Istorijos

„Nebijok būti pirmoji – kažkas turi pradėti“ ir „Kurk taip, kad kiti norėtų kurti kartu“ – šūkiai, kurie geriausiai apibūdina KTU Informatikos fakulteto absolventę Vidą Drąsutę. Šiandien ji dirba KTU Bendradarbiavimo vystymo projektų vadove ir aktyviai telkia alumnų bendruomenę. Didžiausią dėmesį Vida skiria ryšių tarp žmonių, kartų ir idėjų kūrimui. Ji įsitikinusi, kad iššūkiai nėra kliūtys, bet galimybės augti, o tikroji sėkmė slypi ne tik pasiektuose rezultatuose, bet ir pačiame kelyje.

– Esate Informatikos fakulteto absolventė. Kas lėmė Jūsų studijų pasirinkimą?

Esu tikra KTU alumnė – į universitetą atėjau studijuoti ir čia pasilikau: mokausi, dirbu, tobulėju. Didžiąją dalį savo laiko praleidžiu universitete, tad kartais atrodo, jog čia ir gyvenu.

Informatiką pasirinkau augdama laikotarpiu, kai technologijos sparčiai žengė į kasdienį gyvenimą. Pirmasis kompiuteris mano namuose atsirado tik 10 klasėje, o mobilusis telefonas – pirmame studijų kurse. Internetas su tokiais atradimais kaip „Google“, ICQ ar MSN tuo metu atrodė kaip tikras stebuklas – jis keitė informacijos paiešką ir bendravimo būdus. Kompiuteris namuose tapo naujove, kuri skatino smalsumą: viskas buvo nepažįstama, todėl norėjosi kuo greičiau perprasti ir suprasti, kaip tai veikia.

Norėjau ne tik naudotis šiomis naujovėmis, bet ir jas pažinti giliau, išmokti pritaikyti protingai. Prie šio sprendimo daug prisidėjo stiprus matematikos ir fizikos pagrindas gimnazijoje, įkvepiantys mokytojai bei informatikos mokytojas, kuris programavimą pateikė įdomiai ir motyvuojančiai. Visa tai dar labiau sustiprino norą rinktis informatikos kryptį.

Sprendimą sustiprino ir mamos paskatinimas bei pusbrolio, studijavusio KTU Informatikos inžineriją, pavyzdys. Informatika pasirodė perspektyvi ir prasminga kryptis, lavinanti loginį mąstymą bei suteikianti daug praktinės naudos. Kadangi tuo metu merginų studijose buvo reta, mūsų konspektai tapdavo itin vertingi prieš egzaminus, kas buvo privalumas.

Praėjus aštuoniolikai metų nuo pirmųjų studijų, trumpam grįžau į universiteto suolą – sąmoningai ir tvirtai pasirinkau MBA programą, kurią šiais metais jau baigiau.

– Ar prisimenate savo pirmuosius žingsnius KTU? Kas įsiminė labiausiai?

Pirmieji žingsniai KTU buvo kupini jaudulio ir smalsumo, nors koridoriai ir atrodė pažįstami, nes dažnai lankydavausi pas čia studijavusį pusbrolį. Mokykloje buvau stipri matematikoje, bet studijos greitai parodė, kad universitete viskas daug sudėtingiau, ypač aukštoji matematika.

Labiausiai įsiminė draugiški grupiokai, palaikantys dėstytojai ir kartu patirti iššūkiai. Nors auditorijose žiemą būdavo taip šalta, kad sėdėdavome su striukėmis, nei sąlygos, nei sunkumai neslėgė, nes buvo daug draugysčių, nuotykių ir tikro studentavimo džiaugsmo. Tai buvo metas, kai kartu su žiniomis atradau ir save.

– Jei galėtumėte parašyti laišką sau pirmame kurse, ką jame parašytumėte?

Savo pirmakursei palinkėčiau to, ko pati neišnaudojau studijų metu. Visų pirma – nereikia nerimauti, jei paskaitos atrodo per sudėtingos. Normalu, kad ne viską suprasi iš karto, nes tam ir skirtos studijos – mokytis, klysti ir bandyti dar kartą. Svarbiausia išlikti kantriai ir nuosekliai dirbti.

Kitas patarimas – daugiau įsitraukti į universiteto bendruomenės veiklas. Dalyvavimas meno kolektyvuose, studentų atstovybėje ar kituose renginiuose padeda ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir sukuria draugystes, patirtis bei ryšius, kurie praverčia gyvenime, karjeroje. Čia pat pridėčiau ir mentorystės bei alumnų tinklo svarbą, nes tai galimybės, kurių anksčiau dar nebuvo, bet šiandien jos gali padėti rasti kryptį, gauti patarimų ar užmegzti naudingus kontaktus.

Bet svarbiausia yra pasitikėti savimi. Net jei kartais atrodo sunku ar kyla abejonių, smalsumas, atkaklumas ir noras tobulėti visada duoda rezultatą, o pasirinktas kelias atveria naujas galimybes.

– Ar kada nors teko laužyti stereotipus apie moteris technologijų srityje, ir kaip tai Jus paveikė?

Teko, ir ne kartą. Studijų pradžioje merginų kurse buvo vos kelios, todėl dažnai sulaukdavau nustebimo, kad pasirinkau informatiką, nes tuo metu tai dar atrodė „vyriška“ sritis. Dar ryškiau tai pajutau magistro studijose Bolonijoje, kai įėjus į didžiulę auditoriją tarp dviejų šimtų studentų beveik nemačiau merginų. O situaciją dar labiau paaštrino faktas, kad dėl mūsų, dviejų „Erasmus“ studentų, paskaitos turėjo vykti anglų kalba, kas italams tuo metu buvo didelis iššūkis. Ta akimirka, kai visa auditorija atsisuko į mane, atrodė tarsi nebylus klausimas: „gal ne čia pataikei?“.

Tokios patirtys manęs nepalaužė, priešingai, jos paskatino įrodyti, kad kompetencija neturi lyties. Taip išmokau kantrybės, gebėjimo argumentuoti ir pasitikėjimą kurti darbais, o ne žodžiais. Dėl to šiandien aktyviai dalinuosi patirtimi, mentorystėje skatinu merginas rinktis technologijų studijas ir tikiu, kad geriausias stereotipų laužymas vyksta tyliai – tiesiog gerai dirbant savo darbą.

– Koks buvo Jūsų pirmasis darbas po studijų ir ką iš jo išmokote?

Dar studijuodama magistrantūroje pradėjau dirbti KTU Distancinio mokymo centre (dabar EMTC), kur administravau e. mokymosi projektus. Tai buvo puiki mokykla, nes teko greitai perprasti techninę ir žmogiškąją projekto pusę. Supratau, kad technologijos be žmonių yra tarsi kodas be konteksto ir jos veikia tik tada, kai yra suprantamos ir priimtinos. Atradau ir savo stiprybę – gebėjimą jungti skirtingus interesus bei kalbas, kad projektai judėtų į priekį.

– Kokie buvo pirmieji iššūkiai ir karjeros posūkiai?

Iš pradžių galimybės kūrybiškai save realizuoti buvo ribotos, bet tai paskatino ieškoti kelių įgyvendinti idėjas. Vėliau mane pastebėjo tuometinis ITDC direktorius Aleksandras Targamadzė ir pakvietė prisidėti prie nacionalinio projekto „Lietuvos virtualus universitetas“. Koordinavau vieną pagrindinių uždavinių – Lietuvos e. mokymosi infrastruktūros plėtrą. O darbas su aukšto lygio ekspertais ir ministerijų atstovais suteikė daugiau pasitikėjimo ir praktinės patirties.

– Kaip vystėsi karjera toliau?

Vėliau tapau ITDC Nuotolinio mokymosi skyriaus vadove, o norėdama daugiau kūrybinės laisvės 2009 m. įkūriau VšĮ „eMundus“. Ši organizacija leido plėsti veiklą už universiteto ribų – dirbti ne tik su universitetais, bet ir mokyklomis, darželiais, suaugusiųjų švietimo centrais. Per 15 metų prisidėjau prie daugiau kaip 60 tarptautinių projektų, iš kurių daugiau kaip 20 koordinavau pati. Dalis jų įvertinti kaip Europos gerosios praktikos pavyzdžiai, o keli apdovanoti Europos Komisijos ir Švietimo mainų paramos fondo nominacijomis.

– Kokie pastarųjų metų tarptautiniai projektai Jums yra reikšmingiausi?

2024 m. koordinuotas projektas „PS.Smile“ apie emocinį intelektą pelnė Europos inovatyvaus mokymo apdovanojimą pradinio ugdymo kategorijoje. 2022 m. kartu su Valdorfo darželiu „Šaltinėlis“ įgyvendintas projektas apie kūrybiškumą ankstyvajame ugdyme taip pat buvo pripažintas Europoje. Abu jie man ypač svarbūs, nes susiję su vaikų ugdymu, vertybinėmis nuostatomis.

– Ar turėjote patirties vertinant kitų darbus ar dalinantis žiniomis?

Taip, keletą metų buvau ŠMPF projektų vertinimo ekspertė, taip pat skaičiau pranešimus projektų vadovams apie tarptautinių projektų valdymą ir svarbiausias kompetencijas. Tai padėjo pažvelgti į veiklas plačiau – ne tik kaip vykdytojai, bet ir kaip vertintojai.

– Kaip motinystė pakeitė Jūsų veiklą ir kokias kūrybines patirtis atnešė?

Motinystės atostogų metu kartu su bendraminčiais įkūrėme Valdorfo darželį „Po saule“. Per porą metų teko išmokti visko – nuo Valdorfo pedagogikos iki organizacinių darbų, net kurį laiką buvau ir vadovė, ir virėja, ir auklėtojos padėjėja. Tuo pat metu ieškojau kūrybinių veiklų: parašiau 12 straipsnių įvairiuose žurnaluose, daugiausia „Mamos žurnalui“, kartu su vyru sukūrėme rankdarbių bendruomenės tinklą, ir pati kūriau veltinius rankdarbius, vedžiau kursus, o mano darbai buvo pristatyti spaudoje. Tai buvo laikotarpis, kai šalia profesinės veiklos kūrybiškumą realizavau įvairiose formose.

– Ar tuo metu įsitraukėte ir į socialines ar švietimo iniciatyvas?

Taip, kartu su Raminta Bogušiene dalyvavau sveikos gyvensenos projektuose, vedžiau seminarus mamoms, bendravau su ministerijomis ir darželiais. Be to, vėliau taip pat prisidėjau prie prevencinių projektų paaugliams – dirbome su „išmaniaisiais kūdikiais“, kad jaunimas galėtų praktiškai pajausti tėvystės atsakomybę.

– Kokią patirtį atnešė tarptautiniai bendradarbiavimai?

Vienas įsimintiniausių etapų buvo bendradarbiavimas su Izraelio gabių vaikų centrais ir profesoriais. Stažuotėse ir kursuose turėjau galimybę iš arti susipažinti su jų taikomomis metodikomis, stebėti, kaip atpažįstami ir ugdomi gabūs vaikai. Ši patirtis praplėtė mano žinias ir suteikė įkvėpimo idėjas pritaikyti projektuose Lietuvoje.

– Kuo Jus patraukė darbas su alumnų bendruomene, ką jame radote?

Mane patraukė galimybė jungti skirtingus žmones, kartas ir kurti tiltus tarp studentų, alumnų bei universiteto. Tai erdvė, kurioje dalijamės patirtimi, įkvepiame vieni kitus ir kartu atveriame naujas galimybes. Alumnų bendruomenė nėra tik formalūs renginiai ar kontaktų palaikymas, nes čia gimsta mentorystė, bendri projektai, prasmingos iniciatyvos tiek universitetui, tiek visuomenei.

Čia radau gyvą ir nuolat augančią bendruomenę, kurioje atsiranda įvairių idėjų – nuo alumnų paauglių stovyklų iki karjeros kelių programų regionams, nuo renginių studentams iki bendradarbiavimo su verslu. Man pačiai ši veikla suteikia progą panaudoti visą sukauptą patirtį, nuo strateginio mąstymo iki žmogiškos šilumos ir primena, kad didžiausia vertė slypi žmonėse bei jų ryšiuose.

– Kas Jums padeda išlikti savimi tarp projektų, žmonių, atsakomybių?

Mano darbas sutampa su mano vertybėmis – kuriu ryšius tarp žmonių, telkiu bendruomenę, dalinuosi įkvėpimu. Kai veikla yra prasminga ir atitinka tai, kuo tikiu, net sudėtingi iššūkiai atrodo ne kliūtimis, o galimybėmis augti ir mokytis. Kitas atramos taškas – vidinė disciplina ir šeima. Sąmoningai randu laiko sustoti, reflektuoti, užrašyti mintis, pabūti gamtoje. Buvimas su šeima, palaikymas suteikia pasitikėjimo ir padeda nepasimesti net įtemptu laikotarpiu. Laikas su draugais taip pat labai svarbus – jų draugystė, juokas ir bendros patirtys padeda atsipalaiduoti, įkrauna naujai energijai ir primena, kad gyvenimas yra daugiau nei darbinės veiklos, kad ir kokios patrauklios jos būtų. Visa tai padeda išlikti savimi ir susitelkti į tai, kas iš tiesų svarbu. O humoro jausmas žvelgiant į pasaulį įneša lengvumo, leidžia atsipalaiduoti ir palaiko artumą su žmonėmis net sudėtingose situacijose.

– Kaip manote, kokiomis savybėmis šiandien turėtų pasižymėti lyderis?

Lyderis ne tik turi vesti komandą į priekį, bet ir gebėti suprasti žmones. Jam būtina empatija, lankstumas, drąsa veikti pokyčių aplinkoje bei gebėjimas įtraukti kitus ir kurti pasitikėjimo kultūrą. Lyderis nebūtinai privalo viską žinoti, bet jis turi matyti „didįjį paveikslą“, kurti erdvę, kurioje žmonės drįsta klausti, kurti ir augti. Išmintingumas čia svarbesnis už žinių kiekį, nes tai gebėjimas įvertinti situacijas nešališkai, priimti atsakingus sprendimus ir numatyti jų poveikį kitiems. Toks lyderis labiau moka išgirsti ir suburti kitus.

– Kokią svarbiausią pamoką Jums davė darbinė ar asmeninė patirtis?

Vienas svarbiausių patarimų – išmokti deleguoti. Iš pradžių maniau, kad viską turiu padaryti pati, kad būčiau rami dėl rezultato, bet vėliau supratau – tikroji stiprybė yra pasitikėjimas kitais ir atsakomybės pasidalijimas. Būtent bendradarbiavimas ir skirtingos patirtys atneša geriausius sprendimus, o komanda, kuria tu tiki ir kuri tiki tavimi, gali nuveikti daug daugiau nei vienas žmogus.

– Ar jaučiate, kad šiandien kuriate erdvę, kurioje studentai išdrįsta daugiau?

Taip, ir tai viena prasmingiausių mano darbo dalių. Mentorystė, alumnų susitikimai ar tinklaveikos renginiai suteikia studentams galimybę pamatyti save platesniame kontekste, drąsiau klausti, klysti ir bandyti iš naujo. Man svarbu, kad jie jaustųsi saugūs kaip asmenybės, suprastų, jog sėkmė nėra tiesus kelias – joje telpa ir iššūkiai, ir netikėtumai. Tokia erdvė įkvepia studentus žengti naujus žingsnius, nes jie mato, kad klysti ar ieškoti kelio yra normalu. Didžiausias įrodymas man – kai jie grįžta su didesniu pasitikėjimu ir drąsesnėmis idėjomis, norėdami tuo dalintis su kitais.

– Kaip norėtumėte būti prisimenama KTU alumnų bendruomenėje po 10 ar 20 metų?

Norėčiau būti prisimenama kaip žmogus, kuris sujungė skirtingas kartas ir sukūrė erdvę bendrystei. Mano svajonė – kad ateityje atsirastų KTU alumnų namai, vieta susitikimams ir idėjoms, vieta į kurią ateiti ir kurioje pabūti būtų tiesiog gera. Man svarbiausia ne statistika, o tai, kad mano darbai stiprintų pasitikėjimą ir jausmą, jog KTU yra bendruomenė visam gyvenimui.

– Kaip per laiką keitėsi Jūsų požiūris į sėkmę – kaip ją suprantate šiandien?

Anksčiau sėkmę suprasdavau kaip pasiektą rezultatą, o šiandien – kaip nuolatinį kelią. Man sėkmė yra ištikimybė savo vertybėms, prasmingi pokyčiai ir tai, kad mano darbas įkvepia kitus bei suteikia jiems motyvacijos veikti.

– Jei galėtumėte sukurti iniciatyvą studentams ar alumnams – kokia ji būtų ir kodėl?

Labiausiai norėčiau sukurti stiprią KTU ambasadorių programą, kuri suburtų studentus ir alumnus Lietuvoje bei užsienyje. Jie galėtų tapti universiteto veidu – mentoriais, inovacijų skleidėjais, žmonėmis, kurie dalijasi patirtimi ir įkvepia kitus. Sėkmė neturi apsiriboti vien Kaunu ar Lietuva – ji gali būti kuriama visur, kur yra bendruomenės narių, pasirengusių grąžinti dalį to, ką patys gavo.

Kita idėja – KTU alumnų namai. Juos įsivaizduoju kaip gyvą traukos vietą: su kavinuke, renginiais, susitikimais ir erdvėmis tinklaveikai. Tai būtų ne tik fizinė vieta, bet ir bendrystės simbolis, kur kiekvienas alumnas ar studentas jaustųsi laukiamas ir galėtų kurti kartu.