlyvus vakarus, paskaitas, vebinarus ir atsiskaitymus. Tačiau būtent šis intensyvumas, pasak absolventų, ir sukūrė didžiausią vertę – išmokė plačiau matyti organizacijas, giliau suprasti pokyčius ir drąsiau kelti sau aukštesnius profesinius standartus.

„Per šiuos metus buvo visko – motyvacijos, atkaklumo, intensyvių etapų, klausimų, ieškojimų, komandinių darbų ir akimirkų, kai atrodė, kad užduočių turime tikrai daugiau nei laiko. Tačiau kartu buvo ir labai daug augimo. Šios studijos tapo patirtimi, kuri skatino mąstyti plačiau ir į situacijas žvelgti iš skirtingų perspektyvų“, – absolventų patirtį apibendrino grupės seniūnė Vida Drąsutė.

Vienu ryškiausių programos etapų absolventai įvardijo tarptautinę stažuotę Hamburge – KTU–TUHH Winter School on Innovation and Technology Management. Jos metu dalyviai turėjo galimybę iš arti susipažinti su inovacijų ekosistemomis, akademijos ir verslo partnerystėmis, dirbtinio intelekto transformacija, frugalinėm inovacijom, tvaria gamyba, žiediniu dizainu ir pokyčių lyderyste.

Vizitai į Hamburg University of Technology, Startup Port Hamburg, CREATUM, „Hamburg Chamber of Commerce“ ir „Airbus“ leido absolventams pamatyti, kaip inovacijos gimsta ne tik iš technologijų, bet ir iš bendradarbiavimo, pasitikėjimo, strateginio mąstymo bei gebėjimo jungti skirtingas patirtis.

„Hamburgo stažuotė daugeliui mūsų tapo viena stipriausių MBA patirčių. Tai buvo savaitė, kurioje susijungė žinios, praktinė patirtis ir nauji ryšiai. Grįžome su dar aiškesniu supratimu, kad inovacijos nėra vien technologiniai sprendimai – tai ir žmonės, jų atvirumas, bendradarbiavimas, gebėjimas veikti neapibrėžtume ir kurti vertę organizacijoms, miestams bei bendruomenėms“, – sakė V. Drąsutė.

Teatras – vieta, kurioje prasmingai susitiko kultūra ir lyderystė

Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotojas kultūrai ir bendriems reikalams, KTU alumnų asociacijos prezidentas Rimantas Lekavičius, sveikindamas absolventus, pirmiausia akcentavo simbolišką sugrįžimą į šią erdvę. Prieš keliolika metų KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto diplomų įteikimo šventės vykdavo būtent Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, todėl antrosios KTU MBA laidos diplomų įteikimas čia tapo ir gražiu tradicijos atnaujinimu.

„Labai simboliška, kad KTU MBA antrosios laidos diplomų įteikimas po keliolikos metų grįžo į Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Šis diplomas – dar vienas ypatingas puslapis jūsų gyvenimo scenarijuje. Linkiu, kad šio scenarijaus realizavimas teiktų džiaugsmo ir pasitenkinimo ne tik jums ir jūsų artimiesiems, bet būtų reikšmingi ir visai Lietuvai“, – sakė R. Lekavičius.

Pasak jo, teatras šiai šventei suteikė ypatingą simboliką – čia aiškiai matyti, kad prasmingas rezultatas reikalauja pasirengimo, disciplinos, kūrybiškumo ir atsakomybės.

Jis linkėjo absolventams KTU MBA patirtį išsinešti į naują profesinę sceną, kurioje svarbiausi bus ne vaidmenys, o tikri sprendimai, ne dekoracijos, o vertybės, ne plojimai, o ilgalaikė kuriama vertė organizacijoms ir žmonėms.

Bendrystė, kuri liks po diplomų

Absolventų kalboje daug dėmesio skirta ir žmonėms – dėstytojams, programos komandai, artimiesiems bei grupės draugams. Pasak V. Drąsutės, būtent bendrystė tapo vienu svarbiausių šių studijų atradimų.

„Grupiokai tapo ne tik bendramoksliais, bet ir bendrakeleiviais. Kavos pertraukos tarp paskaitų su nenutylančiais pokalbiais kartais būdavo ne mažiau vertingos nei paskaitos – jose gimdavo įžvalgos, idėjos, palaikymas ir tikra bendrystė“, – kalbėjo absolventų atstovė.Top of FormBottom of Form

„Ypatingas ačiū žmonėms, kuriuos sutikome šiame kelyje. Dėstytojai – tikri savo sričių profesionalai. Grupiokai tapo ne tik bendramoksliais, bet ir bendrakeleiviais, su kuriais užsimezgė tikras ryšys. O kavos pertraukos su mūsų nenutylančiais pokalbiais kartais būdavo ne mažiau vertingos nei paskaitos – jose gimdavo geros įžvalgos, idėjos, psichologinis ir patariamasis palaikymas bei bendrystė“, – sakė ji.

Absolventė dėkojo ir artimiesiems, primindama, kad intensyvios studijos paliečia ne tik patį studentą, bet ir jo šeimą, draugus, bendrus planus. Dėkojo už supratingumą ir kantrybę bei buvimą visame kelyje šalia.

Naujo etapo pradžia

KTU MBA antrosios laidos diplomų įteikimo šventė tapo ne tik akademinio pasiekimo, bet ir naujo etapo ženklu. Absolventai gavo ne tik diplomus, bet studijų metu įgijo stipresnį strateginį matymą, technologijų supratimą, inovacijų valdymo patirtį, organizacijų vystymo kompetencijas ir naują profesinių ryšių tinklą.

„Šiandien mes tampame KTU MBA absolventais. Bet tai nėra pabaiga. Tai naujo etapo pradžia – su daugiau žinių, daugiau drąsos, daugiau atsakomybės ir daugiau tikėjimo, kad galime kurti pokytį“, – absolventų vardu kalbėjo V. Drąsutė.

Birželio 26 d. 13 val. kviečiame į Kauno „Žalgirio“ areną (Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaunas), kurioje tradiciškai vyks KTU diplomų įteikimo šventė!

Iškilmingos ceremonijos metu diplomai bus įteikiami 103-iosios laidos bakalauro, magistro ir profesinių studijų absolventams bei visiems universiteto mokslų daktarams. Šventės metu 8 fakultetų auklėtinius sveikins ne tik jų artimieji, bet ir universiteto vadovai bei garbingi svečiai.

Dalyvių lauks charizmatiški vedėjai, dėmesį prikaustantys žinomų šalies atlikėjų muzikiniai pasirodymai ir užburianti universiteto meninių kolektyvų programa.

Birželio 26 d. 12 val. diplomus atsiims ir KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto 60-osios laidos absolventai. Šventė vyks Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto aktų salėje (Nemuno g. 33, Panevėžys).

 Oficiali renginio svetainė: diplomai.ktu.edu
 Renginyje bus filmuojama ir fotografuojama.

Birželio 5 d. Kauno technologijos universiteto (KTU) Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (PTVF) alumnus kviečiame sugrįžti į ypatingą vakarą, skirtą bendrystei, prisiminimams ir fakulteto 65 metų istorijai paminėti.

Šiemet alumni sugrįžtuvės įgauna dar prasmingesnį kontekstą – susitinkame jau trečią kartą, o kartu minime ir fakulteto 65-metį. Tai proga prisiminti žmones, studijų metus, bendras patirtis ir pokyčius, kurie formavo fakulteto kelią nuo pirmųjų žingsnių Panevėžyje iki šiandienos.

Per 65 metus keitėsi fakulteto pavadinimai, studijų kryptys, auditorijos, kartos ir laikmetis, tačiau išliko tai, kas svarbiausia – žmonės, jų istorijos ir ryšys su savo Alma Mater.

Renginio programa:

17.30 val. – Pasitikimo ir sveikinimų akimirka

Vakaro pradžioje svečių lauks neformali pasitikimo ir sveikinimų akimirka.

18.00 val. – Spektaklis „Dvi kryptys“

Šventinę vakaro programą tęs Panevėžio teatro „Menas“ spektaklis „Dvi kryptys“. Spektaklio autorius yra teatro „Menas“ aktorius ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantas Irmantas Pilis. 

19.30 val. – Bendrystės vakaras

Po spektaklio vyks bendrystės vakaras – laikas pokalbiams, prisiminimams ir susitikimams.

Renginyje dalyvaus fakulteto dėstytojai, alumnai, partneriai ir svečiai – žmonės, kuriuos jungia KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto istorija, patirtys ir bendras ryšys su Alma Mater.

Kada? Birželio 5 d. 17.30 val.
Kur? Panevėžio teatras „Menas“ (Vasario 16-osios g. 19, Panevėžys)
Būtina išankstinė alumnų registracija: https://ptvf.ktu.edu/alumni-registracija-2026/

Kontaktai pasiteirauti:
Tel. +370 (686) 54 890
El. p. sonata.guntoriute@ktu.lt

KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto alumnai, kviečiame sugrįžti, pabūti kartu ir kartu paminėti fakulteto 65 metų kelią.

Šiandien, kai kalbos technologijos ir dirbtinis intelektas vis dažniau tampa kasdienybės dalimi, neretai kyla klausimas – ar vertėjo profesija vis dar aktuali? Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) Kalbos technologijų ir vertimo studijų absolventė Ieva Kikaitė savo pavyzdžiu įrodo, kad ši sritis ne tik išlieka aktuali, bet ir atveria itin plačias karjeros galimybes.

Šiuo metu Ieva dirba projektų vadove ir pardavimų vadybininke vertimų biure „Pasaulio spalvos“. Jos kasdienybė – dinamiška ir nuolat kintanti: nuo bendravimo su klientais ir naujų ryšių kūrimo iki projektų koordinavimo ir įmonės žinomumo didinimo.

Pasak pašnekovės, Kalbos technologijų ir vertimo studijos universitete suteikė tvirtą pagrindą ne tik vertimo srityje, bet ir platesniame profesiniame kontekste.

Darbas neapsiriboja vien sėdėjimu biure – jis apima dalyvavimą renginiuose, forumuose, konferencijose. Be to, Ieva aktyviai prisideda prie įmonės komunikacijos, kurdama turinį socialiniams tinklams ir taip išnaudodama kūrybinį potencialą bei pritaikydama sukauptas žinias vertimo srityje.

Studijos – pagrindas karjerai

„Nuolatinis darbas su techniniais ir kūrybiniais tekstais, projektų valdymo paskaitos, pažintis su vertimo industrijos raida bei technologijomis ir nagrinėti vertimo tyrimai studijų metu padėjo suprasti vertimo procesą, ugdė kūrybiškumą ir norą domėtis kalbos industrija laisvu laiku“, – teigia Ieva.

Kalbos technologijų ir vertimo absolventė sako, kad ne mažiau svarbus buvo ir nuoseklus kalbinių kompetencijų tobulinimas – lietuvių, anglų bei prancūzų kalbų žinios šiandien yra neatsiejama jos darbo dalis. Šis įgytų žinių ir įgūdžių derinys padėjo sėkmingai įsitvirtinti darbo rinkoje.

Studijų metu Ieva rinkosi ir kiek netradicinę praktiką – ją atliko nevyriausybinėje organizacijoje, organizuojančioje jaunimo mainus. Čia ji ne tik vertė didelės apimties metodinį leidinį, bet ir dalyvavo tarptautiniuose projektuose Lenkijoje bei Lietuvoje.

Praktika suteikė galimybę išbandyti vertimą žodžiu realiose situacijose, dirbti su skirtingų kultūrų ir amžiaus grupių žmonėmis bei įgyti neįkainojamos patirties. Anot jos, tai buvo procesas, kuriame vienu metu tiek mokaisi, tiek dirbi ir tobulėji.

Tobulėjant DI lingvistų poreikis tik augs

Kalbėdama apie dirbtinio intelekto įtaką vertimui, Ieva pabrėžia – dirbtinis intelektas yra įrankis, kuris padeda, bet nepakeičia vertėjo.

„Algoritmai turi ribas, o kalba nėra pastovi: ji keičiasi, atsiranda naujų žodžių, kultūriniai kontekstai reikalauja vertėjo įdirbio. Konfidencialumas visada buvo svarbus, tačiau jo negali užtikrinti lengvai prieinami dirbtinio intelekto įrankiai. Svarbu išmokti dirbti su kompiuterizuota vertimo programine įranga, kadangi daugeliu atvejų tai leidžia užduotis atlikti greičiau, bet vertėjo darbas niekur nedingsta“, – dalijasi Ieva.

Vertimo ir kalbos specialistų galimybės šiandien gerokai peržengia tradicines ribas. Be techninio ar žodinio vertimo, vis didesnę reikšmę įgauna kūrybinis vertimas (angl. transcreation), vaizdo žaidimų lokalizacija, filmų subtitravimas. Taip pat atsiveria keliai į tokias sritis kaip tekstų kūrimas, redagavimas ar projektų valdymas. Kaip pabrėžia Ieva, keičiantis pasauliui, plečiasi ir lingvistų vaidmuo – jų poreikis tik augs.

„Žinoma, techninis vertimas ir vertimas žodžiu visuomet bus paklausūs, tačiau čia vertėjo galimybės nesibaigia. Kūrybinis vertimas (angl. transcreation), ypač svarbus prekės ženklo komunikacijai; vaizdo žaidimų lokalizavimas, kuris buvo pradėtas nuo fanų vertimo, dabar yra nepraleidžiamas procesas žaidimų industrijoje, filmų vertimas, subtitravimas, „copywriterio“, redaktoriaus ir projektų vadovo pareigos yra itin reikalingos šiandien“, – sako Ieva.