Naujienos

Vieni studentai baigę studijas kuo greičiau skuba kibti į darbus ir džiaugiasi užvėrę savo Alma Mater duris, kiti elgiasi priešingai ir su savo mokslo įstaiga stengiasi išlaikyti kuo glaudesnį ryšį, prisidėdami prie įvairių veiklų, dalyvaudami užklasiniame gyvenime, renginiuose. Būtent tokį ryšį palaiko ir Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnė Drąsutė Burbienė, kuri Universitetui jaučia dėkingumą už jai suteiktą gausų žinių bagažą bei galimybę mokytis valstybės finansuojamoje vietoje.

1999 m. birželio 23 d. D. Burbienė įgijo kvalifikacinį Verslo administravimo bakalauro laipsnį. 2011 m. birželio 23 d. su pagyrimu baigė vadybos studijų (specializacija – įmonių valdymas) programą bei įgijo Vadybos ir Verslo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį. Tarp skirtingų studijų pakopų buvo net 10 metų pertrauką, kuri jai leido sustiprinti savo asmenybę ir į mokslus sugrįžti su dar didesniu užsidegimu bei noru iš Universiteto gauti maksimalų žinių bagažą. Apie tai, kaip klostėsi studijos ir kodėl vis dar palaiko ryšį su savo Alma Mater paprašėme papasakoti pačios Drąsutės.

Kaip neprarasti ryšio su savo Alma Mater?

Pirmiausia reikėtų atsakyti sau pačiam, kiek apskritai buvo ir yra svarbus mokslas bei koks ryšys studijų metu buvo su savo grupe, kursu ir dėstytojais. Kiek pavyko dalyvauti ar būti įsitraukusiu visuomeniniame savo mokslo įstaigos gyvenime? Kiek esi suinteresuotas dalyvauti ir dėti pastangų į savo Alma Mater po jos baigimo ir aibė kitų dalykų. Jeigu santykiai su mokslo įstaiga susiklostė geri ir yra matoma abipusė bendradarbiavimo nauda tiek vykdant savo veiklą, tiek asmeniniame tobulėjime, randama prasmė tobulinant studijų programas bei turint kuo dalintis, tuomet reikia tik norėti įsitraukti į akademinę visuomenę ir būti jos dalimi.

Kodėl naudinga bendradarbiauti ir sugrįžti į savo Alma Mater, kokia nauda alumnui ir mokymo įstaigai?

Graikų filosofas Sokratas kartą yra pasakęs: „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Perfrazuojant jo posakį, mokslas suteikia mums žinojimą, kad nė vienas iš mūsų tiksliai nežino, kaip spręsti šiandienos problemas. Sąlyginius sprendimus galime rasti kone vien tik lėto ir dažniausiai sunkaus dialogo keliu.

Bendradarbiavimas tarp žmogaus ir mokslo yra abipusiai naudingas. Mokslo pažanga žmogui duoda praktinės naudos, įgalina kurti įrankius, kurie jam padeda kasdieniame gyvenime. Tam reikia kelių dalykų: universitetas turi būti atviras žmonėms, pats žmogus (alumnas) turėtų būti aktyvus bei mokėti iškomunikuoti savo poreikius, taipogi būtinas abipusis suvokimas, kad suvieniję jėgas galime pasiekti kur kas daugiau nei būdami po vieną. Tereikia tik pradėti bendradarbiauti ir vieniems į kitus žiūrėti kaip į lygiaverčius partnerius.

Koks jūsų santykis su KTU ir kaip jums sekasi išlaikyti bendrystės ryšį su savo Alma Mater?

Kai išgirstu ar perskaitau savo mylimo Universiteto pavadinimą, net pasididžiavimo šiurpuliukai per kūną nubėga. Aš didžiuojuosi, kad ne tik buvau, bet ir esu šio puikaus Universiteto dalis. Labai džiaugiuosi, kad KTU yra laikomas vienu geriausiu Universitetu šalyje.

Smagu, kad yra sukurta Universiteto bendruomenę vienijanti visų kartų absolventų Alumnų asociacija. Atmintyje išlikę tik patys geriausi bakalauro ir magistro studijų prisiminimai. Besiekdama mokslo aukštumų turėjau labai gerus dėstytojus ir kurso draugus su kuriais pabendraujame ir praėjus ne vieneriems metams po studijų baigimo.

Užvėrusi KTU duris taip niekuomet ir nenutolau nuo Universiteto veiklos, nes jaučiuosi dėkinga, o jeigu dar esu reikalinga ir naudinga savo Alma Mater, tuomet tik geriau.

Esate aktyvi KTU alumnų narė. Ar per tuos metus po studijų baigimo pastebėjote aktyvesnį kitų alumnų įsitraukimą į Universiteto gyvenimą, ar vis tik pasyvesnį?

Tenka pastebėti, kad vis labiau alumnai įsitraukia į Universiteto gyvenimą ir jau nebėra vien tik pasyvūs stebėtojai. Turbūt ateina suvokimas, kad drauge galime nuveikti kur kas daugiau dalykų negu būdami po vieną.

Yra aibė gabių mūsų absolventų, išsibarsčiusių po visą pasaulį ir nevengiančių garsinti tiek Lietuvos, tiek KTU vardo. Vienas tokių pavyzdžių man yra Marius Venskevičius – vienas iš kelių dešimčių žmonių, kurių pastangomis gimsta neįtikėtini Lietuvą garsinantys pasirodymai, tokie kaip Lietuvos paviljono 58-oje Venecijos bienalėje. Arba Lietuvoje ir Lietuvai kuriantis KTU Alumnų asociacijos prezidentas, ekstremalaus sporto entuziastas Darius Vaičiulis ir dar daugelis kitų.

Tarp bakalauro ir magistro studijų turėjote nemenką laiko tarpą. Ar tai reiškia, kad visuomet stengėtės neatitolti nuo universiteto, o vėliau nutarėte toliau gilinti žinias ir siekti aukštumų?

Baigusi bakalauro studijas ir įgijusi verslo administravimo specialybę visiškai negalvojau tęsti jokių mokslų, nors ir buvau sulaukusi pasiūlymų iš dėstytojų. Tuomet džiaugiausi sėkmingai baigtomis studijomis ir pasakiau garsiai, kad prie mokslų niekada nebegrįšiu. Po dviejų savaičių nuo diplomo įteikimo sėkmingai įsidarbinau. Bet ne veltui sakoma „niekada nesakyk niekada“.

Prabėgus nemenkam laiko tarpui, susiklosčius palankioms aplinkybės ir buvusių dėstytojų paskatinta, vėl sugrįžau į savo Alma Mater. Šįkart su dar didesniu užsidegimu bei noru mokytis ir tęsti magistro studijas. Turbūt man negaliojo taisyklė, kad auginant du vaikus, pilnai dirbant, užgriuvus gyvenimo sunkumams bei artimojo ligai, moteris jau nebegali nieko pasiekti.

Mokiausi valstybės finansuojamoje vietoje, todėl jaučiausi dėkinga, nes šiaip sau tų vietų niekas nedalindavo. Stengiausi labai gerai mokytis ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Ta padėka KTU turbūt tęsiasi iki šiol, matomai kažkokie nematomi saitai mane sieja su akademine bendruomene.

Kam norėtumėte padėkoti už puikius studijų metus?

Dėkoju visiems savo buvusiems dėstytojams, kurių aplinkoje formavau savo asmenybę. Kol būsiu reikalinga ir toliau savo darbais bei žiniomis prisidėsiu prie KTU ir Lietuvos ateities.

Ko palinkėtumėte studentams, kurie ateityje taipogi norėtų palaikyti ryšį su savo mokslo įstaiga?

Studentams palinkėčiau nenutolti nuo savo Alma Mater, taip kaip nenutolstame nuo savo tėvų. Žinoti, kad tėvams gerai sekasi ir yra sveiki, turbūt neužtenka, jie visada laukia mūsų apsilankymo. Taip ir Universitetas, kuris laukia, kada su padėka, savo žiniomis ir noru jūs prisidėsite. O tai juk niekada nei per anksti, nei per vėlai ir visai nesvarbu ar jūs baigsite mokslus netrukus, ar jau baigėte juos prieš gerą dešimtmetį.