Naujienos

Ką reiškia nuo 21-erių kryptingai siekti tikslo ir lyderystės mokytis ne tik universiteto auditorijose, bet ir sprendžiant realius, sudėtingus iššūkius? Apie savo kelią nuo Kauno technologijos universiteto (KTU) įmonių valdymo studijų iki atsakomybės už viso miesto gerovę atvirai pasakoja Alytaus meras ir universiteto alumnas Nerijus Cesiulis. Jo patirtys kupinos pamokų, iššūkių ir vertingų įžvalgų, praversiančių kiekvienam, siekiančiam augti kaip lyderiui.

Jis atvirai dalijasi įžvalgomis apie pirmąją dieną pareigose, palikimą be ateities projektų, kasdienius savivaldos iššūkius, kelionių laisvę keliaujant motociklu ir lyderystės principus, kuriais vadovaujasi kiekvieną dieną.

– Kaip KTU įmonių valdymo magistrantūros studijos prisidėjo prie Jūsų, kaip lyderio, asmenybės formavimosi ir kokią reikšmę turėjo Jūsų profesiniam tobulėjimui?

Kai kurie žmonės sako, kad gyvenimas – geriausia mokykla, bet aš vis tiek manau, kad be tvirtų žinių bagažo šiandien nei versle, nei viešajame sektoriuje nebus lengva. Įmonių valdymo magistrantūros studijos buvo tas etapas, kuomet galėjau ne tik susisteminti jau turimą patirtį, bet ir praplėsti akiratį – tiek žinių, tiek požiūrio prasme.

Labiausiai vertinu tai, kad studijuodamas gavau progą pažvelgti į organizacijų valdymą iš labai skirtingų perspektyvų – nuo strategijos kūrimo iki komandos motyvavimo ar pokyčių valdymo. Studijos išmokė kritiškai vertinti situacijas, ieškoti nepatogių klausimų, nebijoti rasti dar nepatogesnius atsakymus ir – svarbiausia – nepamesti žmogiškumo kasdienėje lyderystėje.

– Kas jus labiausiai įkvėpė studijuojant KTU?

Vienas įsimintiniausių momentų buvo ekonomikos paskaitos su profesoriumi, kuris pirmos paskaitos metu pasakė, kad visam kursui paruošė tik tris skaidres. Turėjome devynias paskaitas, bet paskutinės, trečiosios, skaidrės taip ir nepamatėme, nes jos tiesiog neprireikė. Tai buvo gyvas pavyzdys, kuomet gili kompetencija ir nuoširdus atsidavimas savo sričiai įkvepia labiau nei kokios nors pagalbinės priemonės.

Tokios paskaitos man įsiminė kaip vienos įdomiausių ir gyviausių, o profesoriaus požiūris priminė, kad svarbiausia ne tiesiog perteikti faktus, o pažadinti smalsumą ir norą mąstyti.

– Ką išgyvenote pirmąją dieną pradėjęs eiti mero pareigas?

Norėtųsi sakyti, kad viskas pasikeitė jau pirmąją dieną, bet iš tiesų tą rytą gyvenimas tiesiog tęsėsi įprasta vaga. Juokauju, kad pirmą dieną svarbiausia atšvęsti su šampanu, o ne skubėti dalinti pareigas.

Jau pirmąją dieną aiškiai pajutau didžiulę atsakomybę – supratau, kad nuo šiol kiekvienas mano sprendimas turės įtakos tūkstančiams žmonių. Deja, nėra jokios „merų mokyklos“, kurioje būtų galima viskam pasiruošti, tad visko tenka mokytis praktikoje.

Tą dieną galvoje sukosi daugybė klausimų: kaip per artimiausius ketverius metus pateisinti žmonių pasitikėjimą, kaip tinkamai atstovauti miestui, kokių netikėtų iššūkių galiu sulaukti. Nors turėjau tvirtą akademinį pagrindą, gyvenimas greitai parodė, kad tokie išbandymai kaip gaisrai, pandemijos ar migracijos krizės išmokstami tik veikiant realybėje.

– Su kokiais netikėtais iššūkiais teko susidurti pradėjus vadovauti miestui ir kaip jiems buvote pasiruošęs?

Vienas pirmųjų netikėtumų buvo „tušti aruodai“ – miesto strateginės atsargos buvo visiškai apleistos, be jokių stalčiuose paliktų ateities projektų.

Reikėjo ne tik galvoti, kaip iš naujo užkurti miesto vystymosi variklį, bet ir suburti komandą žmonių, kuriems rūpėtų ne tik jų pareigos, bet ir pats miestas. Kasdieniu iššūkiu tapo specialistų trūkumas savivaldoje, ryšio su bendruomene kūrimas ir pasitikėjimo stiprinimas. Teko greitai mokytis laviruoti tarp skirtingų politinių interesų ir ieškoti veiksmingų bei tvarių ir ilgalaikių sprendimų.

– Alytaus mero pareigas einate jau šešerius metus, kaip per tą laiką pasikeitė Alytus ir kuo labiausiai didžiuojatės žvelgdamas į miesto pokyčius?

Geriausiai apie pokyčius Alytuje pasako pats miestas, todėl visada kviečiu atvykti ir pamatyti juos savo akimis. Smagu, kai net čia gyvenantys žmonės dažnai nustemba, kaip greitai ir stipriai keičiasi miestas. Pokyčiai matomi visose srityse: atnaujinta infrastruktūra, išplėstos kultūros ir laisvalaikio erdvės, gerėjančios medicinos paslaugos, sutvarkyti parkai, atsinaujinęs miesto veidas ir stiprėjantis identitetas. Tačiau man svarbiausia – žmonių augantis tikėjimas savimi, didėjantis pasitikėjimas savivalda ir vis labiau juntamas jausmas, kad Alytus šiandien yra modernus, augantis ir didžiuojasi savimi.

– Ar siekis tapti Alytaus meru buvo Jūsų ilgalaikis tikslas, ir kaip ankstesnės patirtys padėjo pasiruošti šiam vaidmeniui?

Tai buvo labai aiškus ir tvirtas tikslas jau nuo 21-erių, nes žinojau, kad noriu dirbti savo brangiam miestui. Nuo jaunimo veiklų, studentiškos savivaldos iki darbo miesto taryboje – kiekvienas žingsnis buvo sąmoningas ir nuoseklus pasiruošimas šiai atsakingai pareigai. Net ir KTU magistro studijas rinkausi sąmoningai, žinant, kad jos padės pasiekti šį tikslą.

– Kokie pomėgiai ar veiklos Jums padeda atsipalaiduoti nuo darbo įtampos ir atgauti energiją?

Geriausias būdas pravėdinti galvą ir atsipalaiduoti yra sportas, tad reguliariai lankausi sporto klube, mielai važinėju dviračiu ir žvejoju. O savaitgaliais ar per atostogas kelionės motociklu padeda atitrūkti nuo kasdienybės ir grįžti prie darbų su nauja energija. Manau, kad kiekvienam svarbu atrasti mėgstamų veiklų, kurios leistų pailsėti, atsikvėpti nuo rutinos ir pasikrauti jėgų.

– Kokiais principais vadovaujatės priimdami sprendimus ir dirbdami su komanda kasdienėje veikloje?

Stengiuosi vadovautis labai paprasta taisykle – viską daryti taip, kad vėliau nereikėtų perdarinėti. Tai aktualu tiek sprendžiant problemas, tiek bendraujant su žmonėmis. O atvirumas, pagarba ir aiškus tikslas padeda pasiekti geriausių rezultatų.

– Kokių įsimintinų nuotykių ar išbandymų esate patyręs keliaudamas motociklu, ir kas Jus labiausiai žavi tokiose kelionėse?

Kiekviena kelionė motociklu – atskira istorija, kurioje telpa ir nuotykiai, ir išbandymai, ir nepakartojami vaizdai. Buvo akimirkų, kai, važiuojant kalnuose, vos pavyko išvengti nelaimės – pavyzdžiui, siaurame serpantine prasilenkti su didžiuliu autobusu. Yra buvę ir tokių dienų, kai visą kelionę pliaupė lietus arba tunelyje tvyrojo 40 laipsnių karštis, o su motociklininko apranga jį ištverti buvo dar sunkiau. Bet visus patiriamus iššūkius atperka laisvės jausmas ir galimybė nuolat atrasti naujas vietas bei patirti pasaulį iš visai kitos perspektyvos.

– Kaip vertinate šiandieninę jaunąją kartą ir ką reikėtų daryti, kad geriau su jais susikalbėtume bei bendradarbiautume?

Manau, kad čia svarbiau ne ko mes iš jaunimo tikimės, o kaip mes patys prie jų prisitaikysime. Jaunoji karta ateina su nauju požiūriu, kitomis vertybėmis ir visai kita logika – jie neprisiriša prie vienos darbovietės, natūraliai naudojasi dirbtiniu intelektu, gyvena socialiniuose tinkluose. Tai nėra blogai ar gerai – tiesiog kitaip. Svarbiausia mums, vyresniems, – išlikti atviriems, mokytis iš jaunų žmonių ir kartu ieškoti bendrų sprendimų.