Naujienos

Jau nuo pat pirmųjų metų studentus kamuojantis klausimas: „Kaip derinti studijas su darbu?“ – pažįstamas daugeliui. Aktyvūs studentai studijų metu neretai užsiima keliomis veiklomis, kartais – visiškai skirtingų sričių. Taip nutiko ir olimpiečiui, Marijampolės sporto centro direktoriui ir Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnui Karoliui Baužai, kuris magistro studijų metu KTU ruošėsi olimpiadai. 

Tik baigęs bakalauro studijas dziudo sportininkas K. Bauža svarstė, jog mokslo jo gyvenime pakaks. Vis dėlto, trenerio ir kitų kolegų padrąsintas sportininkas netruko pakeisti savo nuomonės ir nusprendė, jog reikėtų tęsti studijas ir gilinti savo žinias ne tik sporte.

Šiandien sportininkas džiaugiasi, jog edukologijos magistras jam labai pravertė.

„Turbūt, gyvenime niekas be reikalo nevyksta“, – šypsosi K. Bauža, šiandien vadovaujantis Marijampolės sporto centrui.

Pašnekovas atvirauja, jog derinti sportą su mokslais nebuvo lengva: „Galėjau sportuoti ir mokytis dėl dėstytojų ir grupės draugų supratingumo“.

Neramino gyvenimas sportinei karjerai pasibaigus

„Sportas yra toks dalykas – kol sportuoji, tol esi reikalingas, o po sporto „ačiū ir viso gero“, – apie sportininko karjerą pasakoja olimpietis.

Pasak K. Baužos, geriau nekreipti dėmesio į pasisakymus: „Kaip jūs čia mokotės?“, „Nukentės sportas“, nes sportas – dar ne viskas.

„Atiduodi visą savo gyvenimą sportui, o kai baigiasi sportininko karjera ir bandai susirasti darbą, tavęs klausia tavo darbo stažo. Pasirodo, kad tu jo – neturi“, – atvirauja K. Bauža.

Suvokimas, kad reikia koncentruotis ne tik į sportą, bet ir į mokslą, pašnekovui atėjo tik pakalbėjus su vyresniais sportininkais. Pamatęs, ką jie veikia baigę sportinę karjerą, olimpietis nusprendė, kad tik sporto jam neužteks. Kita priežastis tęsti mokslus buvo traumos.

„Jeigu trauma ilgalaikė, tektų mesti sportą, bet ką daryčiau tada?“, – svarsto pašnekovas.

Pasak K. Baužos, magistro studijos KTU atvėrė jam duris į tolimesnę karjerą, šiuo metu jis –  Marijampolės sporto centro direktorius.

Mokytojų pasisakymai „kas iš to sporto?“ motyvavo sportininką

Meilė sportui prasidėjo dar vaikystėje.

„Vyresnis brolis pradėjo anksčiau už mane sportuoti, norėjau į jį lygiuotis“, – prisimena olimpietis.

Prisimindamas savo vaikystę, pašnekovas pasakoja, jog vyresnysis brolis buvo labai gabus mokslams, todėl jis jausdavo didelį spaudimą iš mokytojų: „Man buvo labai sunku mokytis. Mokytojos mane labai spaudė, nes norėjo, kad būčiau gabus kaip brolis, bet mane labiau traukė sportas“.

„Mokytojos man sakydavo: „kas iš to sporto“? Todėl kai pasisekdavo sporte, ar grįžus iš olimpiados, vaikščiodavau po Jurbarką ir tikėdavausi sutikti kokią buvusią mokytoją, norėjau, kad jos pamatytų mane ir prisimintų tuos savo pasisakymus“, – prisiminimais dalijasi K. Bauža.

Sukakus 15 metų, olimpiečiui Jurbarke pasidarė per ankšta. Treneriai ir tėvai baiminosi sportininką išleisti į kitą miestą, todėl K. Bauža, nesulaukęs artimųjų palaikymo, drąsiai išreiškė: „Arba mesiu, arba keliausiu į Kauną“.

K Bauža pasakoja, kad atvažiavęs į Kauną, iš pradžių abejojo, ar tikrai priėmė gerą sprendimą, bet vėliau rezultatai pagerėjo, o treneris suprato, kad sportininkas turi gerus duomenis.

„Visą tai pasiekiau sunkiai dirbdamas, o ne talentu. Dabar aš dirbu su vaikais, turiu nemažą Dziudo klubą ir į jį priimu nuo 3,5 metų vaikus, nes manęs tokio amžiaus į klubą kadaise nepriėmė“, – sako jis.

Dėkingas už supratingumą

Sportininko gyvenimas yra sunkus, bet K. Bauža teigia, jog universitete jam buvo sudarytos sąlygos ir mokytis, ir sportuoti. Dėstytojai visada žinojo, kad sportininkas ruošiasi varžyboms ir pasak jo, nuolat rasdavo jam laiko.

Pasiruošimas olimpiadai vyko studijų metu.

„Būdavo taip, jog grįžtu iš stovyklos į universitetą ir bandau ieškoti dėstytojų, derinu laikus, kada galiu atsiskaityti. Po atsiskaitymų važiuoju į treniruotes. Buvo labai įtemptas laikas, bet atsiminti labai smagu“, – savo patirtimi dalijasi pašnekovas.