Įrašai

Dar 2021-aisiais į Kauno viršūnę Pamyre nusprendę įkopti ir atkartoti 1977-aisiais vykusią ekspediciją senjorų alpinistų klubo nariai, šių metų vasarą idėją įgyvendino. Be to, alpinistai įkopė ir į naujas viršūnes, kurias pavadino Vyčio, KTU Ąžuolo, Lietuvos universiteto 100-mečio vardais. Nors kelionė buvo nelengva, ekspedicijos vadovas Alvydas Peištaras teigia, jog didžiausias iššūkis kalnuose – tai nugalėti save.

Ekspedicijos priežastis aiški: 2022 metais Kauno miestas skelbiamas Europos kultūros sostine. Tai tapo simboline paskata pakartoti prieš kone penkias dešimtis metų įvykusią ekspediciją Pamyro kalnų Šugnano kalnagūbryje. Šią vasarą viršūnę, pavadintą Kauno vardu, pasiekė 18 Lietuvos alpinistų, tarp jų ir senjorai.

Užkopę į viršūnes, kurios neturi pavadinimų, alpinistai jas gali pavadinti pačiais įvairiausiais vardais. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 30 viršukalnių, turinčių lietuviškus vardus, viena iš jų – Kauno viršūnė.

Kelionei, prasidėjusiai liepos 6 dieną ir trukusiai apie 20 dienų, buvo ruoštasi ilgai ir intensyviai.

„Pasiruošimas praktiškai vyksta po kiekvieno sezono pabaigos: baigiasi sezonas ir prasideda ruošimasis kitam“, – pasakoja A. Peištaras.

Kartų skirtumas kopiant į kalnus

A. Peištaras dalijasi, jog aistra kalnams prasidėjo dar jaunystėje, kai jam buvo 17 metų: „Dar 1970-aisiais atsitiktinai susipažinau su viena alpiniste, kuri mane atvedė į treniruotę. Nors tarp alpinistų buvau pats jauniausias – puikiai pasirodžiau. Tuo metu atėjau iš gimnastikos, o dar prieš tai domėjausi parašiutizmu, deja, neilgai. Nepavyko nuslėpti akinių, todėl buvau pagautas ir išmestas“.

Aistrą kalnams Alvydas jaučia iki šiol, kopimui ruošiasi ilgai ir intensyviai. Pasiruošimas susideda iš ištvermės, bendro fizinio pasirengimo, techninių treniruočių, varžybų. A Peištaras pasakoja, jog ne tik kalnuose, bet ir treniruotėse jaučia skirtingą kartų požiūrį: „Mūsų – vyresniųjų – karta ruošdavosi daug aktyviau. Mano laikais Kauno komanda treniruotes turėdavo septynis kartus per savaitę. Kiekvienos treniruotės metu nubėgdavom apie 15 kilometrų.“

Ekspedicijos vadovas atvirauja, jog dabar jaunimas treniruojasi kiekvienas pagal savo jėgas ir nepersistengia padirbėti daugiau.

„Tai iškarto jautėsi ir kalnuose. Tie kas mažiau treniravosi, kalnų liga susirgo greičiau“, – dėsto A. Peištaras.

Ekspedicijos į Šugnano kalnagūbrio aukštumas metu iš 23 žmonių net 3 žmonės buvo nuleisti žemyn, o vienam iš jų prasidėjo plaučių edema.

Naujosios viršūnės skirtos KTU

„Mūsų vyriausias dalyvis Kęstutis Virbalis buvo vienas iš pirmųjų kopėjų, kuris kartu su Eugenijumi ir Romualdu Bajorais, Valdžiu Kikanu 1977-aisiais užkopė į tris naujas viršūnes, o vieną iš jų pavadino Kauno vardu“ – pasakoja A. Peištaras.

A. Peištaras pasakoja, jog Kęstutis ne kartą užsiminė, jog būtų šaunu nuvažiuoti į Pamyrą ir dar kartą įkopti į Kauno viršūnę. Taip pat, jis puikiai žinojo, jog tame kalnagūbryje stūkso daug bevardžių viršūnių. Kadaise buvusi tik Kęstučio svajone, šią vasarą idėja virto realybe.

Viršūnių pavadinimai – „KTU Ąžuolas“ ir „Lietuvos universitetui 100“ – atsirado dėl bendradarbiavimo su Kauno technologijos universitetu (KTU) ir KTU „Ąžuolo“ organizacija.

„Lietuvos alpinistų senjorų klubas, kurio vienas iš narių esu ir aš, organizuoja įvairias laipiojimo varžybas, jų metu mums reikalinga pagalba. Kadangi mūsų kolektyve yra nemažai buvusių KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ narių, jų vaikai yra šios organizacijos nariai, aktyviai bendraujame ir bendradarbiaujame“, – pasakoja A. Peištaras.

Ekspedicijos vadovas dalijasi, jog senjorų alpinistų klubo nariai KTU „ąžuolams“ ir mokymus praveda, kviečiasi į savo varžybas.

„Praėjusiais metais suėjo 70 metų, kai pirmieji alpinistai išvažiavo į kalnus. Visi jie buvo iš KTU. Ta proga KTU studentų miestelyje sodinome ąžuolus tiems kauniečiams alpinistams, kurie žuvo kalnuose“, – prisimena A. Peištaras.

Ekspedicija pilna iššūkių

Ekspedicijos vadovas dalijasi, jog kelionėje į Šugnano kalnyną iššūkių netrūko: „Kadangi važiavome į tą regioną, kuris ribojasi su Afganistanu, šiai kelionei reikėjo gauti tam tikrus leidimus. Po ilgų bandymų gauti leidimus internetu nuleidome rankas ir nusprendėme pasirinkti kitą regioną, kuriame irgi yra laisvų viršūnių, deja, jų ten nedaug ir jos kur kas žemesnės“.

Kai grupė atvyko į kelionės tikslą, juos pasitiko viešbučio savininkas, kuris supažindino ekspedicijos dalyvius su džipų vairuotojais, o vienas iš jų pasisiūlė tuos leidimus gauti. Taigi grupei nusišypsojo laimė ir iš pat ryto jau visa komanda turėjo reikiamus leidimus ekspedicijai pradėti.

„Atvažiavę į tą regioną tikėjomės, jog gausime asilus, kurie padės mums nešti daiktus į kalną, pasirodo, tame regione jų nėra – niekas neaugina. Džiaugiamės, kad vietiniai žmonės, šerpai – kalnų vedliai pasisiūlė padėti“, – pasakoja Alvydas.

Jis priduria, jog dieną kalnuose yra apie 35 laipsniai karščio, o naktį upelių pakraščiai būna aplediję. Taigi, temperatūrų skirtumas – didžiulis. Pasak ekspedicijos vadovo, dar vienas iššūkis, kurį kelionėje teko patirti (ypač – jaunimui), buvo suprasti Pamyro regione esančius kalnus.

„Jie neįsivaizdavo tų kalnų didumo, gabaritų, dydžių, atstumų ir jiems atrodė viskas daug paprasčiau, negu yra. Jeigu matai kalną, dar nereiškia, kad viršukalnė lengvai pasiekiama, juo labiau, kad visos viršūnės yra virš penkių kilometrų aukščio“, – tęsia A. Peištaras.

Kiekvienas žmogus iš veiklos, kuria mėgaujasi, pasiima tai, kas jam vertinga ir naudinga kaip asmenybei. Vis dėlto, A. Peištaras teigia, jog posakis „nugalėjau kalną“ nėra teisingas: „Tu nenugali kalno, nugali ir pasitikrini pats save. Džiaugiesi, jog tas kalnas tave priėmė. Tai – gyvenimo patirtis, kurią paskui visur gali pritaikyti“.

Pirmąjį rugsėjo savaitgalį KTU alumnai bei universiteto bendruomenė susibūrė išskirtinėje kelionėje – motociklais įveikė 307 kilometrus. Antrus metus iš eilės KTU Alumnų asociacijos organizuojamas „KTU Moto Ride 2022“ sukvietė motociklizmo kultūra besidominčius ir dviratėmis transporto priemonėmis besižavinčius narius į žygį Lietuvos pajūrio link.

Šiemet Kauno technologijos universiteto (KTU) motosporto fanai galėjo prisiminti saugaus vairavimo taisykles, puoselėti pagarbą šiai kultūrai, susipažinti su kitais aštrių pomėgių turinčiais universiteto bendruomenės narias bei rasti sąsajas tarp motociklų kultūros ir valstybės saugumo.

„Vienas labai geras, šiek tiek netikėtai atrastas, įtraukiantis elementas – motociklizmas – įrodo, jog skirtingų kartų, požiūrių žmones gali suvienyti bendras pomėgis. Jau antrus metus iš eilės jis surenka KTU alumnus iš visų Lietuvos kampelių pasidžiaugti bendryste ir kelione. Šis keliavimas dažnai, tam tikra prasme, būna savęs pažinimas, į kurį leidžiamės kiekvieną kartą vis iš naujo“, – sako renginio organizatorius Andrius Vilkauskas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas, motociklų entuziastas.

Įspūdžių pilnas maršrutas

Žygio dalyviai į daugiau nei trijų šimtų kilometrų kelionę motociklais leidosi nedidelėmis grupėmis. Vieni keliavo nuosavomis dviratėmis transporto priemonėmis, o kiti buvo vežami patyrusių vairuotojų.

Kelionės metu, renginio dalyviai aplankė Rapaliuose esantį „Auksinio elnio dvarą“. Kaimo turizmo sodyboje KTU bendruomenė galėjo apžiūrėti gausybę muziejuje eksponuojamų senovinių motociklų, išvysti unikalių metalo skulptūrų parką ir pamatyti netoliese gyvenančius elnius ir danielius.

Popiet KTU motociklizmo fanai svečiavosi Plokštinėje esančioje požeminėje (šachtinėje) branduolinių raketų paleidimo bazėje, kurioje veikia Šaltojo karo muziejus. KTU alumnai ir kiti renginio dalyviai buvo supažindinti su Sovietų Sąjungos palikimu, branduolinių raketų laikymo sąlygomis, įvairiais istoriniais dokumentais ir originalia įranga, tokiais kaip branduolinis raketų paleidimo raktelis ar ginklų maketai. Renginio maršrutas pasirinktas neatsitiktinai, siekiant atskleisti „KTU Moto Ride 2022“ temą – ekstremalios profesijos, tarp kurių ir krašto apsauga.

Planuojama įtraukti daugiau dalyvių

Vakarop, atvykus į pajūryje esančius KTU poilsio namus, dalyvių laukė vakaro programa, pokalbiai, muzika ir neformalus bendravimas. Vakaro programos metu vyko diskusija, kurioje dalyvavo ir buvęs spec. pajėgų eskadrono „Aitvaras“ vadas Afganistane Marius Jatautas. Anot jo, moto sportui dedikuotas renginys – iššūkis, atskleidžiantis geriausias KTU bendruomenės savybes.

„Aš manau, kad šis išbandymas yra labai geras būdas artimiau pažinti universiteto darbuotojus, kolegas. Važiavimas kolona, pasiruošimas kelionei yra žmonių kantrybės, tolerancijos patikrinimas, suvienijantis žmones – tam neužtenka kavos pertraukėlių darbo metu. „KTU Moto Ride“ yra puiki proga sustiprinti kolektyvą, mat gali pamatyti, kuriais žmonėmis gali pasitikėti visu 100 procentų“, – teigia M. Jatautas, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Lietuvos respublikos Krašto apsaugos ministerijos (KAM) patarėjas.

Kalbėdamas apie lūkesčius ir tikslus ateities renginiams, „KTU Moto Ride“ organizatorius A. Vilkauskas tikisi sudominti vis daugiau universiteto studentų, alumnų ir darbuotojų, o renginį padaryti prieinamesnį ir tarptautinei KTU bendruomenei.

„Šou turi tęstis, todėl nekantraudami laukiame kitų metų. Vienas iš lūkesčių – jog 2023-iaisiais į renginį įsitrauktų daugiau studentų, mūsų tarptautinės universiteto bendruomenės narių. Šią kelionę matau kaip galimybę pritraukti žmones, pasižyminčius įvairiomis kompetencijomis, kurias tobulinti galėtume tarpusavyje“, – viliasi A. Vilkauskas.

2022 m. liepos 21 d. Lietuvos mokslų akademijos akademikui emeritui, profesoriui habilituotam daktarui Danieliui Eidukui sukako 90 metų. Ta proga KTU muziejus sveikina akademiką su garbingu jubiliejumi ir skiria virtualią parodą „Elektronikos mokslų paviliotas. Akademikui Danieliui Eidukui – 90“, kurioje panaudotos skaitmeninės kopijos iš KTU muziejaus ir fotoarchyvo, „Emeritus“ klubo bei akad. D. Eiduko archyvų.

1957 m. su pagyrimu baigęs Kauno politechnikos institutą, D. Eidukas 1959 m. tapo prof. K. Baršausko aspirantu ir nuo 1961 m. pradėjo dirbti Fizikos katedroje. 1963 m. jis apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją, o 1970 m. – technikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją puslaidininkių prietaisų tyrimų srityje. 1972–1988 m. jis buvo KPI Radioelektronikos fakulteto Radijo aparatūros konstravimo katedros vedėjas.

Kartu prof. D. Eidukas buvo Kauno radijo matavimo technikos mokslinio tiriamojo instituto profesorius konsultantas ir neetatinis mokslinis sekretorius, redagavo mokslinius žurnalus „Matavimo technika“, „Radioelektronika“ ir „Radiotechnikos klausimai“. 1973 m. prof. D. Eidukui už mokslo darbus buvo skirta Lietuvos SSR respublikinė premija. 1976 m. jis tapo Lietuvos SSR mokslų akademijos nariu-korespondentu.

1989–2011 m. prof. D. Eidukas buvo tos pačios katedros, kuri nuo 2002 m. pavadinta Elektronikos inžinerijos katedra, profesorius. Universitete profesorius išdirbo 50 metų, o toje pačioje katedroje – beveik 40 metų. Taip pat 1990–1994 m. jis buvo žurnalo „Radioelektronika“ vyr. redaktorius, 1995–2011 m. – žurnalo „Elektronika ir elektrotechnika“ vyr. redaktorius. 1993 m. prof. D. Eidukas išrinktas Rusijos mokslų akademijos užsienio garbės akademiku. 1995 m. jis tapo Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatu, 1998 m. Kembridžo tarptautinis bibliografinis centras prof. D. Eiduką išrinko 1998 m. tarptautiniu žmogumi. 2000 m. prof. D. Eidukui buvo suteiktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės daktaro vardas,  o 2002 m. – KTU garbės profesoriaus vardas. 2005 m. už darbų ciklą „Nanosekundinė elektronika“ (1997–2004 m.) jam skirta Lietuvos mokslų akademijos Kazimiero Baršausko premija.

Akademikas kartu su bendraautoriais parašė 15 monografijų, 4 vadovėlius, 38 mokomąsias knygas ir 674 straipsnius. 2012 m. KTU Senatas prof. habil. dr. D. Eidukui suteikė profesoriaus emerito vardą, Lietuvos mokslų akademija – akademiko emerito vardą. Akademikas D.Eidukas aktyviai dalyvavo KTU veteranų klubo „Emeritas“ veikloje, yra Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios mecenatas.

Parodą galima pažiūrėti čia:  Akademikui Danieliui Eidukui – 90

KTU muziejaus informacija

Užstrigti gyvenimo kasdienybėje yra lengva, tai – lyg saugi komforto zona, iš kurios ne kiekvienas drįsta išeiti. Vis dėlto neretai ryžtą imtis pokyčių stabdo baimės ir nerimas. Maisto mokslo ir inovacijų magistrantūrą pasirinkusi Greta Radzevičiūtė teigia: nors pretenduoti į  KTU vykdomą talentų ugdymo programą „GIFTed Masters“ buvo nedrąsu, ši programa įkvėpė siekti daugiau.

„GIFTed Masters“ yra KTU programa, orientuota į motyvuotų magistrantų vadovavimo žinių, įgūdžių ir gebėjimų ugdymą. Šios talentų programos metu net 3 semestrus per įvairialypes patirtis studentai mokosi asmeninio ugdymo, organizacinių gebėjimų ir komandos valdymo.

Kad ir kokie motyvuoti ir talentingi studentai gali būti, nusivertinimas ir baimė lydi ne vieną, o ypatingai tada, kai susiduriama su naujovėmis. KTU magistrantė G. Radzevičiūtė dalijasi, jog svarbu pasirinkti iš kokio požiūrio taško žvelgsi į situaciją.

„Mes patys imame kurti sau barjerus ir save ribojame, o juk galėtume būti didžiausi savęs pačių motyvatoriai“, – dalijasi pašnekovė.

KTU magistro laipsnio siekiantiems studentams skirtą „GIFTed Masters“ programą pašnekovė apibūdina amerikiečių rašytojo Tony Robbins mintimi „Nieko nekeičiant, niekas ir nesikeičia“ (angl. „By changing nothing, nothing changes“).

– Daugelis žmonių vadovaujasi įvairiais patarimais kaip atrasti motyvacijos ir imtis naujų veiklų. Kas jus motyvuoja? Gal turite patarimų, kaip motyvuoti save?

– Daugiausiai motyvacijos man suteikia draugai, karjeros mentoriai bei knygos. Apsupant save motyvuojančiais žmonėmis ir pačiai norisi būti veikliai bei gyvenimo supratimas tampa platesnis. O knygos visad lavino vaizduotę, kūrybiškumą, jos ne tik atgaivina po sunkios dienos, bet ir suteikia įdomių minčių kasdienybei.

Jau kurį laiką mano gyvenimo moto yra „Carpe diem“, kuris skatina mėgautis kiekviena diena. Norisi išnaudoti pasitaikančias galimybes, kad vėliau netektų gailėtis dėl nepadarytų sprendimų. Geriau bandyti ir pasimokyti iš patirties, kad ir kokia ji būtų.

– Baimė bandyti kažką naujo aplanko ne vieną žmogų, užsisėdėjusį savo susikurtoje komforto zonoje. Kas paskatino išbandyti „GIFTed Masters“? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Apie „GIFTed“ programą žinojau dar stodama į bakalauro studijas ir svarsčiau teikti paraišką, tačiau tąkart pabijojau pretenduoti, nes peržvelgus keliamus reikalavimus kandidatui pamaniau, jog esu per silpna, o derinti studijas su darbu ir dar šia programa bus sunku.

Studijų metu ne viename projekte teko susitikti „GIFTed“ programos studentų ir kartu dirbti prie bendrų veiklų, tada pastebėjau, jog šioje programoje gausu motyvuotų, užsidegusių veikti žmonių, su kuriais radau daug bendrų interesų. Tas paskatino pretenduoti į „GIFTed Masters“ programą ir nepraleisti antro šanso. Svarbiausia yra žengti pirmą žingsnį, o vėliau ima lydėti sėkmė. Taip nutiko ir šiuo atveju – pateikus paraišką, turėjau itin įdomų atrankos pokalbį su kvalifikuotais specialistais, o vėliau gavau kvietimą į programą.

– Iššūkiai nuolat skatina tobulėti. Įveikus sudėtingesnę kliūtį, išmokstama kažko naujo, įgyjama naujų žinių. Su kokiais iššūkiais susidūrėte studijų metu? Kaip tai pavyko įveikti?

– Anksčiau nejaukiai jausdavausi prieš auditoriją bei ganėtinai asmeniškai priimdavau kritiką. Kalbėjimo prieš auditoriją baimę padėjo įveikti tik praktika, nes kuo dažniau tai dariau, tuo lengviau ir įprasčiau tai tapo. Pradedi suprasti, jog tave supa tokie patys žmonės kaip tu, ir nieko katastrofiško nenutiks, jei ir kažkas nepavyks.

O kalbant apie kitų žmonių nuomonę, mane įkvėpė „GIFTed Masters“ „Viešojo kalbėjimo ir derybų“ mokymai, kurių metu apžvelgėme žmonių tipus, elgesio principus. Labai svarbi yra žmogų supanti aplinka, jo empatija kitam ir konstruktyvios kritikos išsakymas. Kiekvienas augame skirtingais tempais ir emocinis intelektas visų skirtingas. Dėl to yra svarbu suprasti tuos principinius dalykus ir jų nepamiršti stresinių situacijų metu.

– Kaip prasidėjo jūsų akademinė kelionė? Kodėl pasirinkote chemijos kryptį?

– Mokykloje buvau imli mokslams ir buvau beįsivaizduojanti save farmacijos srityje, tačiau dėl kelių dešimtųjų balo trūkumo, pakliuvau į „Maisto mokslo ir technologijų“ programą. Iš visų teikiamų sričių man labiausiai įdomi fermentacijos – dėl to, kad Lietuvoje alkoholio vartojimo kultūra nėra pilnai išvystyta, labai mažai pateikiama realios informacijos apie alaus, vyno savybes. Fermentacija turi šiokias tokias ribas, kurias apriboja reglamentai, gaminio rūšys bei savybės, tačiau galima eksperimentuoti tos sistemos ribose, kas yra savotiškas kūrybiškumo lavinimas.

– Esate ne tik „GIFTed Masters“ dalyvė, bet ir magistro studijų studentė, kuri tikriausiai turi ir kitų papildomų veiklų bei laisvalaikį. Kaip pavyksta viską suderinti? Kaip atrandate laiko sau?

– Čia atsiranda tas vadinamas paradoksas, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai. Mano atveju taip ir nutiko. Pirmiausia, dar tik pateikusi bakalauro darbą, kurį rašiau fermentacijos srityje, norėjau save išbandyti šioje srityje ir pradėjau dirbti vyno pramonės įmonėje „Italiana LT“. Šiuo metu esu chemikė-mikrobiologė, atlieku tiek fizikinius cheminius, tiek mikrobiologinius tyrimus, pildau dokumentus bei stebiu gamybos procesą.

Kadangi įmonė suteikia galimybę darbą derinti su studijomis, nusprendžiau neatidėlioti magistro studijų. Siekdama magistro laipsnio iškėliau sau tikslą išnaudoti kuo daugiau galimybių, kurios pasitaikys kelyje. Dėl to šiuo metu taipogi dalyvauju „Women Go Tech“ programoje, procesų inžinerijos srityje. Taip pat domiuosi teatru, kinu, skaitau knygas.

Būna intensyvių savaičių ar dienų, tačiau turiu stiprų asmeninės atsakomybės jausmą, stengiuosi darbus atlikti laiku, bet nepamiršti ir savęs. Man svarbiausia geras miegas, be poilsio sunku būti produktyviai, dėl to stengiuosi laiką išnaudoti efektyviai, kad netektų aukoti miego laiko.

– Esate kilusi iš Prienų. Nors Prienai yra visai arti Kauno, miestai skiriasi ne tik dydžiu, bet ir galimybėmis. Kaip pavyko priprasti prie didesnio miesto? Ar susidūrėte su sunkumais? Kas buvo sunkiausia?

– Sunkiausia pradžioje buvo Kauno eismas: visi taip skuba, srautai dideli, tačiau vėliau susigyveni ir pačią jau ima erzinti mažiau apsisprendę vairuotojai, kurie blaškosi po kelią. Panašiai ir su galimybėmis – nors Prienai mažesni, tačiau taip pat turi nemažai galimybių, kurios ranka pasiekiamos. Kaune jų tiek daug, kad jau reikia nepasimesti tarp gausos.

Todėl pripratimas prie naujo miesto buvo lyg išėjimas iš komforto zonos, pažįstamos aplinkos bei aplinkinių pakeitimas. Tuo metu kai atvykau iš Prienų, neturėjau nusistovėjusios rutinos ir ją teko susikurti.

– Ką patartumėte studentui, kuris mąsto apie galimybę prisijungti prie KTU „GIFTed Masters“ talentų ugdymo programos?

– Jei jau svarsto apie galimybę prisijungti, tai būtina pabandyti. Pabandęs nieko neprarasi, bent jau įsivertinsi savo galimybes ir turėsi patirtį, kuri bus naudinga ateityje. Dažnai esame nepatenkinti, tuo ką turime, tačiau nieko nekeičiant kasdienybėje, niekas ir nepasikeičia.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (PTVF) studentai spėja ne tik kokybiškai studijuoti, bet ir tarpusavyje suderinti darbą, studijas bei rasti laiko šeimai. Galimybę efektyviai paskirstyti savo laiką skirtingoms veikloms suteikia studentų pasirinkimas mokytis vakarinėse bei savaitgalinėse studijose. Remigijus Kuodis, baigęs „Minties“ gimnaziją ir pasilikęs gyventi Panevėžyje, pastebi, kad gimtajame mieste veiklos tikrai netrūksta bei dalijasi asmenine patirtimi paremtais laiko planavimo patarimais.

Apie įvairias veiklas, gimtojo miesto privalumus, laisvalaikį su KTU PTVF Vadybos magistrantūros studentu kalbamės plačiau.

– Kokias studijas jau esate baigęs anksčiau?

– Baigęs mokyklą pradėjau studijuoti Kūno kultūros bakalauro specialybę, studijuodamas jau dirbau treneriu ir vis labiau atradau save vadybos srityje. Esu baigęs Olimpinio komiteto organizuojamus vadybininkų rengimo kursus bei nuotolinius marketingo kursus Barselonos universitete. Tad jau seniai esu pasukęs į vadybos sritį ir suprantu, jog man tai labai patinka. Vadyba nėra tik žodis ar kažkas neapčiuopiamo – ji reikalinga visose gyvenimo srityse.

– Kokios žinios, kurias jau įgijote vadybos studijose, pravertė įvairiose jūsų veiklose?

– Daugybė žinių. Mokiausi bandydamas pritaikyti turimą medžiagą savo darbinės aplinkos problemoms spręsti ir tai man padėjo lengviau įsisavinti informaciją bei ją suvokti. Kiekviename modulyje radau naudingos informacijos, kuri padeda profesinėje veikloje siekti dar aukštesnių standartų.

– Kaip vadybos žinias pritaikote kasdienėje veikloje?

– Viskas yra paremta vadyba. Profesinė veikla yra tyra vadyba (renginių organizavimas, veiklų organizavimas, optimizavimas ir pan.). Asmeniniame gyvenime tam tikros vadybos žinios taip pat padeda lengviau pasiekti norimus rezultatus.

– Ar visada buvote toks aktyvus? Ar  ir mokykloje įsitraukėte į skirtingas veiklas? Pakomentuokite.

– Manau, kad visada buvau aktyvus. Nuolat bandžiau prisidėti prie kuo daugiau veiklų ir jas išmėginti, kad suprasčiau, ko aš tikrai noriu. Vėliau pasinėriau į specialybės sritį, nes siekiau kuo daugiau žinių – prisidėdavau prie įvairių projektų norėdamas įgyti patirties, be to, kaupiau pažįstamų, kolegų bei bendraminčių ratą aplink save, kuris šiuo metu padeda judėti pirmyn.

– Papasakokite apie organizacijas, kurioms priklausote. Ką ten veikiate?

– Organizacijų, kurioms vienaip ar kitaip priklausau, yra daug. Stengiuosi būti aktyvus visur ir skirti savo laiką ten, kur galiu padaryti pokytį. Priklausau Panevėžio miesto Nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir sporto taryboms. Esu Lietuvos krepšinio federacijos, Lietuvos Beisbolo asociacijos prezidiumo, Panevėžio apskrities futbolo federacijos bei Panevėžio šeimų asociacijos narys. Be abejonės, man labai artimos veiklos Aukštaitijos krepšinio mokykloje ir Regionų krepšinio lygoje. Kartais atrodo, jog veiklų tikrai kad per daug, tačiau fokusuojuosi ten, kur matau galimybes tobulėti, mokytis ir prisidėti prie įdomesnių veiklų, kurios ir pačiam patiktų.

– Ar tiek daug iniciatyvų ir veiklų netrukdo asmeniniam gyvenimui, poilsiui? Kaip pasiskirstote laiką?

– Laikas yra pats brangiausias resursas. Anksčiau turėjau nuostatą, kad miegas atima laiką iš gyvenimo, tačiau jau susitaikiau su tuo ir suvokiau, jog pailsėjęs kūnas gali efektyviau išnaudoti laiką. Veiklos neabejotinai atima didelę dalį asmeninio gyvenimo, tačiau be savirealizacijos jose savo gyvenimo neįsivaizduoju. Manau, visi privalo daryti tai, kas jiems tikrai patinka ir džiugina – tik tokiu atveju galima efektyviai naudoti turimą laiką bei jį skirstyti pagal prioritetus.

Žinoma, visko nespėju. Būtina suprasti, kad kai turime per daug veiklų, dalį jų apleidžiame ir nebeskiriame tiek dėmesio, kiek reikėtų ir norėtųsi. Visoms veikloms laiką skiriu pagal prioritetą – tam, kad būtų atliktos užduotys ir įvykdyti išsikelti tikslai.

–  Kaip tą prioritetą paskirstote? Kodėl viena veikla labiau prioretizuojama nei kita?

– Veiklas skirstau į skubias, mažiaus skubias ir neskubias. Prioritetus dėlioju pagal veiklų pasiruošimo, įgyvendinimo terminus. Jei atsiranda „degančių“ darbų, visi kiti pasistumia eilėje žemyn. Taip ir planuoju darbus bei ritmą.

– Ką patartumėte tiems, kurie nuolatos skundžiasi, jog trūksta laiko?

– Kai matome, jog trūksta laiko ir nieko nespėjame, rekomenduoju pasirinkti prioritetus ir pagal juos atlikti užduotis – viską reikia planuoti. Visada galime rasti tam tikrų būdų, padedančių sutrumpinti užduoties atlikimo laiką ir ją įvykdyti efektyviau.

– Kas jums padeda planuoti laiką, kokiomis platformomis naudojatės? Gal turite asmeninių patarimų, kaip planuoti laiką?

– Renginiams ir susitikimams naudoju išmaniojo telefono kalendorių. Taip pat turiu savo darbo knygą, kurioje galiu sekti nuveiktus darbus, kelti sau iššūkius ar tikslus, kuriuos privalau įgyvendinti – viskas yra tik asmeninė atsakomybė.

Man labiausiai pasiteisinęs laiko planavimo metodas – užsirašinėjimas. Tuomet, kai ranka viską užrašai ant popieriaus, matai informaciją vizualiai, galvoje tai daug geriau užsifiksuoja.

Liepos pabaigoje buvusį „Merkurijaus“ statybvietės užtvarą papuošė KTU parengta ekspozicija. Fotografijų parodoje „Moterys ir technologijos“ universitetas su pasididžiavimu supažindina kauniečius su universiteto moterimis ir griauna visuomenėje įsigalėjusius lyčių stereotipus. KTU dirbančios mokslininkės, tyrėjos, lektorės yra neatsiejama universiteto bendruomenės dalis, kurianti ne tik miesto, bet ir šalies gerovę.

Nuo apsilankymų „Marse“ iki „vertimo“ iš skaičių kalbos, KTU dirbančios ir studijuojančios moterys yra gyvas įrodymas, kad specialybė neturi lyties. Ir nors pasaulinė statistika rodo, kad mokslo ir inžinerijos srityse dominuoja vyrai, Lietuvoje situacija – kitokia. Pasak Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, net 49% Lietuvos mokslininkų ir inžinierių yra moterys; nemažai jų savo akademinę karjerą susiejo su KTU.

„Mes dažnai kartojame, kad KTU yra daugiau negu universitetas ir daugiau negu technologijos. Tai – vieta, kurioje žmonės atranda savo pašaukimą, karjeros kelią, pomėgius, interesų sritis, kur ugdomos ne tik kompetencijos, bet ir formuojamos vertybės“, – teigia KTU Išorinės komunikacijos skyriaus vadovė Giedrė Vaičiulienė.

Nepriklausomai nuo lyties, tautybės, amžiaus, socialinio ar kultūrinio konteksto – universitetas yra atviras patiems ambicingiausiems tikslams ir drąsiausioms gyvenimo svajonėms.

„Šios KTU atstovės savo sėkmės istorijomis, moksliniais tyrimais ir pasiekimais įrodo, kad už kiekvienos technologijos atrasime žmogų“, – įsitikinusi ji.

Dr. Agnė Paulauskaitė-Tarasevičienė, Vaida Abraškevičiūtė, Dr. Edita Gimžauskienė, Eylul Guleryuz, Brigita Dimavičienė, Neringa Dubauskienė, Dr. Inga Popovaitė – tai „Moterys ir technologijos“ parodos herojės.

Šia paroda akcentuojant lyčių lygybės visose mokslo srityse aspektą, universitetas siekia paskatinti merginas ir moteris rinktis technologijų ar inžinerinės srities specialybes.

„Konkrečiais pavyzdžiais iš KTU akademinės bendruomenės mokslininkių, dėstytojų ir tyrėjų tarpo norime supažindinti visuomenę su jų pasiekimais ir sėkmės istorijomis, taip pat griauti stereotipus apie specialybių tinkamumą vienai ar kitai lyčiai”, – teigia G. Vaičiulienė.

Tai – jau antroji „Moterys ir technologijos“ projekto dalis. Pirmasis interviu ir fotografijų ciklas buvo viešinamas 2019-aisiais.

Rugsėjo mėnesį kauniečių ir miesto svečių laukia įspūdingas reginys – nuo rugsėjo 23 d. ir iki spalio 1 d. KTU studentų miestelyje bus galima išvysti daugiau nei dešimt unikalių, interaktyvių šviesos instaliacijų. Pasak organizatorių, KTU alumnų organizuojamas „13.7 Šviesų festivalio“ renginys – pirmasis toks Baltijos šalyse.

„Festivalio tikslas – sugretinti inžineriją, technologijas ir meną, arba kitaip – tikslius skaičiavimus su neapibrėžtais meniniais potėpiais“, – sako projekto vadovas, Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas Tomas Bliūdžius.

Nuo festivalio pradžios kauniečiai galės kurti šviesos instaliaciją ir patys. Vyks koncertai, kūrybinės dirbtuvės, skirtos paminėti Lietuvos Universiteto 100-metį, kurių metu festivalio lankytojai kurs 100 atskirų unikalių šviečiančių elementų, kuriuos sujungus gausime paskutinę šviesų festivalio instaliaciją. Kūrybinėse dirbtuvėse galės dalyvauti visi, sukurdami po vieną savo elementą

– Tomai, kaip gimė ši iniciatyva? Kodėl festivalio pavadinime minite skaičius „13.7“?

– „13.7 Šviesų festivalis“ atspindi kitokį požiūrį į nusistovėjusius principus, mus supančių reiškinių pavadinimus – už kiekvieno meninio potėpio slypi konkreti ir tiksliai apskaičiuota linija.

Esame įpratę matyti profesionalių menininkų pristatomas šviesos instaliacijas, tačiau norime parodyti, jog inžinerinių krypčių žmonės, būtent studentai – mėgėjai, gali pristatyti savo kūrybą ne prasčiau nei profesionalai.

Viskas prasidėjo nuo tikslo sukurti platformą būsimiems inžinieriams mokytis ne tik teorinių žinių aukštojoje mokykloje, bet pritaikyti gebėjimus praktinėje veikloje. Būtent taip, mūsų, organizatorių, suvokimu, galima tapti specialistu dar studijuojant ir turėti didesnę vertę darbo rinkoje. Vystant inžinerinės platformos idėją išsikėlėme tikslą pristatyti studentų paruoštus kūrinius visuomenei, taip sukurdami pirmąjį tokio koncepto šviesų festivalį Baltijos šalyse.

Kartu festivalio pavadinimas neša ir aktualų, jau istorinį faktą: 0,137 eur arba 13,7 ct – būtent tiek vidutiniškai kainavo kilovatvalandė elektros energijos kai pradėjome vystyti šviesų festivalio idėja.

– Bendradarbiaujate ne tik su lietuviškomis ar Baltijos regiono įmonėmis, bet ir su kompanijomis iš kitų šalių. Kodėl jų pagalba svarbi?

– Bendradarbiaujame su įmonėmis, kurios svarbios mums savo veiklos ir kompetencijų kryptimi. Kuriant interaktyvias šviesų instaliacijas reikalingos mechanikos, elektros ir elektronikos bei informatikos žinios. Bendraudami su įmonėmis, sulaukiame specialistų pagalbos ir įsitraukimo kuriant šviesų festivalį.

Šiuo metu bendradarbiaujame su bendrovėmis „Epam sistemos“, „Lemona“, „Ignitis“, „Vakarų medienos grupe“ ir kolegomis iš Vokietijos – „Birkle IT“.

Kaip inžinerinė platforma studentams, siekdami ugdyti geresnius specialistus tampame svarbūs ir verslui, ir pramonei. Tikimės, jog studentai su papildomais praktiniais įgūdžiais taps patrauklesni darbo rinkoje.

– Festivalio parengiamieji darbai vyko dar praeitais metais: studentai iš KTU Informatikos fakulteto (IF), Mechanikos ir dizaino fakulteto (MIDF) bei Elektros ir elektronikos fakulteto (EEF) dalyvavo 3 savaičių seminarų cikle. Kokias žinias šie studentai tobulino?

– Studentai pradėjo nuo įvadinių praktinių kursų, kad galėtų savarankiškai pradėti kurti šviesos instaliacijas. Įvadiniai kursai iš esmės buvo šviesos instaliacijos modelio kūrimas žingsnis po žingsnio. Tai lyg studentų supažindinimas su kokiais darbais, įrankiais, iššūkiais ir klausimais jie gali susidurti ir susiduria kurdami savo šviesos instaliacijas.

Studentai mokėsi lituoti, programuoti, projektuoti spausdintines plokštes (PCB) bei jas pasigaminti. Taip pati mokėsi kaip taisyklingai naudotis įvairiais mechaniniais ir elektriniais įrankiais.

– Kodėl projekto dalyviai yra suskirstyti grupėmis? Ar šios grupės tarpusavyje konkuruoja ar atvirkščiai – vieni kitiems padeda?

– Studentai yra susibūrę į 6 komandas, kurių kiekviena vysto interaktyvios šviesos instaliacijos idėją nuo nulio. Komandos tarpusavyje nesivaržo – tai bendras mūsų visų iššūkis.

Kurdami kartu mokomės, turime bendrą tikslą, tad nėra poreikio konkuruoti. Kiekviena komanda susideda iš mechanikos, elektronikos ir informatikos sričių studentų, kad būtų galima kuo efektyviau įgyvendinti tarpdisciplinį projektą tobulinant savo specialybinius įgūdžius.

Studentams, kuriantiems instaliacijas mentoriauja partnerių įmonių atstovai bei KTU dėstytojai ir mokslo darbuotojai. Mentoriai taip pat prisidėjo prie studentų idėjų, projektavimo etapo vertinimo, finansavimo sprendimų kiekvienai komandai. Jie padeda rasti ir išnaudoti jau esamus sprendimus, kaskart pateikia idėjų iš kitos perspektyvos.

„Informacinis karas visada egzistavo. Skirtumas tik toks, kad šiandien, dėl interneto sklaidos, to karo aukomis galime tapti kiekvienas“, – teigia Kauno technologijos universiteto tyrėja Rasa Kasperienė. Skaitmenine humanitare save įvardijanti mokslininkė ne vienerius metus socialiniuose tinkluose tyrinėjanti radikaliai dešinei priskiriamas grupes teigia, jog kalbėjimasis su šiais žmonėmis – ilgas ir daug pastangų kainuojantis darbas.

Rusijos karas prieš Ukrainą visą pasaulį privertė pamatyti informacinio karo, kurį ši šalis kariauja – net ir prieš savo žmones – mastus. Įvairių šaltinių duomenimis, pavasarį karą Ukrainoje palaikė daugiau nei pusė Rusijos gyventojų. Kita vertus, šiuos rezultatus vertinti sudėtinga, nes neįmanoma žinoti, ar gyventojai į apklausas atsakė sąžiningai.

„Būdų apibrėžti informacinį karą yra labai daug, tačiau jis visada susijęs su netikromis, melagingomis žiniomis, propaganda. Šiame kare kovojama dėl žmonių protų, siekiant laimėti kiek galima daugiau sau palankių taškų“, – sako R. Kasperienė, viena iš KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete įsteigto kibernetinio saugumo tyrimų centro „FrogLab“ tyrėjų.

Pasak jos, melagingos informacijos paveiktam asmeniui labai sudėtinga įrodyti, jog tai, kuo jis ar ji tiki yra netiesa. Beje, net ir Rusijoje teisinga informacija – pasiekiama, ją gauti įmanoma.

„Mano atliktas radikalios dešinės grupuočių „Facebook“ socialiniame tinkle tyrimas parodė, kad kone pusė nuorodų, kuriomis tose grupės dalijamasi, yra naujienos iš įprastos žiniasklaidos. Tačiau, atkreipus dėmesį, kokiame kontekste ta žinute dalijamasi, kaip į ją reaguojama, pamatai, jog dažnu atveju, informacija suvokiama iškreiptai, ja nepasitikima“, – paaiškina R. Kasperienė.

Socialinio „burbulo“ sienas pramušti įmanoma

Liepos pradžioje paskelbti duomenys iš 40 pasaulio šalių rodo, kad visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida skirtingose šalyse labai nevienodas. Europiečiai žiniasklaida pasitiki labiau nei amerikiečiai, televizija ir radiju pasitikima labiau nei internetinėmis naujienomis. Suomiai žiniasklaida pasitiki labiausiai – net 70 proc., o amerikiečiai – mažiausiai (vos 26 proc. mano, jog žinios yra patikimos). Kiek anksčiau atlikti tyrimai rodo, jog socialinėmis medijomis pasitikima mažiau, nei žiniasklaida, o jauni žmonės yra apskritai skeptiški naujienų atžvilgiu.

R. Kasperienė sutinka, jog žiniasklaidai informaciniame kare tenka didžiulė atsakomybė. Beje, ji mano, jog Lietuvos žiniasklaida elgiasi pakankamai korektiškai. Štai nesena istorija dėl tranzito iš Kaliningrado srities išaiškinimo, jos nuomone, Lietuvoje buvo komentuojama atsakingai, pasveriant kiekvieną žodį.

„Dėl komercinių portalų specifikos neretai pernelyg užaštrinamos antraštės; vis dėlto, palyginus su tuo, ką aš skaitau populiariuosiuose pasauliniuose portaluose, krypstančiuose į radikalią dešinę, lietuviška žiniasklaida atrodo labai nuosaikiai“, – teigia tyrėja, prisipažindama, kad neseniai teko raminti jos namuose apsistojusius ukrainiečius, kurie iš rusakalbių žinių buvo supratę, kad Lietuvai gresia pavojus.

Jos tyrinėjamų „Facebook“ radikaliai dešinei priskiriamų grupių nariai informaciniame kare yra ypač pažeidžiami. Dėl socialinių tinklų ypatumų, tie žmonės sukasi uždarame informaciniame burbule.

„Jiems atrodo, kad jų turima nuomonė yra vienintelė teisinga, kad jie yra dauguma. Neįtikėtina, bet tie žmonės nežino, kad jie yra savame „burbule“, už kurio ribos esantys žmonės turi visai kitą poziciją“, – teigia R. Kasperienė.

Vis dėlto, pasak jos, yra informacijos, kuri gali pramušti ir tokių „burbulų“ sienas. Pavyzdžiui, įvykus žurnalisto Andriaus Tapino suorganizuotai paramos „Bayraktarui“ pirkti akcijai, R. Kasperienė stebėjo sujudimą radikalios dešinės grupėse.

„Mačiau daug diskusijų šia tema – buvo keliami klausimai: kaip galėjo taip nutikti, jei mes esame dauguma? Vėliau, žinoma, būdavo padaroma išvada, kad tikriausiai informacija melaginga, niekas nieko iš tikrųjų nenupirko“, – sako KTU mokslininkė.

Ne visos kibernetinės atakos mirtinai pavojingos

Informacinėmis technologijomis kariaujamame kare kulkos nešvilpia, tačiau kalbėdami apie jį karinio žargono neišvengsime: R. Kasperienė mini kibernetines atakas, nusikaltimus, ekstremizmą ir net patriotizmą.

„Neseniai konferencijoje pristačiau Baltarusijos kiberpartizanų atvejį – tai grupuotė, kuri savo veikla siekia pakenkti Aliaksandro Lukašenkos režimui, siekia demokratijos šalyje. Kooperuodamiesi su realybėje veikiančiais partizaniniais daliniais, jie gadina geležinkelių infrastruktūrą, nutekina informaciją Ukrainai“, – pasakoja R. Kasperienė.

Informacinių technologijų išsilavinimą turinčios mokslininkės viena iš ekspertinių sričių yra kibernetinis saugumas. Paklausta, kaip šioje srityje atrodo Lietuva, ji gūžteli pečiais – taip pat, kaip daugelis kitų pasaulio valstybių. Nors mes giriamės savo interneto pralaidumu, turime daug aukšto lygio profesionalų, nedaugelis iš jų ryžtasi dirbti viešajame sektoriuje.

„Koronaviruso pandemijos laikotarpiu nutekinti medicininių įstaigų duomenys –tik vienas iš pavyzdžių, rodančių, jog turime saugumo spragų. Tam, kad jų būtų išvengta, periodiškai turi būti vykdomas valstybės įstaigų saugumo auditas, turi būti diegiamos specialios stebėsenos sistemos. Tam reikia gerai kvalifikuotų specialistų, kurių skaičius ribotas, ir kurie yra ypač brangūs. Juos sunku įpirkti ne tik mūsų, bet ir kitų valstybių viešajam sektoriui“, – teigia R. Kasperienė.

Nors žodžių junginys „kibernetinė ataka“ skamba grėsmingai, pasak specialistės, ne visi šie išpuoliai yra labai pavojingi. Pavyzdžiui, birželio pabaigoje žiniasklaidoje skelbtos Rusijos kibernetinės grupuotės „Killnet“ vykdytos atakos prieš Lietuvą, R. Kasperienės nuomone – nepavojingos, tik trumpam sutrikdančios veiklą.

„Sudėtingiausi atvejai yra tokie, kai programišiai patenka į sistemos serverius ir juose pakeičia informaciją. Pavyzdžiui, Baltarusijos kiberpartizanai, „įlindę“ į saugumo sistemos serverius, nusiurbė duomenis ir juos užšifravo. Visos duomenų bazės, su kuriomis dirbo Baltarusijos policija, tapo neprieinamos. Tokie dalykai ilgam ir rimtai pakenkia veiklai“, – teigia KTU mokslininkė.

Viskas prasideda nuo paprastų žmonių

Deja, pasak jos, pačių rimčiausių įsilaužimų – šnipinėjimo atvejų – galima nepastebėti metų metus. Jie kartais aptinkami visiškai netikėtai, įdiegus naują antivirusinę programą, atlikus sistemų saugumo auditą. R. Kasperienės teigimu, silpniausia grandis, per kurią vykdomos organizacijų kibernetinės atakos – jose dirbantys žmonės.

„Saugumas gali būti pažeistas labai paprastu būdu – pavyzdžiui, darbuotojas gauna vadinamąjį „phishing“ elektroninį laišką nuo užsimaskavusio kibernetinio nusikaltėlio. Atsidarius prie tokio laiško prisegtą dokumentą, į kompiuterį įdiegiama programa, kuri padeda į tinklą įsiskverbti kitoms programoms“, – aiškina R. Kasperienė, ne vienerius metus dirbusi kibernetinio saugumo eksperte įvairiose įmonėse.

Todėl visus vartotojus ji skatina laikytis interneto komunikacijos ir naršymo higienos: naudoti slaptažodžius, kuriuose yra daug simbolių ir skaičių, nenaudoti to paties slaptažodžio kelioms paskyroms, rinktis ne „Google“, o specialių slaptažodžių generavimo programėlių pasiūlytas kombinacijas. Vis dėlto, mokslininkė ramina – nereikėtų susirgti paranoja. Vadinamajam „paprastam“ žmogui kibernetinių atakų bijoti nereikėtų.

„Jei neturite slaptos informacijos, neadministruojate tokių paskyrų, kuriose kažką pardavinėjate, grėsmė, kad jums bus pakenkta nutekinus informaciją – minimali“, – įsitikinusi R. Kasperienė.

Paklausta, ar turėtume bijoti algoritmų, kurie mus „seka“ siūlydami prekes, trumpesnį kelią namo ar žmones, greta kurių buvome, į draugus, ji teigia labiau nei pavojų, vertinanti patogumą.

„Mums sunku suprasti, kaip veikia algoritmai, o tai, ko nesuprantame – gąsdina. Aš jų veikimą priimu kaip įrankį, kuris gali palengvinti gyvenimą: padeda apeiti kamščius, pasiūlo naujus pomėgius, tinkamus produktus. Vis dėlto, manau, kad baimė ir tam tikras atsargumas, susijęs su technologijomis, yra tik mūsų kartos problema, vėliau jos nebeliks. Žinoma, saugumo iššūkiai išliks“, – mano KTU mokslininkė.

„Perkalbėti“ sąmokslo teorijomis tikinčiuosius – beveik neįmanoma

Kapitolijaus šturmas Vašingtone, Kanados vilkikų protestai prieš vakcinas, protestai prieš koronaviruso pandemijos nulemtus suvaržymus įvairiose šalyse – ekspertų nuomone, daugelis šių įvykių įsisiūbavo būtent dėl socialinių tinklų. „Facebook“ vadovai vis dar teisiasi dėl „Cambridge Analytica“ skandalo – kai nutekinti duomenys, manoma, padarė įtakos ir 2016-ųjų JAV prezidento rinkimų, ir Jungtinės karalystės referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, rezultatams.

„Socialinėse medijose „laukinių Vakarų“ laikotarpis tęsėsi iki Joe Bideno prezidento rinkimų 2020-aisiais; situacija pasikeitė po Kapitolijaus šturmo. Socialinius tinklus stipriai prispaudė įstatymai – šiandien tiek „Facebook“, tiek „Twitter“ kas mėnesį skelbia, kiek jie uždarė netikrų paskyrų. Socialiniai tinklai pagaliau tapo atviri mokslininkams, kurie tyrinėja šiuos reiškinius. Vis tai duoda tam tikrų rezultatų. Vis dėlto, padaryta žala bus jaučiama dar ne vienerius metus“, – teigia R. Kasperienė.

Radikalios dešinės grupes socialinėje medijoje stebinti mokslininkė teigia, kad pastarųjų aktyvumas nuslopo. Pasak jos, tai galima sieti su Rusijos dar kovo mėnesį paskelbtais „Meta“ kompanijos valdomų tinklų ribojimais, nes būtent šioje šalyje kuriama daug melagingo turinio. Tačiau mokslininkė mano, kad visų radikalios dešinės grupių narių veiklą sieti su tiesiogine parama iš Rusijos būtų neteisinga – susideda daug socialinių problemų, kurias per pastaruosius pora metų pakurstė pandemijos sukelti apribojimai.

„Labai ilgai gilinausi, siekdama atrasti būdą, kaip kalbėtis su žmonėmis, kurie yra įtikėję sąmokslo teorijomis, tokiais, kuriuos galima priskirti kraštutinei dešinei. Buvo skelbtos ir mokslininkų ataskaitos, piešiančios tų žmonių psichologinį paveikslą. Gana dažnai jie turi psichologinių problemų, pavyzdžiui, bijo persekiojimo, yra patyrę psichologinių traumų. Jie nepasitiki visuomene ir linkę bendrauti tik su tokiais žmonėmis, kurie mąsto panašiai kaip jie“, – sako R. Kasperienė.

Pasak jos, moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad nuolatinis tikros, teisingos informacijos skelbimas, kantrus kitokio naratyvo pasakojimas taip pat duoda rezultatų. Ji primena, kad sovietų okupaciją išgyvenusi Lietuvos visuomenė dar ilgai gydysis šios patirties paliktas traumas. Galimai, situacija pasikeis užaugus kelioms nepriklausomos Lietuvos kartoms.