Kviečiame registruotis į 2026–2027 m. m.rudens semestro studijų modulius, kuriuose KTU alumnai gali dalyvauti stebėtojo teisėmis. Šiuos studijų modulius galima lankyti be įsipareigojimo atsiskaityti.

Informaciją apie modulių tvarkaraštį ir laisvų vietų skaičių galite rasti lentelėje – Modulių sąrašas 2026–2027 m. m. rudens semestre. Vietų skaičius ribotas.

Norėdami registruotis į studijų modulį, užpildykite registracijos formą. Registruotis galite iki rugsėjo 8 d. pabaigos.

Prieš registraciją, prašome atkreipti dėmesį:

– kokia nurodyta modulio dėstomoji kalba;
– modulis vyksta kontaktiniu ar nuotoliniu būdu. Jeigu prie modulio nurodyta tiksli vieta (adresas), paskaitos vyks kontaktiniu būdu, jeigu nenurodyta tiksli vieta – modulis bus vedamas nuotoliniu būdu.

—————————————————————————————————–

Kaunas University of Technology informs all alumni that registration to the study modules in the autumn semester of AY 2026–2027 is started. 

Detailed information about the schedule and number of vacancies can be found in the following table List of modules for 2026–2027 autumn semester

To register for the study module, please fill in the registration form. You can register until the end of September 8. 

Before registration, please note:

– what is the language of instruction;
– if the exact place (address) is indicated next to the module, the lectures will be organised on campus, if the exact location is not indicated – the module will provided as distance studies.

KTU alumnų asociacija organizuoja iniciatyvą „Pasimatuok alumno kėdę“! Iniciatyva skirta Tarptautinei studentų dienai paminėti.

Kviečiame KTU alumnus prisijungti prie iniciatyvos ir lapkričio 17 d., vienai dienai – kelioms valandoms, pusei dienos ar visai darbo dienai – užleisti savo kėdę jaunesniam kolegai.

Leiskime studentams bent trumpam patirti, kokia yra Tavo darbo diena, kokių kompetencijų reikia, su kokiais iššūkiais susiduri ir kokie džiaugsmai laukia „sėdint“ Tavo kėdėje.

Pasiūlyk studentui alumno kėdę: Pasimatuok alumno kėdę’2026 / Try on the ‘Alumni chair’ 2026
____

On November 17, KTU Alumni Association is celebrating International Students’ Day with the initiative “Try on the Alumni Chair”.

We invite KTU alumni to join the initiative and give up their chair to a younger colleague for a few hours, half a day, or a full working day.

Give students the opportunity to experience, even for a short time, what your workday is like, what skills and competencies are needed, and what challenges and rewarding moments come with sitting in your chair.

Offer a student your alumni chair Pasimatuok alumno kėdę’2026 / Try on the ‘Alumni chair’ 2026

„Nebijok būti pirmoji – kažkas turi pradėti“ ir „Kurk taip, kad kiti norėtų kurti kartu“ – šūkiai, kurie geriausiai apibūdina KTU Informatikos fakulteto absolventę Vidą Drąsutę. Šiandien ji dirba KTU Bendradarbiavimo vystymo projektų vadove ir aktyviai telkia alumnų bendruomenę. Didžiausią dėmesį Vida skiria ryšių tarp žmonių, kartų ir idėjų kūrimui. Ji įsitikinusi, kad iššūkiai nėra kliūtys, bet galimybės augti, o tikroji sėkmė slypi ne tik pasiektuose rezultatuose, bet ir pačiame kelyje.

– Esate Informatikos fakulteto absolventė. Kas lėmė Jūsų studijų pasirinkimą?

Esu tikra KTU alumnė – į universitetą atėjau studijuoti ir čia pasilikau: mokausi, dirbu, tobulėju. Didžiąją dalį savo laiko praleidžiu universitete, tad kartais atrodo, jog čia ir gyvenu.

Informatiką pasirinkau augdama laikotarpiu, kai technologijos sparčiai žengė į kasdienį gyvenimą. Pirmasis kompiuteris mano namuose atsirado tik 10 klasėje, o mobilusis telefonas – pirmame studijų kurse. Internetas su tokiais atradimais kaip „Google“, ICQ ar MSN tuo metu atrodė kaip tikras stebuklas – jis keitė informacijos paiešką ir bendravimo būdus. Kompiuteris namuose tapo naujove, kuri skatino smalsumą: viskas buvo nepažįstama, todėl norėjosi kuo greičiau perprasti ir suprasti, kaip tai veikia.

Norėjau ne tik naudotis šiomis naujovėmis, bet ir jas pažinti giliau, išmokti pritaikyti protingai. Prie šio sprendimo daug prisidėjo stiprus matematikos ir fizikos pagrindas gimnazijoje, įkvepiantys mokytojai bei informatikos mokytojas, kuris programavimą pateikė įdomiai ir motyvuojančiai. Visa tai dar labiau sustiprino norą rinktis informatikos kryptį.

Sprendimą sustiprino ir mamos paskatinimas bei pusbrolio, studijavusio KTU Informatikos inžineriją, pavyzdys. Informatika pasirodė perspektyvi ir prasminga kryptis, lavinanti loginį mąstymą bei suteikianti daug praktinės naudos. Kadangi tuo metu merginų studijose buvo reta, mūsų konspektai tapdavo itin vertingi prieš egzaminus, kas buvo privalumas.

Praėjus aštuoniolikai metų nuo pirmųjų studijų, trumpam grįžau į universiteto suolą – sąmoningai ir tvirtai pasirinkau MBA programą, kurią šiais metais jau baigiau.

– Ar prisimenate savo pirmuosius žingsnius KTU? Kas įsiminė labiausiai?

Pirmieji žingsniai KTU buvo kupini jaudulio ir smalsumo, nors koridoriai ir atrodė pažįstami, nes dažnai lankydavausi pas čia studijavusį pusbrolį. Mokykloje buvau stipri matematikoje, bet studijos greitai parodė, kad universitete viskas daug sudėtingiau, ypač aukštoji matematika.

Labiausiai įsiminė draugiški grupiokai, palaikantys dėstytojai ir kartu patirti iššūkiai. Nors auditorijose žiemą būdavo taip šalta, kad sėdėdavome su striukėmis, nei sąlygos, nei sunkumai neslėgė, nes buvo daug draugysčių, nuotykių ir tikro studentavimo džiaugsmo. Tai buvo metas, kai kartu su žiniomis atradau ir save.

– Jei galėtumėte parašyti laišką sau pirmame kurse, ką jame parašytumėte?

Savo pirmakursei palinkėčiau to, ko pati neišnaudojau studijų metu. Visų pirma – nereikia nerimauti, jei paskaitos atrodo per sudėtingos. Normalu, kad ne viską suprasi iš karto, nes tam ir skirtos studijos – mokytis, klysti ir bandyti dar kartą. Svarbiausia išlikti kantriai ir nuosekliai dirbti.

Kitas patarimas – daugiau įsitraukti į universiteto bendruomenės veiklas. Dalyvavimas meno kolektyvuose, studentų atstovybėje ar kituose renginiuose padeda ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir sukuria draugystes, patirtis bei ryšius, kurie praverčia gyvenime, karjeroje. Čia pat pridėčiau ir mentorystės bei alumnų tinklo svarbą, nes tai galimybės, kurių anksčiau dar nebuvo, bet šiandien jos gali padėti rasti kryptį, gauti patarimų ar užmegzti naudingus kontaktus.

Bet svarbiausia yra pasitikėti savimi. Net jei kartais atrodo sunku ar kyla abejonių, smalsumas, atkaklumas ir noras tobulėti visada duoda rezultatą, o pasirinktas kelias atveria naujas galimybes.

– Ar kada nors teko laužyti stereotipus apie moteris technologijų srityje, ir kaip tai Jus paveikė?

Teko, ir ne kartą. Studijų pradžioje merginų kurse buvo vos kelios, todėl dažnai sulaukdavau nustebimo, kad pasirinkau informatiką, nes tuo metu tai dar atrodė „vyriška“ sritis. Dar ryškiau tai pajutau magistro studijose Bolonijoje, kai įėjus į didžiulę auditoriją tarp dviejų šimtų studentų beveik nemačiau merginų. O situaciją dar labiau paaštrino faktas, kad dėl mūsų, dviejų „Erasmus“ studentų, paskaitos turėjo vykti anglų kalba, kas italams tuo metu buvo didelis iššūkis. Ta akimirka, kai visa auditorija atsisuko į mane, atrodė tarsi nebylus klausimas: „gal ne čia pataikei?“.

Tokios patirtys manęs nepalaužė, priešingai, jos paskatino įrodyti, kad kompetencija neturi lyties. Taip išmokau kantrybės, gebėjimo argumentuoti ir pasitikėjimą kurti darbais, o ne žodžiais. Dėl to šiandien aktyviai dalinuosi patirtimi, mentorystėje skatinu merginas rinktis technologijų studijas ir tikiu, kad geriausias stereotipų laužymas vyksta tyliai – tiesiog gerai dirbant savo darbą.

– Koks buvo Jūsų pirmasis darbas po studijų ir ką iš jo išmokote?

Dar studijuodama magistrantūroje pradėjau dirbti KTU Distancinio mokymo centre (dabar EMTC), kur administravau e. mokymosi projektus. Tai buvo puiki mokykla, nes teko greitai perprasti techninę ir žmogiškąją projekto pusę. Supratau, kad technologijos be žmonių yra tarsi kodas be konteksto ir jos veikia tik tada, kai yra suprantamos ir priimtinos. Atradau ir savo stiprybę – gebėjimą jungti skirtingus interesus bei kalbas, kad projektai judėtų į priekį.

– Kokie buvo pirmieji iššūkiai ir karjeros posūkiai?

Iš pradžių galimybės kūrybiškai save realizuoti buvo ribotos, bet tai paskatino ieškoti kelių įgyvendinti idėjas. Vėliau mane pastebėjo tuometinis ITDC direktorius Aleksandras Targamadzė ir pakvietė prisidėti prie nacionalinio projekto „Lietuvos virtualus universitetas“. Koordinavau vieną pagrindinių uždavinių – Lietuvos e. mokymosi infrastruktūros plėtrą. O darbas su aukšto lygio ekspertais ir ministerijų atstovais suteikė daugiau pasitikėjimo ir praktinės patirties.

– Kaip vystėsi karjera toliau?

Vėliau tapau ITDC Nuotolinio mokymosi skyriaus vadove, o norėdama daugiau kūrybinės laisvės 2009 m. įkūriau VšĮ „eMundus“. Ši organizacija leido plėsti veiklą už universiteto ribų – dirbti ne tik su universitetais, bet ir mokyklomis, darželiais, suaugusiųjų švietimo centrais. Per 15 metų prisidėjau prie daugiau kaip 60 tarptautinių projektų, iš kurių daugiau kaip 20 koordinavau pati. Dalis jų įvertinti kaip Europos gerosios praktikos pavyzdžiai, o keli apdovanoti Europos Komisijos ir Švietimo mainų paramos fondo nominacijomis.

– Kokie pastarųjų metų tarptautiniai projektai Jums yra reikšmingiausi?

2024 m. koordinuotas projektas „PS.Smile“ apie emocinį intelektą pelnė Europos inovatyvaus mokymo apdovanojimą pradinio ugdymo kategorijoje. 2022 m. kartu su Valdorfo darželiu „Šaltinėlis“ įgyvendintas projektas apie kūrybiškumą ankstyvajame ugdyme taip pat buvo pripažintas Europoje. Abu jie man ypač svarbūs, nes susiję su vaikų ugdymu, vertybinėmis nuostatomis.

– Ar turėjote patirties vertinant kitų darbus ar dalinantis žiniomis?

Taip, keletą metų buvau ŠMPF projektų vertinimo ekspertė, taip pat skaičiau pranešimus projektų vadovams apie tarptautinių projektų valdymą ir svarbiausias kompetencijas. Tai padėjo pažvelgti į veiklas plačiau – ne tik kaip vykdytojai, bet ir kaip vertintojai.

– Kaip motinystė pakeitė Jūsų veiklą ir kokias kūrybines patirtis atnešė?

Motinystės atostogų metu kartu su bendraminčiais įkūrėme Valdorfo darželį „Po saule“. Per porą metų teko išmokti visko – nuo Valdorfo pedagogikos iki organizacinių darbų, net kurį laiką buvau ir vadovė, ir virėja, ir auklėtojos padėjėja. Tuo pat metu ieškojau kūrybinių veiklų: parašiau 12 straipsnių įvairiuose žurnaluose, daugiausia „Mamos žurnalui“, kartu su vyru sukūrėme rankdarbių bendruomenės tinklą, ir pati kūriau veltinius rankdarbius, vedžiau kursus, o mano darbai buvo pristatyti spaudoje. Tai buvo laikotarpis, kai šalia profesinės veiklos kūrybiškumą realizavau įvairiose formose.

– Ar tuo metu įsitraukėte ir į socialines ar švietimo iniciatyvas?

Taip, kartu su Raminta Bogušiene dalyvavau sveikos gyvensenos projektuose, vedžiau seminarus mamoms, bendravau su ministerijomis ir darželiais. Be to, vėliau taip pat prisidėjau prie prevencinių projektų paaugliams – dirbome su „išmaniaisiais kūdikiais“, kad jaunimas galėtų praktiškai pajausti tėvystės atsakomybę.

– Kokią patirtį atnešė tarptautiniai bendradarbiavimai?

Vienas įsimintiniausių etapų buvo bendradarbiavimas su Izraelio gabių vaikų centrais ir profesoriais. Stažuotėse ir kursuose turėjau galimybę iš arti susipažinti su jų taikomomis metodikomis, stebėti, kaip atpažįstami ir ugdomi gabūs vaikai. Ši patirtis praplėtė mano žinias ir suteikė įkvėpimo idėjas pritaikyti projektuose Lietuvoje.

– Kuo Jus patraukė darbas su alumnų bendruomene, ką jame radote?

Mane patraukė galimybė jungti skirtingus žmones, kartas ir kurti tiltus tarp studentų, alumnų bei universiteto. Tai erdvė, kurioje dalijamės patirtimi, įkvepiame vieni kitus ir kartu atveriame naujas galimybes. Alumnų bendruomenė nėra tik formalūs renginiai ar kontaktų palaikymas, nes čia gimsta mentorystė, bendri projektai, prasmingos iniciatyvos tiek universitetui, tiek visuomenei.

Čia radau gyvą ir nuolat augančią bendruomenę, kurioje atsiranda įvairių idėjų – nuo alumnų paauglių stovyklų iki karjeros kelių programų regionams, nuo renginių studentams iki bendradarbiavimo su verslu. Man pačiai ši veikla suteikia progą panaudoti visą sukauptą patirtį, nuo strateginio mąstymo iki žmogiškos šilumos ir primena, kad didžiausia vertė slypi žmonėse bei jų ryšiuose.

– Kas Jums padeda išlikti savimi tarp projektų, žmonių, atsakomybių?

Mano darbas sutampa su mano vertybėmis – kuriu ryšius tarp žmonių, telkiu bendruomenę, dalinuosi įkvėpimu. Kai veikla yra prasminga ir atitinka tai, kuo tikiu, net sudėtingi iššūkiai atrodo ne kliūtimis, o galimybėmis augti ir mokytis. Kitas atramos taškas – vidinė disciplina ir šeima. Sąmoningai randu laiko sustoti, reflektuoti, užrašyti mintis, pabūti gamtoje. Buvimas su šeima, palaikymas suteikia pasitikėjimo ir padeda nepasimesti net įtemptu laikotarpiu. Laikas su draugais taip pat labai svarbus – jų draugystė, juokas ir bendros patirtys padeda atsipalaiduoti, įkrauna naujai energijai ir primena, kad gyvenimas yra daugiau nei darbinės veiklos, kad ir kokios patrauklios jos būtų. Visa tai padeda išlikti savimi ir susitelkti į tai, kas iš tiesų svarbu. O humoro jausmas žvelgiant į pasaulį įneša lengvumo, leidžia atsipalaiduoti ir palaiko artumą su žmonėmis net sudėtingose situacijose.

– Kaip manote, kokiomis savybėmis šiandien turėtų pasižymėti lyderis?

Lyderis ne tik turi vesti komandą į priekį, bet ir gebėti suprasti žmones. Jam būtina empatija, lankstumas, drąsa veikti pokyčių aplinkoje bei gebėjimas įtraukti kitus ir kurti pasitikėjimo kultūrą. Lyderis nebūtinai privalo viską žinoti, bet jis turi matyti „didįjį paveikslą“, kurti erdvę, kurioje žmonės drįsta klausti, kurti ir augti. Išmintingumas čia svarbesnis už žinių kiekį, nes tai gebėjimas įvertinti situacijas nešališkai, priimti atsakingus sprendimus ir numatyti jų poveikį kitiems. Toks lyderis labiau moka išgirsti ir suburti kitus.

– Kokią svarbiausią pamoką Jums davė darbinė ar asmeninė patirtis?

Vienas svarbiausių patarimų – išmokti deleguoti. Iš pradžių maniau, kad viską turiu padaryti pati, kad būčiau rami dėl rezultato, bet vėliau supratau – tikroji stiprybė yra pasitikėjimas kitais ir atsakomybės pasidalijimas. Būtent bendradarbiavimas ir skirtingos patirtys atneša geriausius sprendimus, o komanda, kuria tu tiki ir kuri tiki tavimi, gali nuveikti daug daugiau nei vienas žmogus.

– Ar jaučiate, kad šiandien kuriate erdvę, kurioje studentai išdrįsta daugiau?

Taip, ir tai viena prasmingiausių mano darbo dalių. Mentorystė, alumnų susitikimai ar tinklaveikos renginiai suteikia studentams galimybę pamatyti save platesniame kontekste, drąsiau klausti, klysti ir bandyti iš naujo. Man svarbu, kad jie jaustųsi saugūs kaip asmenybės, suprastų, jog sėkmė nėra tiesus kelias – joje telpa ir iššūkiai, ir netikėtumai. Tokia erdvė įkvepia studentus žengti naujus žingsnius, nes jie mato, kad klysti ar ieškoti kelio yra normalu. Didžiausias įrodymas man – kai jie grįžta su didesniu pasitikėjimu ir drąsesnėmis idėjomis, norėdami tuo dalintis su kitais.

– Kaip norėtumėte būti prisimenama KTU alumnų bendruomenėje po 10 ar 20 metų?

Norėčiau būti prisimenama kaip žmogus, kuris sujungė skirtingas kartas ir sukūrė erdvę bendrystei. Mano svajonė – kad ateityje atsirastų KTU alumnų namai, vieta susitikimams ir idėjoms, vieta į kurią ateiti ir kurioje pabūti būtų tiesiog gera. Man svarbiausia ne statistika, o tai, kad mano darbai stiprintų pasitikėjimą ir jausmą, jog KTU yra bendruomenė visam gyvenimui.

– Kaip per laiką keitėsi Jūsų požiūris į sėkmę – kaip ją suprantate šiandien?

Anksčiau sėkmę suprasdavau kaip pasiektą rezultatą, o šiandien – kaip nuolatinį kelią. Man sėkmė yra ištikimybė savo vertybėms, prasmingi pokyčiai ir tai, kad mano darbas įkvepia kitus bei suteikia jiems motyvacijos veikti.

– Jei galėtumėte sukurti iniciatyvą studentams ar alumnams – kokia ji būtų ir kodėl?

Labiausiai norėčiau sukurti stiprią KTU ambasadorių programą, kuri suburtų studentus ir alumnus Lietuvoje bei užsienyje. Jie galėtų tapti universiteto veidu – mentoriais, inovacijų skleidėjais, žmonėmis, kurie dalijasi patirtimi ir įkvepia kitus. Sėkmė neturi apsiriboti vien Kaunu ar Lietuva – ji gali būti kuriama visur, kur yra bendruomenės narių, pasirengusių grąžinti dalį to, ką patys gavo.

Kita idėja – KTU alumnų namai. Juos įsivaizduoju kaip gyvą traukos vietą: su kavinuke, renginiais, susitikimais ir erdvėmis tinklaveikai. Tai būtų ne tik fizinė vieta, bet ir bendrystės simbolis, kur kiekvienas alumnas ar studentas jaustųsi laukiamas ir galėtų kurti kartu.

KTU diplomas – tai ne pabaiga, o naujo etapo pradžia.

KTU Alumni bendruomenė – tai žmonės, kuriuos jungia ne tik studijų metai, bet ir bendros vertybės, profesiniai ryšiai bei noras prisidėti prie #KTU ateities.

Kiekvienas KTU alumnas gali išlikti aktyvia universiteto bendruomenės dalimi – dalintis patirtimi, įkvėpti, bendradarbiauti, kurti naujas galimybes ir augti kartu.

KTU alumnė Ilona Lilieholm jau beveik du dešimtmečius dirba Europos Parlamente vertimų srityje. Nors jos kelias į šią instituciją prasidėjo atsitiktinai – nuo elektroniniu paštu gauto konkurso skelbimo – šiandien ji drąsiai dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis apie darbą tarptautinėje aplinkoje, iššūkius bei galimybes. Ilona įsitikinusi: sėkmės formulė paprasta – nuoseklus, intensyvus darbas kiekvieną laisvą minutę ir jokio pasikliovimo vien sėkme.

Apie savo kelią į Europos Sąjungos institucijas ir pirmuosius žingsnius konkurse plačiau pasakoja pati Ilona.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į Europos Parlamentą ir kokie buvo pirmieji žingsniai atrankos procese?

Mano kelias į Europos Parlamentą prasidėjo gana atsitiktinai. Gyvendama Švedijoje, ką tik buvau išlaikiusi švedų kalbos egzaminą ir aktyviai dalyvavau lietuvių bendruomenės veikloje. Kartą į elektroninį paštą gavau skelbimą apie konkursą vertėjo pareigoms Europos institucijose. Patikrinusi reikalavimus supratau, kad juos atitinku, nes mokėjau dvi užsienio kalbas: anglų ir švedų. Tad nieko nelaukusi, užsiregistravau.

Egzaminas susidėjo iš kelių dalių – teksto suvokimo, žinių apie Europos Sąjungą (ES) bei vertimų iš dviejų kalbų. Pamačiusi bandomąjį ES testą supratau, kad stokoju žinių, todėl nusipirkau klausimų paketus ir intensyviai mokiausi bei sprendžiau užduotis. Ši, vos 60 eurų kainavusi investicija, pasirodė itin vertinga, nes pakako dviejų savaičių intensyvaus darbo, kad sėkmingai išlaikyčiau testus.

Labai daug davė ir studijos KTU Administravimo fakultete. Tai buvo pirmoji mokama studijų programa Lietuvos istorijoje, ir aš ją visada laikiau viena geriausių savo investicijų. Aukštojo mokslo diplomas ne tik suteikė galimybę dalyvauti konkurse, bet ir užtikrino reikiamų žinių pagrindą, kuris vėliau pasirodė itin naudingas praktikoje. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad tiek studijos, tiek mokamas klausimų paketas apie ES pasiteisino šimtu procentų.

Paskutinis atrankos etapas buvo interviu Briuselyje. Įveikusi jį patekau į rezervinį sąrašą ir laukiau kvietimo į darbą beveik dvejus metus, bet laikas nepraėjo veltui, nes per tą laiką spėjo paaugti dukra.

Mano sėkmės formulė buvo paprasta – nuoseklus, intensyvus darbas kiekvieną laisvą minutę ir jokio pasikliovimo mintimi „gal kaip nors pasiseks“.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti persikėlus gyventi ir dirbti į Liuksemburgą?

Pirmiausia reikėjo įsikurti – susirasti būstą, sūnui pradėti mokslus naujoje mokykloje, o visai šeimai priprasti prie naujos aplinkos.

Liuksemburgas yra nepaprastai miela šalis, bet jos tvarką perprasti ne taip paprasta, taipogi šalyje yra oficialios trys kalbos – liuksemburgiečių, prancūzų ir vokiečių. Nei aš, nei vyras jų beveik nemokėjome, o angliškai tuomet beveik niekas nekalbėjo. Tik vėliau situacija pasikeitė, kai atvyko daug naujų gyventojų iš Rytų Europos ir galėjome susikalbėti angliškai, bet su laiku ir patys pramokome prancūziškai.

Darbo prasme taip pat laukė nemaži pokyčiai, nes vertimų skyriuje krūvis yra didžiulis – daug dokumentų, institucijų, teisėkūros procesų, tad viskas reikalavo laiko ir kantrybės. Be to, prieš tai dirbau finansų srityje, kur pagrindinis įrankis buvo skaičiai, o čia pagrindu tapo kalba ir žodžiai.

– Kaip studijos KTU Administravimo fakultete prisidėjo prie Jūsų profesinės karjeros Europos Parlamente?

Be aukštojo mokslo diplomo nebūčiau galėjusi net dalyvauti konkurse. Studijos suteikė platų požiūrį, kritinio mąstymo, administracinių bei organizacinių įgūdžių. Visa tai labai pravertė pradėjus darbą vertimų skyriuje, kur reikia greitai orientuotis skirtingose temose, suprasti institucijų veikimą ir teisėkūros procesus.

– Kodėl vertimų skyriuje svarbu, kad dirbtų ne tik lingvistai, bet ir kitų sričių specialistai?

Vertimų skyriuje labai vertinami įvairių sričių specialistai, nes dokumentai dažnai būna techniniai. Turime geologų, teologų, politologų, teisininkų ir kitų profesijų atstovų, tad jų žinios padeda tiksliai perteikti specifinę terminologiją.

Pavyzdžiui, žuvininkystės dokumentus gali tinkamai versti tik keli kolegos, nes reikia išmanyti ne tik žuvų pavadinimus, bet ir įvairius tinklus, tralus ar žvejybos įrankius. Dar sudėtingiau su finansinėmis priemonėmis ar kitomis sritimis, kurių Lietuvoje apskritai nėra ir galbūt niekuomet nebus, bet vis tiek reikia sukurti terminus, kad direktyvos ir reglamentai būtų parašyti lietuviškai.

Šalia kalbos įgūdžių labai svarbios ir specializuotos žinios, tad nuolat rengiami kursai bei seminarai, padedantys gilinti kompetencijas.

– Kaip per 17 metų pasikeitė Jūsų požiūris į Europos Sąjungą?

Mano požiūris į ES beveik nepasikeitė – visada buvau už, o dabar tuo tikiu dar labiau. Matydama iš vidaus, žinau, kiek daug nuveikiama ir kaip tai veikia mus visus. Žinoma, norėtųsi greitesnių ir paprastesnių procesų, bet reikia prisiminti, kad sprendimus priima 27 skirtingos valstybės, turinčios savus interesus, rinkėjus, ekonomiką, tradicijas ir skaudulius. Todėl galutinis teisės aktas dažnai tampa kompromisu – kiekviena valstybė narė į jį įneša savo pataisų, prašo išlygų ar siekia naudos savo šaliai.

Per 21 narystės metus Lietuva tapo modernia Europos valstybe, pasivijo ir net pralenkė daugelį senbuvių. Be ES pagalbos to nebūtume pasiekę, todėl nauda mums yra akivaizdi ir įvairiapusė.

– Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena Europos Parlamente?

Darbas prasideda 8.30 val. ir daugiausia laiko užima vertimai. Greta to tenka kuruoti stažuotojus ir naujus darbuotojus – supažindinti su procesu, tikrinti darbus, teikti grįžtamąjį ryšį.

Dabar kuruoju naują darbuotoją – per 9 mėnesius trunkantį bandomąjį laikotarpį tikrinu jos darbus, o pabaigoje vadovui pateikiu savo vertinimą.

Esu atsakinga ir už mokymus: rengiame seminarus, kalbų kursus, terminologų grupės veiklą. Net kavos pertraukėlių metu neretai aptariame su darbu susijusius klausimus.

– Kokiais būdais stengiatės palaikyti ryšį su Lietuva, gyvenant užsienyje?

Nors Lietuvoje negyvenu nuo 1998-ųjų, ryšį palaikyti padeda pats darbas – dirbu su lietuvių kalba, seku naujienas ir aktualijas, nes negalime atsiriboti nuo Lietuvos. Tam tikra prasme jaučiamės tarsi ambasadoriai.

Be to, jau dvejus metus esu lietuvių liaudies šokių kolektyvo Liuksemburge narė. Skleidžiame lietuvių kultūrą po visą Liuksemburgą ir už jo ribų, dalyvaujame renginiuose, mus pastebi, mėgsta ir labai palaiko. Tai irgi padeda palaikyti ryšį su Lietuva.

– Kokius karjeros planus turite artimiausiems metams?

Didelių pokyčių savo karjeroje neplanuoju. Manau, kad man iki pensijos likusius aštuonerius metus ramiai dirbsiu savo įprastą darbą, jei, žinoma, neįvyks kokių nenumatytų įvykių pasaulyje ar pačioje Europos Sąjungoje.

– Kokios svarbiausios savybės reikalingos sėkmingam darbui tarptautinėje organizacijoje?

Norint sėkmingai dirbti tarptautinėje organizacijoje visų pirma svarbu tolerancija, diplomatija, politinės ir geopolitinės padėties supratimas. Žinoma, labai svarbu mokėti kalbas.

– Kaip vertinate jaunimo dalyvavimą politikoje?

Jaunimo politinis aktyvumas Europos Parlamente dar nėra didelis, tačiau žiniasklaidoje ir visuomenėje jų balsas girdimas vis labiau. Matosi, kad jaunimas domisi, turi idėjų, kelia reikalavimus politikams – tai labai sveikintina.

Ypač džiugina susitikimai su naujais stažuotojais. Jie veržlūs, smalsūs, išsilavinę, supratingi, ir tai suteikia vilties, kad ateities politika bus atsakingose rankose.

– Ką patartumėte studentams, norintiems siekti karjeros Europos Sąjungos institucijose?

Konkurencija ES institucijose yra didžiulė, tačiau tai tikrai įveikiama – „juk ne šventieji puodus lipdo“.

Pirmiausia labai svarbu puikiai mokėti anglų ir (arba) prancūzų kalbą. Karjerą geriausia pradėti nuo stažuotės – ji padeda suprasti darbo specifiką ir atrasti sritis, kurios labiausiai domina. Rekomenduočiau pretenduoti į kelias institucijas ar net pabandyti dirbti europarlamentaro akredituotu asistentu. Tam reikia asmeninių savybių, kurios svarbios konkrečiam Parlamento nariui.

Dar vaikystėje ji norėjo suprasti vieną, atrodytų, paprastą dalyką – kodėl varškės sūrelis toks skanus, o paprasta varškė – ne. Šiandien tas smalsumas tapo darbu – Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkė tyrinėja maistą, aiškina produktų sudėtį ir pati juokauja, kad gebėjimas perskaityti etiketes ją vis dar verčia jaustis „kiečiausia mergaite pasaulyje“.

KTU Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja Aelita Zabulionė nepriklauso tai kartai žmonių, kurie nuo vaikystės tvirtai žinojo tapsiantys mokslininkais. Augdama Joniškyje ji tiesiog stengėsi kuo daugiau sužinoti, skaityti ir suprasti. Žvelgdama atgal, mokslininkė mano, kad būtent tokios, iš pirmo žvilgsnio mažos kasdienės patirtys ir nulėmė jos profesinį kelią.

Joniškis padėjo tvirtus pamatus

Nors šiandien A. Zabulionės gyvenimas ir profesinė veikla susiję su kitais miestais, Joniškis jos istorijoje išlieka ypatinga vieta. Mokslininkė neabejoja, kad būtent čia susiformavo vertybės ir požiūris, kurie vėliau tapo tvirtu pagrindu tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame kelyje.

Aelitos atmintyje iki šiol ryškiai išliko vienas jai ypač svarbus vaikystės aspektas – įvairių įsimintinų dienų minėjimas. Ir kalba ji ne tik apie visiems svarbias datas, tokias kaip Sausio 13-oji ar Liepos 6-oji, bet ir apie kitas prasmingas progas – Žemės dieną, Angelų Sargų dieną ir panašiai.

„Tai nuo mažens formavo mano požiūrį į bendruomenę ir pasaulį. Mokiausi pažinti skirtingus žmones, vertinti jų indėlį ir mąstyti plačiau – nuo „man svarbu tik tai, kas susiję su manimi“ iki suvokimo, kad visi esame bendros ekosistemos dalis ir kiekvienas joje savaip svarbus. Esu tikra, kad jei ne mokyklos ir apskritai Joniškio bendruomenės dėmesys tokioms iniciatyvoms, šiandien į pasaulį žiūrėčiau visiškai kitaip“, – dalijasi ji.

Augdama Aelita išgirdo ir vieną frazę, kuri ją lydi iki šiol: „Žmogus juk ne medis – jei kažko trūksta, gali ieškoti kitur.“ Būtent toks požiūris vėliau padėjo ramiai priimti sprendimą išvykti iš gimtojo miesto.

„Pasaulyje yra begalė pasirinkimų – galima išvykti mokytis ten, kur tavo profesijai sudarytos palankiausios sąlygos, vėliau grįžti arba nuolat keisti miestus ir šalis. Šiuolaikinių technologijų dėka pasaulis tapo gerokai mažesnis. Į savo išvykimą žiūrėjau būtent taip – kaip į natūralią vietos, kurioje galėčiau geriausiai realizuoti savo potencialą, paiešką“, – sako KTU mokslininkė.

Nors šiandien į Joniškį ji sugrįžta rečiau, nes gyvenimo ir profesiniai keliai nuvedė kitur, ryšys su gimtuoju kraštu niekur nedingo.

„Gyvenimas regione man suteikė nepakeičiamą dovaną – gebėjimą vertinti bendruomeniškumą, pagarbą darbui ir kūrybišką požiūrį į ribotus resursus. Būtent tai suformavo mano, kaip mokslininkės, stuburą“, – teigia ji.

Todėl sutikusi kraštiečius Aelita visuomet jaučia didžiulį džiaugsmą ir sako niekada nepraleidžianti progos stabtelėti bei pabendrauti.

Ieškojo ne profesijos, o jausmo

Kiek save prisimena, vaikystėje A. Zabulionė svajojo tapti dainininke. Tačiau ne todėl, kad būtų išskirtinai gerai dainavusi – labiausiai ją žavėjo pati idėja stovėti prieš minią žmonių ir būti jų klausoma. Tuomet jai nė į galvą neatėjo, kad panašų jausmą vieną dieną suteiks visai kita scena – šiandien mokslininkė konferencijose ir mokymuose pristato savo tyrimus bei žiniomis dalijasi su šimtais klausytojų.

„Apie mokslą tuo metu negalvojau – kur kas dažniau sau kėliau kitus klausimus: kaip noriu jaustis? Kas man patiktų? Ką galėčiau daryti vėl ir vėl, šimtus kartų, ir tai man neatsibostų? Vėliau paaiškėjo, kad mokslinė veikla mano kasdienybei tinka kur kas labiau nei bandymai, dainuojant Arianos Grande dainą „God is a woman“, nepriekaištingai pasiekti aukščiausias natas“, – juokiasi ji.

Skaityti Aelita išmoko būdama šešerių, o netrukus atrado ir vietinę biblioteką. Nuo tada knygas namo nešdavosi maišais. Labiausiai ją traukė enciklopedijos ir knygos apie kosmosą, tačiau ne mažiau mėgo ir grožinę literatūrą.

„Man tai buvo kažkas stebuklingo – galėdavau puslapis po puslapio pažinti kitas kultūras ir laikmečius, suprasti pasaulio veikimo dėsnius bei pamatyti, kaip skirtingai žmonės jį interpretuoja. Knygos iki šiol išliko neatsiejama mano gyvenimo dalimi“, – dalijasi ji.

Karjeros kelią nulėmė gyvenimiška logika

A. Zabulionės aplinkoje išsilavinimas ir aukštasis mokslas visada buvo laikomi prasmingu ir vertingu pasiekimu. Vis dėlto dažniausiai tai buvo siejama su praktine specialybe, inžineriniu išsilavinimu ar bakalauro laipsniu. Kadangi jos giminėje nebuvo nei mokslininkų, nei gydytojų, apie mokslinę karjerą ji nesusimąstė iki tol, kol tapo studente.’

„Mūsų šeimoje buvo labai vertinamos žinios ir įgūdžiai, o ypatingas dėmesys skiriamas meniniam ugdymui – muzikai, dailei, rankdarbiams, šokiams ir literatūrai. Užaugau tarp labai pragmatiškų, išlavintą kritinį mąstymą turinčių žmonių, kurie visada skatino ieškoti balanso tarp to, kas patinka, ir to, kas galėtų užtikrinti stabilų darbą bei saugų gyvenimą“, – pasakoja ji.

Kadangi Aelitai labai patiko biologija ir chemija, o aplinkoje dažnai buvo sakoma, kad „kad ir kas benutiktų, darbo visada turės tie, kurie dirba su maistu arba laidotuvėmis“, ji nusprendė savo pomėgius suderinti su praktišku požiūriu į ateitį. Taip pasirinko maisto technologijos studijas.

Tuo metu būsimoji mokslininkė dar negalėjo numanyti, kad būtent maisto mokslo srityje ras veiklą, kuriai norės skirti savo profesinį gyvenimą.

„Šios nuostatos man labai padėjo tapti tuo, kuo esu šiandien: visada žinojau, kad teorija be praktikos neturi didelės vertės, kad kiekvienas veiksmas turi turėti aiškią paskirtį, o specifiniai įgūdžiai yra tikroji žmogaus vertė. Manau, kad bet kokiame kontekste tai yra labai tvirtas pagrindas“, – sako KTU mokslininkė.

Riboti resursai netapo kliūtimi

Augdama A. Zabulionė aplink save nematė moterų iš akademinio pasaulio, tačiau nemano, kad tai būtų turėję didelės įtakos jos pasirinkimams. Pasak mokslininkės, ji visada ieškojo kitokių pavyzdžių – žmonių, kurie savo kasdieniame darbe atrodė laimingi, nepriklausomai nuo profesijos. Ji domėdavosi, kaip jie atrado savo kelią, o tokį smalsumą, kaip pati sako, išlaikė iki šiol.

„Esu įsitikinusi, kad karjera yra viso gyvenimo projektas, kuriame bet kuriuo metu galima padaryti netikėtą, staigų ir sėkmingą posūkį“, – sako ji.

Nors dar būdama moksleivė girdėdavo, kad didžiųjų miestų vaikai turi korepetitorius, pati tokios galimybės neturėjo. Tačiau, kaip pabrėžia Aelita, jai labai pasisekė su mokytojomis, kurios smalsiems ir žingeidiems vaikams organizuodavo vadinamąsias nulines pamokas.

Objektyviai vertinant regionų ir didmiesčių galimybes, skirtumų, tikriausiai, galima rasti. Vis dėlto jos prisiminimuose pirmiausia iškyla ne riboti resursai, o mokytojų veidai, jų begalinis atsidavimas ir nuoširdus dėmesys mokiniams.

„Ši patirtis mane išmokė nesidairyti į šalis ir nesiskųsti – kad ir kokie būtų pradiniai resursai, visada gali pasirinkti, ką geriausio gali padaryti esamoje situacijoje. Buvau tvirtai nusprendusi prisiimti atsakomybę už savo ateitį, todėl pasirinkau atkakliai mokytis. Valstybės finansuojama studijų vieta man buvo svarbiausias asmeninis tikslas ir bilietas į aukštąjį mokslą. Tikiu, kad aiškiai matant tikslą ir jo prasmę tampa daug lengviau kryptingai išnaudoti net ir ribotus resursus“, – dalijasi KTU mokslininkė.

Mokslininkai – ne tokie, kaip ji įsivaizdavo

Anksčiau A. Zabulionė manė, kad mokslininkai daugiausia bendrauja tarpusavyje, kalba sudėtingais terminais, o jų veikla paprastam žmogui gali atrodyti nuobodi ir sunkiai suprantama. Tačiau įsiliejusi į akademinę bendruomenę ji greitai suprato, kad toks įsivaizdavimas neturi daug bendro su realybe.

„Mano kolegos universitete visada buvo labai malonūs, tačiau didžiausią lūžį patyriau stažuotės Graikijoje metu. Ten susipažinau su savo mokslo srities pasaulinio lygio ekspertais. Buvau tik pirmųjų metų doktorantė, todėl viskas atrodė be galo įdomu, o aš drąsiai klausdavau jų patarimų. Mane labai sužavėjo, kaip noriai tokio aukšto lygio specialistai dalijasi savo patirtimi, siūlo pagalbą ir konsultacijas“, – prisimena Aelita.

Pasak KTU mokslininkės, daugybė jos sutinkamų kolegų tiesiog dega tuo, ką daro, o jų istorijos yra unikalios ir įtraukiančios. Aelitą žavi tai, kad užtenka žmogaus paklausti apie jo tyrinėjamą reiškinį, ir netrukus išgirsti netikėtų, gilia patirtimi grįstų įžvalgų.

„Būti šios tarptautinės akademinės bendruomenės dalimi man yra vienas didžiausių profesinių džiaugsmų“, – sako ji.

Jei svajonė negąsdina, ji per maža

Paklausta, ką šiandien palinkėtų jaunuoliams, svarstantiems apie mokslininko kelią, Aelita nedvejodama atsako – drąsiai bandyti. Per penkiolika metų universitete ji sutiko daugybę skirtingų studentų ir doktorantų, todėl pastebėjo vieną aiškią tendenciją: jei žmogaus galvoje bent trumpam kyla mintis apie doktorantūrą ar mokslinį darbą, greičiausiai verta ją išbandyti. Pasak mokslininkės, žmonėms, kuriems toks kelias visiškai neįdomus, tokios mintys dažniausiai net nekyla.

„Jei ši idėja aplankė tave, vadinasi, turi potencialo ją įgyvendinti. Dažniausiai mus stabdo tik mūsų pačių ribotas įsivaizdavimas apie tai, kas yra įmanoma“, – įsitikinusi A. Zabulionė.

KTU mokslininkės nuomone, svarbiausia kurti aplinką, kurioje jauni žmonės galėtų rinktis savo kelią nevaržomi išankstinių stereotipų ar primestų lūkesčių. O tiems, kurie dvejoja, ar jų svajonė nėra pernelyg didelė, ji turi trumpą atsakymą:

„Jei svajonė nė truputėlio negąsdina, vadinasi, ji per maža.“