Istorijos

Lietuvių kalbos mokiusi Argentinoje KTU absolventė Viktorija Kavaliauskaitė teigia, kad vykstant praktikos atlikti į kitą šalį, reikia mokėti jos kalbą. „Net ir važiuojant dirbti į lietuvių bendruomenę, lietuviškai susišnekėti bus sunku“, – sako mergina. Ne tik su kalba, bet ir su Lietuvos kultūra argentiniečius pažindinusi mergina vaišino vietinius žemaičių blynais bei kalbėjo per vietinį radiją.

Absolventės praktiką V. Kavaliauskaitė atliko Kordobos lietuvių bendruomenėje, antrame pagal dydį Argentinos mieste. Lietuvių kalbos pamokas vedusi mergina pasakoja, kad didžioji dalis mokinių buvo lietuvių kilmės argentiniečiai.

„Manau, kad vienas iš labai svarbių tikslų šios praktikos metu buvo skleisti ir puoselėti lietuvybę kitame pasaulio krašte. Šį tikslą pasiekiau, nes dirbdama su bendruomenės nariais, dalyvaudama su jais renginiuose stengiausi perduoti visas savo žinias apie Lietuvą, atsakyti į visus jų klausimų, išmokyti visko, kas man atrodo gali būti naudinga jiems puoselėjant lietuviškas tradicijas“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto (SHMMF) Technikos kalbos vertimo ir lokalizacijos magistro studijas baigusi mergina.

Nešti Lietuvos vėliavą – didžiulė garbė

Pirmasis renginys, kuriame mergina dalyvavo buvo Tarptautinė migrantų diena. Šią dieną paminėti susirinko visa Kordobos bendruomenė, nes tiek čia, tiek ir visoje Argentinoje daug žmonių, kurie yra migrantų palikuonys, ir kurie puoselėja protėvių tradicijas.

„Renginio metu su vyriausia Kordobos bendruomenės nare – dama, kuriai šiuo metu jau devyniasdešimt metų ir, kaip aš sakau, mano močiute Argentinoje, nešėme Lietuvos vėliavą ceremonijos metu. Taip pat Kordobos katedroje man teko skaityti palinkėjimą lietuvių kalba“, – sako V. Kavaliauskaitė.

Ji pasakoja, kad atstovauti Lietuvą tokiame renginyje ir nešti šalies vėliavą – didžiulė garbė. Nors ir žinojusi, kad Argentinoje daug migrantų, vis dėlto ji buvo nustebinta tokios gausos susiformavusių skirtingų šalių bendruomenių, ir kaip stipriai jos puoselėja savo šalių tradicijas.

„Buvo labai įdomu atstovauti Lietuvą tokioje tolimoje šalyje. Jaučiausi, lyg būčiau Lietuvos ambasadorė Argentinoje, kadangi visuose renginiuose arba vilkėdavau tautinį kostiumą, arba šalia turėdavau Lietuvos vėliavą“, – džiaugiasi pašnekovė.

Žemaičių blynai su mėsa nustebino argentiniečius

Argentinoje mergina lietuvių kalbos pamokas vedė įvairaus amžiaus graikų, turkų, italų kilmės argentiniečiams, tačiau daugiausia jos mokinių buvo lietuvių kilmės. Jie noriai mokėsi kalbos ir domėjosi Lietuvos istorija bei kultūra, o dauguma net paminėjo, kad labai pamilo lietuvių kalbą ir planuoja toliau ją mokytis ateityje.

„Manau, kad nė vienam lietuvių kalba neatrodė iš lengvųjų, bet visi labai noriai jos mokėsi, skaitydavo tekstus, nors kartais ir kompleksuodavo dėl to, kad jų tarimas nėra labai geras. Manau, kad per tuos tris mėnesius jie išmoko tikrai daug. Kiekvieną pamoką pakartodavo man ką išmoko praėjusioje pamokoje ir tai mane nustebindavo, nes jie prisimindavo tikrai labai daug“, – pasakoja V. Kavaliauskaitė.

Privačioje mokykloje pamokose apie Lietuvą ir Europą, kur švietimo lygis šiek tiek aukštesnis, moksleiviai žinojo ne tik apie Europą, bet ir truputį apie Lietuvą. Vis dėlto, absolventė pasakoja, kad mokiniai ypač daug žinojo apie šiuo metu Europoje vykstantį „Brexit“.

„Skurdesnėse mokyklose moksleiviai taip pat žinojo, kad Europa, kaip žemynas egzistuoja, tačiau jų žinios buvo gana ribotos“, – sako V. Kavaliauskaitė.

Absolventė vedė lietuviškų patiekalų gaminimo pamokas. Jose dalyvavo keletas studentų, tačiau dauguma dalyvių buvo vyresnio amžiaus žmonės. Lietuviškų patiekalų pamokoje buvo gaminami žemaičių blynai ir žagarėliai.

„Kadangi argentiniečiai valgo daug mėsos, jiems labai patiko žemaičių blynai su mėsa. Visi žemaičių blynai buvo suvalgyti, o keletą likusių blynų jie išsinešė į namus. Žagarėliai taip pat visiems labai patiko, o pamokoje dalyvavę žmonės netgi lygino juos su vienu panašiu argentinietišku skanėstu, – prisimena mergina, – manau, kad lietuviškų patiekalų pamokoje, gamindamos šiuos patiekalus, neapsirikome ir atitikome argentiniečių skonį“, – pasakojo ji.

Mokyklose – benamiai šunys

Lygindama Lietuvos ir Argentinos mokyklas, V. Kavaliauskaitė mano, kad Lietuvoje dauguma moksleivių yra tylūs ir ramūs bei pagarbiau elgiasi su mokytojais. Pasak jos, Argentinoje moksleiviai fiziškai labai aktyvūs – per pamokas dažnai bėgiodavo klasėje, lipdavo ant kėdžių, stalų – buvo sunku juos sudominti.

„Pastebėjau, kad moksleiviai Argentinos mokyklose su mokytojais elgiasi kaip su draugais, išdrįsta prieiti prie mokytojo ir paprašyti, kad paskolintų jam pinigų arba sveikinasi su mokytoju kaip su draugu – bučiniu į skruostą“, – pasakoja pašnekovė.

Argentinoje kiekviena moksleivių grupė turi savo klasę, į kurią ateina dalyko mokytojas pravesti pamokos.

„Per pertrauką ta klasė užrakinama, o moksleiviai laukia, kol kito dalyko mokytojas vėl ateis ir įleis juos į klasę. Pastebėjau, kad Argentinoje mokytojai turi nedaug darbo priemonių, mokykloje netgi neturi savo asmeninio kompiuterio. Taip pat ir pačiose klasėse nėra tokių dalykų kaip projektoriai, multimedijos, kurios jau įprastos Lietuvoje. Kas mane labai nustebino, kad mokyklose vaikšto benamiai šunys, kuriuos vaikai šeria“, – dalijasi patirtimi V. Kavaliauskaitė.

Mokytojai teigia, kad Argentinoje švietimo lygis tikrai žemas ir, kad kasmet mokinių mokymosi pasiekimai vis prastėja.

Neramumus Santjage prisimena lig šiol

V. Kavaliauskaitė praktikos metu beveik visą laiką kalbėjo ispaniškai, o kartais net pradėdavo galvoti šia užsienio kalba. Dar studijuodama KTU, mergina vertėjaudavo iš ispanų kalbos – tiek raštu, tiek žodžiu. Tokia praktika padėjo jai lengviau prisitaikyti Argentinoje bei bendrauti užsienio kalba.

„Labai pravertė ir tai, kad rašydama magistrinį darbą analizavau ispaniškų filmų vertimus. Tai padėjo patobulinti ispanų kalbos žinias, todėl nuvykusi į praktiką galėjau laisvai bendrauti su bendruomenės nariais, – sako mergina, – praktikos metu didžiausias mano noras ir tikslas buvo patobulinti ispanų kalbos žinias ir pažinti Argentinos kultūrą“.

Jaunajai vertėjai praktika buvo labai įsimintina – ne tik dėl įgytų žinių ir įgūdžių, bet ir dėl neįprastų patirčių. Ji pusmetį praleido Pietų pusrutulyje, kur metų laikai – priešingi nei čia, o laikas šešiomis valandomis skiriasi nuo Lietuvos.

„Praktikos metu patyriau labai daug nuotykių. Vienas iš didžiausių – protestai ir neramumai Čilės sostinėje Santjage. Dar vienas iš nuotykių buvo tiesioginis pokalbis radijo laidoje ispaniškai. Pirmą kartą kalbėjau tiesioginiame eteryje ir dar negimtąja kalba“, – pasakoja pašnekovė.

V. Kavaliauskaitė teigia, kad atlikti praktiką užsienyje – tikrai verta, tačiau prieš vykstant į praktiką ji pataria pasidomėti šalimi ir miestu, į kurį vykstama bei atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu gerai mokėti tos šalies kalbą.

„Nors vykstama ir į lietuvių bendruomenes ar lituanistines mokyklas, tačiau ten tikrai nėra daug žmonių, kurie kalba lietuviškai, o visi bendruomenės nariai nori pabendrauti su praktikantu. Mano atveju, su visais susidraugauti man padėjo tai, kad mokėjau ispaniškai“, – sako V. Kavaliauskaitė.

Vos baigę mokyklą abiturientai skuba pasirinkti jiems patinkantį universitetą ir studijas, vėliau ieškosi geresnio darbo ir siekia tapti savo srities profesionalais. Dažniausiai tokie pasirinkimai vedami nuoseklaus planavimo. Bet kas nutiktų, jeigu savo nuosekliam planavimui duotume šiek tiek laisvės ir priimtume gana spontanišką sprendimą? Būtent taip pasielgė Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas Marius Baranauskas, kuris šiandien yra už Atlanto vandenyno.

Prieš keletą metų M. Baranauskas KTU baigė Architektūros bakalauro studijas ir visai negalvojo, kad šiandien jis gyvens ir dirbs Kanadoje. Visuomet laikęsis nuoseklaus planavimo, vaikinas nutarė surizikuoti ir pabandyti pagyventi kitaip, kardinaliai pakeičiant gyvenamą aplinką ir darbo pobūdį.

Pasak Mariaus, šiandieninis pasaulis juda itin greitai, tad reikia stengtis suspėti su tuo tempu ir drauge siekti savo sėkmės. Būsimiems studentams jis pataria būti smalsiems, žingeidiems ir išnaudoti visas gyvenime pasitaikančias galimybes.

Ar teisingas studijų pasirinkimas yra raktas į sėkmingą ateities karjerą?

Tikslus studijų pasirinkimas gali būti raktas į sėkmingą karjerą, bet vien tik studijų programos neužteks. Norint, kad karjera klostytųsi sėkmingai, studentas turi būti aktyvus savo srities sekėjas, nes pasaulis juda beprotišku greičiu. Universitetas – vienas įrankių, padedančių palaikyti tempą, bet yra gausybė kitų įrankių, kuriuos privalu taikyti, kad suspėtum judėti tuo pačiu greičiu. Jeigu studijos pasirenkamos teisingai, tuomet tarsi automatiškai atsiranda „ekosistema“ tarp Universiteto ir aktyvių studentų, kur vienas kitą papildo. Juk bendradarbiaujant tobulėjama, tad tik taip gali būti pasiekta sėkmė.

Kuo studijos KTU ir užklasinė veikla jums buvo naudinga, gal įgytą patirtį pritaikote šiandieniniame darbe?

Kiekvienas žingsnis žengtas Universitete atneša vienokios ar kitokios patirties, kurią galima pritaikyti darbe ar gyvenime. Man studijos reiškia bendradarbiavimą, kur išvien dirbama tiek su dėstytojais, tiek su bendrakursiais. Žinojau, kad Universitetui turiu duoti ne mažiau negu jis man duoda. Kūriau tą „ekosistemą“, stengiausi daug kalbėti apie naujausias tendencijas, siūlyti būdus, kaip galima būtų juos pritaikyti programoms.

Mūsų kursas buvo pirmasis, kuris kursinius darbus pradėjo vizualizuoti ne vien akvarele ir pieštuku, bet taipogi  kompiuterinėmis programomis. Būtent tokią patirtį taikau ir savo profesiniame kelyje. Visuomet stengiuosi būti išgirstas, diskutuoti, bendradarbiauti ir visai nesvarbu ar kalbėčiausi su įmonės prezidentu, ar šalia sėdinčiu kolega.

Kaip klostėsi jūsų karjeros kelias po studijų? Kas atvedė iki Kanados?

Studijoms einant į pabaigą, mano baigiamąjį darbą kuravo architektas Gintautas Natkevičius, kuris mane įkvėpė kaip asmenybę ir savo srities profesionalą. Iš jo nuolatos jaučiau didžiulį palaikymą, kuomet bandydavau savo bakalauriniame darbe įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Būtent taip įsivaizdavau tikrą darbo aplinką.

Man pasisekė, kad iškart po studijų buvau priimtas dirbti į vieną didžiausių architektūros biurų Lietuvoje, kur pamačiau, kiek daug reiškia komandinis darbas ir bendradarbiavimas. Man buvo didžiulė garbė dirbti su protingais, savo sritį gerai išmanančiais, geranoriškais ir draugiškais žmonėmis. Būdamas tokioje apsuptyje stengiausi kuo daugiau išmokti, tuo pačiu domėjausi naujomis projektų rengimo technikomis.

1. Natkevičiaus ir partnerių architektų biure pradėjau dirbti būdamas labai jaunas, vos baigęs studijas. Žinojau, kad jeigu įsitvirtinsiu Lietuvoje, taip ir neturėsiu galimybės pažinti kitokios darbo kultūros, tad vedinas smalsumo ir kolegų palaikymo, surizikavau ir sudalyvavau atrankoje dėl vienerių metų darbo vizos Kanadoje. Mano paraiška buvo sėkminga ir taip patekau į laimingųjų sąrašus. Gavęs vizą ilgai dėliojau pliusus ir minusus. Nors Lietuvoje įžvelgiau daugiau privalumų nei už Atlanto, vis tik išvykau metams pasisemti ir kitokios darbinės bei gyvenimiškos patirties.
2. Natkevičiaus biuro kolektyvas mane skatino siekti savo svajonių, padrąsino, siūlė visokeriopą palaikymą, tad po intensyvių paieškų skridau jau turėdamas keletą pasirinkimų karjeroje. O dabar greitai jau teks ruoštis grįžti atgal.

Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgėte dirbant Lietuvoje ir Kanadoje?

Iš esmės skiriasi viskas – nuo projektų apimties iki darbo kultūros suvokimo. Biuras, kuriame šiuo metu dirbu, vien Vankuveryje turi 100 projektuotojų, dar du kartus tiek projektuotojų yra kituose Kanados miestuose. Prie vieno projekto dirba 10-30 architektų, kai tuo tarpu Lietuvoje dirbdavome po 1-2 architektus. Čia labai daug dėmesio skiriama komandoms, jų sudarymui, reguliavimui, informacijos ir darbo krūvio dalinimosi optimizavimui. Projektai, prie kurių dirbu, reikalauja išspręsti ir visus techninius klausimus, tad pasitelkiami išorės konsultantai ir technologai. Lietuvoje dažniausiai tuo rūpinasi rangovas ir konstruktoriai.

Architektas nurodo gabaritus, matmenis ar medžiagas svarbias estetiniam poveikiui. Taip pat čia kitoks požiūris į viršvalandžius, nes provincijoje viršvalandžiai mokami padidintu tarifu. Todėl įmonės stengiasi optimizuoti darbą taip, kad tilptų į 8 valandas.

Kaip koronaviruso pandemija paveikė jūsų darbą?

Dėl netikėtai užklupusios pandemijos jau 7 mėnesius dirbu iš namų, kai kolegos Lietuvoje vos kelias savaites darbavosi per nuotolį. Mūsų įmonė pilnai perėjo prie darbo iš namų aplinkos, kur visi pokalbiai su kolegomis persikėlė į virtualią erdvę. Visiems tai yra nauja patirtis su neregėtais iššūkiais.

Keldamasis gyventi į Kanadą vyliausi gauti kitokios, mums, lietuviams nepažįstamos darbo kultūros, tad tai išsipildė su kaupu. Net ir dabar daug ką tenka mokytis iš naujo, bet man tai patinka, nes kiekvienas įveiktas iššūkis įkvepia ir duoda nepamirštamos patirties.

Kaip jus priėmė kolektyvas, žinodamas, kad esate iš Lietuvos? 

Dėl to, kad atvykau iš Lietuvos, išskirtinio dėmesio nesulaukiau. Pradžioje kolegoms buvo smalsu sužinoti iš kur atvykau, bet tai buvo abipusis domėjimasis, nes didžioji dalis biure dirbančių žmonių patys yra iš kur nors atvykę, tad tiesiog apsikeisdavome atvykimo istorijomis. Sutikau nemažai kolegų, kurie yra girdėję apie Lietuvą, o kai kurie net yra čia pabuvoję arba juos sieja giminystės ryšiai.

Kas labiausiai nustebino svečioje šalyje ir ko pasiilgstate iš gimtinės?

Pirmomis savaitėmis stebino viskas, pradedant transporto priemonių dydžiu, baigiant nepakartojamo grožio gamta ir miesto sąlyčiu su ja. Dažnai tenka girdėti žmonių atvykimo istorijas, kai susiduriama su sunkumais ieškant būsto ar darbo. Laimei, man šiuo atveju labai pasisekė, nes nekilo jokių didesnių iššūkių, neturėjau sunkumų nei susirandant būstą, nei darbą. Viskas vyko pagal planą.

Didžiausias sunkumas su kuriuo teko susidurti – emocinis, buvo labai gaila palikti šeimą, draugus, kolegas. Su visais turėjau puikius santykius. Skrendant už Atlanto, į vakarinę Amerikos pakrantę, supranti, koks tai didžiulis atstumas ir, koks didelis yra laiko juostos skirtumas. Tai tampa tikru iššūkiu palaikant ryšius su Lietuva, nes didžiąją dalį mūsų dienos Lietuva miega, ir atvirkščiai.

Kaip leidžiate laisvalaikį svetur?

Vasarą daug keliavome, kopinėjome po kalnus, stovyklavome. Gamtos grožis čia yra beribis, taip pat, kaip ir masyvūs tos gamtos plotai. Taip pat vasarą žaidžiau tenisą, bėgiojau. Tuo tarpu žiemą pagrindinis laisvalaikio praleidimo būdas – slidinėjimas.

Kaip sprendžiate namų ir artimųjų ilgesio klausimą, ypač pandeminiu laikotarpiu?

Iš tiesų pandemija tik pailgino tą atstumą iki Lietuvos. Anksčiau bent pasąmonėje buvo aišku, kad gali bet kada nusipirkti bilietą atgal ir grįžti nors savaitei namo. Šiuo metu viskas yra kur kas sudėtingiau. Su artimaisiais bendraujame internetu, per socialinius tinklus ar susiskambindami. Iš tikrųjų toks bendravimas labai padeda, nes neįsivaizduoju, kaip reikėtų bendrauti tradiciniais laiškais.

Norėtųsi susisiekti su Lietuva ir dažniau, bet tam nelieka laiko, nes veiklos čia netrūksta, o dar ir laiko juostų skirtumas prisideda.

Kokie jūsų artimiausi ateities planai?

Nemėgstu kalbėti apie planus. Jeigu prieš 5 metus manęs kas nors būtų paklausęs apie artimiausius planus, tikrai nebūčiau paminėjęs Kanados, bet taip jau susiklostė, kad dabar esu čia. Planavau vasarą su automobiliu keliauti po JAV ir Kanadą, o tuomet grįžti atgal į Lietuvą. Taipogi dar visai neseniai buvo planas keliauti nors metams padirbėti į Australiją, bet pandemija jau pakoregavo planus. Tad kol kas tai lieka tik planais.

Ko palinkėtumėte būsimiems studentams renkantis studijų kryptį ir ieškant svajonių darbo?

Stojantiems siūlau žiūrėti į studijas kaip į bendradarbiavimo erdvę. Linkiu suprasti, kad universitetas jiems reikalingas lygiai tiek pat, kiek jie yra reikalingi universitetui. Patariu visada drąsiai reikšti savo mintis ir idėjas tiek dėstytojams, tiek dekanams ar universiteto administracijai. Net jeigu tuo metu taip neatrodo, jos yra labai svarbios vystant galingą, pasaulinio lygio universiteto struktūrą.

Nereikėtų apsiriboti vien tik studijų programomis, skatinčiau domėtis pasaulio įvykiais, būti žingeidiems ir atviriems. Juk niekada negali žinoti, kokios sukauptos žinios pravers ateityje.

KTU alumnės patirtis: nuo žygių kalnais iki šuolių parašiutu ir noro priartėti prie naikintuvų

Veikiausiai ne vienas, ką tik studijas baigęs studentas, pasvajoja susirasti gerą, mėgstamą darbą ir taip užsitikrinti sau orią ateitį. Bet kaip reaguotumėte, jeigu naujoje darbovietėje jus pasitiktų su gėlėmis ir dovanėlėmis? Būtent taip nutiko vienai Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnei Indrei Grigaravičiūtei, kuri yra aktyvi, veikli tiek moksluose ir darbe, tiek ir gyvenime.

Indrė Grigaravičiūtė KTU baigė Nuotolinio mokymosi informacinių technologijų studijas ir įgijo magistro laipsnį. Aktyviai leisti laisvalaikį ir keliauti itin mėgstanti Indrė nepabūgo kelionių ir studijų metais, kuriose stengėsi sukaupti kuo daugiau naujos gyvenimiškos patirties, praversiančios vėlesniuose gyvenimo etapuose.

Jos gyvenimas pilnas nuotykių ir iššūkių, tad ir sulaukusi darbo pasiūlymo Norvegijoje, kur ją pasitiko su gėlėmis ir dovanėlėmis, ji nė kiek nesuglumo. Mergina prisipažįsta, kad ją sunku nustebinti, nes yra išbandžiusi aibę įvairiausių veiklų, nuo žygių kalnuose iki šuolių parašiutu. Bet ji vis dar turi neišpildytų svajonių, kurių viena – noras priartėti prie naikintuvų.

Kuo studijos KTU jums buvo naudingos?

Esu dėkinga savo magistro darbo vadovui KTU Informatikos fakulteto Katedros vedėjui ir docentui Tomui Blažauskui už galimybę studijų metu dalyvauti dvejose mainų programose. Pagal „Erasmus+“ mainų programą pusei metų išvykau studijuoti į Austriją. Vėliau, pagal dvišalę universitetų mainų programą, dar pusmetį galėjau studijuoti Taivane. Tuomet įgyta tarptautinė patirtis atvėrė galimybę Norvegijoje atlikti praktiką, ją įgyvendinti padėjo organizacija IAESTE (The International Association for the Exchange of Students for Technical Experience).

Sulaukdama tokių pasiūlymų, stengiuosi juos maksimaliai išnaudoti ir kiekviename žingsnyje semtis žinių, kurias galėčiau panaudoti darbe.

Kaip po studijų atsidūrėte Norvegijoje?

Magistro studijų metu, atlikdama sistemų programuotojos praktiką Norvegijoje, iš tos pačios įmonės sulaukiau pasiūlymo tęsti veiklą kaip pilnavertis įmonės darbuotojas. Tad Norvegijos įmonėje įgytas žinias grįžusi pritaikiau magistro darbo rengimui ir apsigynus jį, vėl išvykau į Norvegiją. Daugiau kaip du metus dirbau IT įmonėje Trondheime mieste. Vėliau sulaukiau pasiūlymo persikraustyti į Oslą ir prisijungti prie startuolio, kaip technikos vadovė. Ši patirtis buvo be galo įdomi ir naudinga, nes per pusantrų metų pamačiau kaip įmonė išaugo nuo 50 iki 500 darbuotojų, pelnė įvairiausius apdovanojimus ir toliau sėkmingai tebeauga.

Dar šiemet planuoju prisijungti prie įmonių grupės, kuri teikia programinę įrangą ir skaitmeninius sprendimus, tokius kaip dirbtinis intelektas, jūrinis modeliavimas ir laivyne bei naftos platformose naudojamą automatiką.

Jau kurį laiką dirbate Norvegijoje, kokius privalumus išskirtumėte?

Viskas labai priklauso nuo pačios įmonės, kurioje yra dirbama. Tiesa, pastebėjau, jog Norvegijoje yra mažiau diskriminuojamos moterys, dirbančios IT srityje. IT įmonės siekia turėti įvairaus amžiaus, lyties, kitų kultūrų ir šalių darbuotojų. Jei žmogus turi tarptautinės patirties, tai yra papildomas privalumas ieškant geriau apmokamo darbo.

Dar vienas pastebimas skirtumas, esantis daugelyje Norvegijos įmonių – bandomojo laikotarpio terminas, kuris trunka 6 mėnesius. O pateikus prašymą dėl išėjimo iš darbo, toje pačioje darbovietėje atidirbami dar 3 mėnesiai. Tokiu būdu yra sumažinamas streso kiekis darbuotojui ir darbdaviui, nes abi šalys turi laiko pasiruošti pokyčiams.

Kaip jus paveikė pandemija ir įvestas karantinas?

Karantinas Norvegijoje šiek tiek švelnesnis negu Lietuvoje. Žmonės leido laiką namuose, kalnuose ir paisė saugumo taisyklių. Nors norvegams draudė vykti į vasarnamius, jie be kaukių galėjo naudotis sporto salėmis ir viešuoju transportu.

Laisvą nuo darbo laiką nutariau išnaudoti prasmingai – užsiregistravau į savanores Norvegijoje įsikūrusioje Lietuvos ambasadoje. Bendromis jėgomis su ambasados darbuotojais per 24 valandas sukūrėme koronaviruso projektą, kuriame talpinama aktuali Norvegijos ir Lietuvos valdžios institucijų informacija bei yra sudaryta galimybė gauti medicinines konsultacijas iš lietuvių gydytojų, įskaitant ir psichologinę pagalbą.

Mažiausiems bendruomenės nariams buvo vedamos nuotolinės lituanistinių mokyklėlių pamokos, tad buvau atsakinga už 15 savanorių mokytojų supažindinimą su technologijomis, reikalingomis nuotoliniam mokymui.

Kaip jus priėmė darbo kolektyvas, žinodamas, kad esate iš Lietuvos? 

Darbo kolektyvas mane priėmė taip, kaip ir kitus įmonės darbuotojus – pasitiko su gėlių puokšte ir įmonės suvenyrais, naudingais bei pritaikomais tiek darbe, tiek namuose ar laisvalaikio metu.

Kas labiausiai nustebino svečioje šalyje?

Labiausiai tebestebina Norvegijos gamta, ypač kraštovaizdžiai nuo viršukalnių, kurie yra išties įspūdingi. Tiesą pasakius, darbo pradžia Norvegijoje buvo viena iš lengvesnių, nes visus dokumentus padėjo paruošti IAESTE organizacija.

Pirmąjį kultūrinį šoką patyriau gyvendama Indijoje, o apkeliavus 30 šalių supranti, jog kiekviena šalis turi savų atspalvių, kaip ir Lietuva.

Kaip svečioje šalyje leidžiate laisvalaikį?

Mano laisvalaikio leidimo spektras yra labai platus ir intensyvus, jis praturtintas žygiais į kalnus, šuoliais parašiutu iš lėktuvo, skraidymais vėjo tunelyje, buriavimu, pasiplaukiojimais baidarėmis upėmis ir aplink fiordus, tinklinio žaidynėmis, važinėjimais dviračiu, sportinių šokių treniruotėmis ir varžybomis. Kartais prisidedu prie įvairių meno projektų kaip modelis ar operatorė.  Esu be galo smalsi ir drąsi, tad keliaudama aplink pasaulį mielai išbandau įvairias sporto šakas.

Kaip sprendžiate namų ir artimųjų ilgesio klausimus, ypač pandeminiu laikotarpiu, kuomet kelionės yra ribojamos?

Pasiilgtu šeimos ir draugų, bet visada džiaugiuosi galėdama juos aplankyti vos porą valandų trunkančiu skrydžiu. Stengiuosi keliones suderinti su darbu. Šiuo metu tai daryti netgi paprasčiau, nes darbas yra iš namų, todėl atsižvelgus į karantino taisykles, galima aplankyti šeimos narius ir draugus. Džiaugiuosi, kad Norvegija turi gana gerus Covid-19 rodiklius, tad atvykus į kitą šalį, dažniausiai karantinas netaikomas.

Kokie artimiausi ateities planai?

Ateityje planuoju save išbandyti naujose pareigose įmonėje, kuri yra atsakinga už Norvegijos kariuomenės įrangą. Nors teko pabuvoti naftos platformoje, paskraidyti sraigtasparniais, norėtųsi priartėti ir prie naikintuvų, jie mane domina tiek savo įranga, teik valdymu.

Esu adrenalino mėgėja, tad praėjusią vasarą, vietoje kaitavimo, išbandžiau šuolius parašiutu Lietuvoje ir Norvegijoje. Ši veikla man pasirodė labai įdomi, todėl dabar svajoju Lietuvoje atlikti šuolį su parašiutu iš karšto oro baliono, o Norvegijoje iššokti iš sraigtasparnio.

Ar manote, kad teisingas studijų programos pasirinkimas yra raktas į sėkmingos karjeros ateitį?

Studijų kryptį siūlau rinktis atsižvelgus į savo pomėgius, tokią, kuri labiausiai trauktų, nes tada bus kur kas lengviau studijuoti. Studijų programos suteikia pagrindines žinias, bet ne visada to pakanka, kad pradėtum sėkmingą karjerą. Kuo daugiau įvairesnės patirties studentai galės prikaupti studijų metu, tuo jiems bus lengviau sužinoti, ko iš tiesų jie nori siekti gyvenime ir kokį darbą norės rinktis.

Jei dirbsi srityje, kurią mėgsti, tuomet ir kelias į sėkmę bus lengvesnis.

Ko palinkėtumėte būsimiems studentams renkantis studijų kryptį ir ieškant svajonių darbo?

Palinkėčiau nebijoti permainų, naujovių, iššūkių ir palaipsniui siekti savo svajonių, o pasitaikius progai, išnaudoti ir tarptautines praktikas, nes jų patirtis gyvenime tikrai pasitarnaus.

Kasmet abiturientams tenka gerokai pasukti galvą, kol išsirenka tinkamą studijų kryptį, po kurių seka svajonių darbo paieškos. Ne vienas studentas prisipažintų, kad šią užduotį reikia atlikti labai gerai, o žingsniai turėtų būti itin nuoseklūs.

Būtent tokiu įsitikinimu vadovavosi Tautvydas Šimanauskas, prieš dvejus metus baigęs Kauno technologijos universitetą (KTU). Statybų krypties studijas pasirinkęs KTU alumnas dėjo visas pastangas, kad galėtų dirbti vienoje garsiausių kompanijų Europoje. Šiandien jis gali lengviau atsikvėpti, mat jo siekis buvo tinkamai įvertintas ir savo karjerą jis kuria užsienyje, o apie grįžimą gimtinėn kol kas negalvoja.

Svajonių darbo ieškantiems studentams jis pataria nuosekliai planuotis, nenuleisti rankų, kai nesiseka ir daugiau pasitikėti savimi.

Prieš porą metų baigėte studijas KTU. Kokios krypties studijos tai buvo?

Visuomet žavėjausi statyba ir architektūra, tad nenuostabu, kad ir studijų programą rinkausi iš šios srities. KTU Statybos ir architektūros fakultete studijavau „Pastatų inžinerines sistemas“. Po bakalauro studijų nutariau tęsti mokslus ir siekti magistro laipsnio, tad toliau rinkausi programą „Darnūs ir energetiškai efektyvūs pastatai“. Dabar pagal išsilavinimą esu statybų inžinierius.

Ar teisingas studijų pasirinkimas yra raktas į sėkmingą ateities karjerą?

Dalinai. Manau, kad daug svarbiau yra pasirinkti tinkamą sritį, o ne konkrečią studijų programą. Baigtos studijos ir įgytas diplomas suteikia galimybes išbandyti save plačiojoje darbo rinkoje. Juk baigęs inžinerijos studijas galėjau rinktis klasikinį kelią ir dirbti inžinerinių sistemų projektuotuoju, bet, dar bakalauro studijų metu atlikęs praktiką, žinojau, kad noriu kažko kito. Todėl ieškojau pozicijos, kuri būtų universali ir visapusiškai leistų save realizuoti.

Manau dažna klaida, kurią daro daugelis absolventų ar moksleivių, besirenkančių studijas – įsivaizdavimas, kad baigęs tam tikrą studijų programą galės dirbti tik atitinkamose siaurose pozicijose. Bet reikia atsiminti, kad studijos universitete suteikia ne tik žinias pagal pasirinktą specialybę, bet ugdo ir bendruosius gebėjimus bei supratimą apie atskiras veiklos sritis, mano atveju – statybos sektorių.

Kuo studijos KTU ir užklasinė veikla jums buvo naudinga?

Studijos suteikė žinių apie statybos sektorių, šiuolaikines tendencijas, išmokė analizuoti ir planuoti. Nuo pat studijų pradžios buvau įsitraukęs į studentiško judėjimo veiklas. Derinti papildomas atsakomybes studentų atstovybėje su gerais studijų rezultatais buvo nemenkas iššūkis. Bet buvau įsitikinęs, kad papildomos veiklos negali turėti neigiamos įtakos mano studijų rezultatams. Priešingai, tikėjau, kad jos praturtins mano studijų metu įgytų kompetencijų sąrašą.

Prisipažinsiu, kad kartais nebuvo lengva, bet šį tikslą pavyko įgyvendinti maksimaliai. Būdamas studentų atstovybės vadovu sugebėjau parašyti baigiamąjį darbą, kurį įvertino kaip geriausią projektą grupėje. Itin geri buvo ir studijų rezultatai, tiek bakalauro, tiek magistro studijų metu.

Ar tą patirtį pritaikote šiandieniniame darbe?

Tikrai taip. Papildoma veikla man buvo labai naudinga, nes išsiugdžiau savidisciplinos įgūdį ir įgavau pakankamai užsispyrimo siekiant užsibrėžto tikslo. Šias įgytas patirtis pritaikau ne tik darbe, bet ir įvairiose situacijose.

Kaip klostėsi jūsų karjeros kelias po studijų?

Po magistrantūros studijų ieškojau galimybių įsidarbinti kurioje nors tarptautinėje kompanijoje. Pretendavau į keletą įmonių Skandinavijos šalyse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Deja, pirmieji bandymai nebuvo sėkmingi. Tuomet skyriau daugiau laiko savo pasiekimų portfelio atnaujinimui.

Iš karto po to, per socialinį tinklą „LinkedIn“, su manimi susisiekė Baltijos šalyse veikianti ir moderniausias technologijas pasaulio statybų pramonei pristatančios grupės „Hilti“ atstovė su pasiūlymu sudalyvauti talentų ugdymo programos atrankoje. Pasiūlymas labai nudžiugino, nes atitiko tai, ko ieškojau – tarptautinės kompanijos statybų sektoriuje bei galimybės įgyti patirties dirbant daugiakultūrinėje aplinkoje.

Ar lengvai patekote į „Hilti“?

Buvo keli atrankos etapai Lietuvoje, Latvijoje ir Rusijoje (Maskvoje). Pastarajame teko varžytis su kolegomis iš viso regiono, nes buvau vienintelis atstovas iš Baltijos šalių. Po trijų dienų interviu maratono gavau pasiūlymą prisijungti prie kompanijos kaip globalios absolventų ugdymo programos dalyvis.

Programa truko dvejus metus. Pirmaisiais metais dirbau pardavimų vadybininku Lietuvoje ir buvau atsakingas už esamų klientų aptarnavimą bei naujų paiešką Kauno regione. Vėliau dirbau projektų vadovu ir skirtingose šalyse kuravau 3 skirtingus projektus: Rygoje darbavausi finansų skyriuje, Prahoje dirbau marketingo komandoje, o Lichtenšteine – naujų produktų vystymo grupėje.

Ar pasibaigus programai buvote įdarbintas „Hilti“?

Dveji metai dalyvaujant tarptautinėje programoje, kurios tikslas paruošti absolventus sėkmingai karjerai kompanijoje, buvo išties įdomūs: turėjau galimybę dirbti 4 skirtingose komandose ir išbandyti save skirtingose pozicijose, susibendravau su kolegomis iš viso pasaulio.

Programos metu turėjome keletą bendrų veiklų, tokių kaip: socialinis projektas Bosnijoje ir Hercogovinoje, statant gyvenamuosius namus ar bendros studijos apie verslo strategiją, finansus ir skaitmenizaciją IMD Business School, Šveicarijoje.

Pasibaigus programai gavau pasiūlymą toliau dirbti kompanijoje kaip produktų vadovas viename iš produktų vystymo skyrių kompanijos būstinėje, Lichtenšteine. Šiuo metu dirbu su keliais skirtingais techniniais projektais ir esu atsakingas už sėkmingą globalų veiklų įgyvendinimą.

Kokius privalumus išskirtumėte dirbant užsienio ir Lietuvos kompanijose?

Pagrindinis privalumas – daugiakultūrinė aplinka. Darbas su skirtingų kultūrų žmonėmis suteikia galimybę į daugelį problemų pažvelgti iš skirtingų perspektyvų ir rasti racionaliausius sprendimus. Taip pat pastebėjau, kad užsieniečiai labiau laikosi darbo tvarkos (deadline). Mūsų kompanijoje nuolatos skatinamas grįžtamasis ryšys, taip siekiant užtikrinti aukštą produktyvumo lygį. Įprastai daugelyje lietuviškų kompanijų vadovai grįžtamąjį ryšį darbuotojams pateikia tik metinio pokalbio metu arba pasibaigus projektui.

Kokie sunkumai užklupo išvykus iš gimtosios šalies?

Per pastaruosius dvejus metus gyvenamąją vietą ir šalį pakeičiau 4 kartus. Kaskart persikrausčius reikėdavo laiko apsiprasti naujoje gyvenamojoje vietoje. Šiek tiek pasiilgstu savo šeimos ir senelių, artimiausių draugų. Keliaujant sunku susikurti nuolatinių draugų ratą, nes vos tik tokį susikuri, ateina laikas išvykti ir kitoje šalyje vėl tenka pradėti viską nuo pradžių. Kas keisčiausia, kad per tą laiką nė vienoje šalyje nesutikau lietuvių.

Kaip sprendžiate namų ir artimųjų ilgesio klausimą, ypač pandeminiu laikotarpiu, kuomet yra ribojamos kelionės?

Neslėpsiu, kad labiausiai pasiilgstu savo šeimos, senelių ir artimiausių draugų iš Lietuvos. Dabar pagrindinė priemonė palaikyti ryšius – vaizdo skambučiai. Mano senelis labai nuliūdo, kad nebegaliu jo dažnai aplankyti, kaip buvo įpratęs anksčiau. Bet jis užsispyrė ir įsigijo išmanųjį telefoną, kuriuo dabar kiekvieną savaitę susiskambiname. Jam 80, tad pamokinę jį svarbiausių funkcijų šiandien bendraujame be vargo.

Su draugais per pandemiją pradėjome naują tradiciją – susijungę virtualiai kartais savaitgalio vakarus leidžiame žaisdami stalo žaidimus.

Ko palinkėtumėte būsimiems studentams renkantis studijų kryptį ir ieškant svajonių darbo?

Renkantis studijų kryptį reikia gerai apgalvoti, kiek jūsų įgytas diplomas bus universalus ateityje ir ar besikeičiant rinkos tendencijoms suteiks galimybes išbandyti save skirtingose srityse. Ieškant svajonių darbo reikia ne svajoti, o planuoti. Planuoti, kaip tą darbą rasti ir koks jis turėtų būti. Bet visų svarbiausia yra pasitikėti savimi ir nebijoti priimti iššūkių, kurie neretai gali pasirodyti neįveikiami.

„Užduotis po užduoties, pokalbis po pokalbio – ir štai aš čia, viename didžiausių IT gigantų“, – trumpai savo situaciją apibūdina „Amazon“ dirbantis Aidas Balčaitis, vos prieš dvejus metus baigęs Programų sistemų studijas Kauno technologijos universitete (KTU).

Nuo sausio vaikinas dirba programų inžinieriumi Airijoje, Dubline, kuriame įsikūręs vienas iš „Amazon“ biurų – jie išsibarstę po daugiau kaip 30 šalių.

Šiandien A. Balčaitis dirba iš namų Airijoje – kaip ir daugelio žmonių, jo kasdienybę pakoregavo pandemija. „Nors ši organizacija ir milžiniška, daugelis padalinių, kaip ir mes, dirbame nebe ofisuose“, – patikslina jis.

Vaikinas ketino paviešėti Lietuvoje, tačiau planus teko pamiršti. „Airijoje, kaip ir kitur, paskelbtas karantinas. Tiesa, lyginant su Lietuva, ši šalis „pavėlavo“ 12 dienų. Pažvelgus į statistiką, panašu, kad atvejų skaičius skiriasi net penkeriopai“, – pasakoja jis.

Vis dėlto, optimistinės nuotaikos jo neapleidžia. A. Balčaitis įsitikinęs, kad gyvenimas netruks grįžti į savo vėžes, todėl svajojantiems apie prestižines darbo vietas galimai pravers jo įspūdžiai ir patirtis.

Didžiausia vertė – talentai šalia

„Mane supa žmonės, atėję iš „Google“, „Microsoft“, „IBM“, „Cisco“ ir panašių kompanijų, o šalia jų – aš, neseniai pabaigęs studijas, jaunas specialistas iš Lietuvos, užaugintas puikaus universiteto – KTU“, – sako A. Balčaitis.

Pasak jo, neverta manyti, kad čia dirbantys žmonės – susireikšminusios žvaigždės. Jo įspūdžiai priešingi: „Nieko panašaus. Nors čia darbuotojai tikrai labai sumanūs, tačiau tuo pačiu ir labai labai paprasti bei draugiški. Jie pasiruošę padėti visuomet, kai tik tau prisireikia pagalbos“.

Labiausiai vaikiną stebina žaibiška kolegų pagalba: „Jeigu tau ko trūksta, kažkas kelia nepatogumų ar turi klausimų, tai negausi atsakymo, esą problemą sprendžiame, atsakysime kitą darbo dieną. Ne, čia viskas vyksta staiga. Kiekvienas darbuotojas ir jo savijauta čia yra labai svarbi, todėl viskas yra išsprendžiama dar tą pačią dieną“.

Toks pat žaibiškas greitis privalo būti ir sprendžiant kompanijos klientų problemas. A. Balčaitis patvirtina – „Amazon“ skelbiami lyderystės principai iš tiesų būdingi įmonės kultūrai, su kuria jam teko susidurti. Jo manymu, ypač aktualus pats pirmasis, kuris anglų kalba skamba „Customer Obsession“. Vaizdžiai tariant, darbuotojai turi sirgti klientų manija ir kiekvienas sprendimas turi prasidėti ir baigtis kliento poreikiu. Visi patobulinimai leidžiami tam, kad vartotojui iš tiesų būtų lengviau ir patogiau.

Lietuvis paliudija, kad įmonės orientacija į klientus akivaizdi visur: pradedant jų aptarnavimu ir baigiant kompanijos motto „mūsų paslaugų kainos niekada nekils, jos tik mažės“. Jo žiniomis, iš tiesų net keletą kartų kai kurios „Amazon Web Services“ paslaugų kainos buvo sumažintos.

„Ar kada teko girdėti posakį, kad jei esi protingiausias kambaryje – esi blogame kambaryje? Drąsiai galiu sakyti, kad per visą savo karjerą čia niekada nebūsite blogame kambaryje“, – juokauja A. Balčaitis. – Turime žmonių, kurie šioje komandoje dirba ir 5, ir 10 metų. Jie nuolat mokosi ir tobulėja spręsdami klientų problemas“.

Anot vaikino, įsidarbinusiems į „Amazon“, labiausiai reikėtų tikėtis, kad aplink suksis talentingi žmonės, iš kurių galima pasisemti begalę patirties. „Čia turi ateiti pasiruošęs pasiimti viską, ką tau duoda“, – sako jis.

Po studijų – akistata su realybe

Nors visuomet buvo pažangus studentas, A. Balčaitis savo karjeros pradžią prisimena nuo to momento, kai studijos artėjo prie pabaigos. Studijuodamas Aidas neskubėjo ieškotis darbo, tuomet labiau dėmesį traukė patys mokslai ir įvairios veiklos studentų sambūriuose.

„Studijuodamas gaudavau stipendijas už gerus studijų rezultatus: KTU Informatikos fakulteto, Carol Martin Gruodis fondo stipendijas. Keli šimtai eurų man atrodė vau! Maniau, kad man puikiai sekasi, galiu mokytis ir nedirbti“, – prisimena Aidas.

Vis dėlto, padarinius netruko pajusti: studijų pabaigoje ieškodamas praktikos ir galimo darbo jis suprato, kad niekas neskuba priimti į norimas pozicijas. „Jaučiausi prastai, nes grupiokai turėjo darbo patirties, o aš ką? Stipendijų patirtį?“ – nusivylimo pojūtį prisimena vaikinas.

Pasak jo, apmaudžiausia buvo tai, kad dažno IT specialisto svajonė dirbti vadinamajame FAANG („Facebook“, „Amazon“, „Apple“, „Netflix“, „Google“) atrodė nepasiekiama.

„Net ir į mažesnes, universitete girdėtas įmones negalėjau įsidarbinti. Pavyzdžiui, tuomet nepavyko patekti į „Devbridge“, „Bentley“ ar kitas IT kompanijas“, –  vardija A. Balčaitis.

Po intensyvių paieškų galiausiai jis surado savo pirmąją tuometinę darbovietę – „Baltic Car Equipment“, besiverčiančią transporto valdymo įrenginių ir sistemų kūrimu. „Ačiū įmonei ir mano vadovui Maksimui Jodai. Labai apsidžiaugiau, kad pagaliau įgysiu tikros darbo patirties, o dar už tai ir atlyginimą gausiu“, – prisimena A. Balčaitis.

Jis teigia, kad per kelerius metus toje įmonėje buvęs nuolankus, tačiau kartu ir iniciatyvus – šios savybės atėjo iš studentų organizacijos RAFES. „Studentų organizacijoje išmokau labai daug, tačiau vienas svarbiausių dalykų buvo mintis, jog svarbu ne tik pačiam mokytis, tačiau ir naujomis žiniomis pasidalinti su kitais. Paskaitos, mokymai – visur eidavau ir kviesdavau kolegas mokytis kartu“.

Galiausiai po pusantrų metų vaikinas pakilo iki komandos vadovo pozicijos. „Smagu būti įvertintam ne tik žodžiais, tačiau ir veiksmais. Tačiau išsipildžius vienai svajonei, tenka galvoti kitą. Šįkart pasistengiau sugalvoti kažką nepasiekiamo. Kaip matome dabar, tai ėmė ir išsipildė“, – prisimindamas juokiasi Aidas.

Lemtinga žinutė

Vaikino laimei, Lietuvoje pasirodė „Amazon“ žinutė, kad ieškoma komandos pastiprinimo: „Man tai pasirodė puiki galimybė patikrinti savo įgūdžius ir išbandyti jėgas. Nieko nelaukęs, parašiau, kad mane domina“.

IT specialistas pripažįsta, kad į savo bandymus žiūrėjęs kiek skeptiškai, buvo sunku patikėti galima sėkme. „Jei pradžioje negalėjau įsidarbinti į didesnes IT įmones Lietuvoje, tai ką jau kalbėti apie šią? Na, bet gavęs pirmojo etapo teigiamą rezultatą, nors ir nustebau, tačiau dar labiau užsispyriau ir nuodugniai ruošiausi“.

A. Balčaitis pasakoja rinkęs informaciją visur, kur įmanoma: „Turbūt kaip ir kiekvienas, skrodžiau „Google“, žiūrėjau „YouTube“ video, ieškodamas bent menkiausios užuominos, ko galiu tikėtis toliau. Sekiau žmones, kurie jau buvo įsidarbinę arba kuriems nepasisekė. Iš esmės stengiausi sužinoti kuo daugiau, kad galėčiau būti visapusiškai pasirengęs“.

Jaunuoliui pavyko sudominti galimus darbdavius, taigi jis nuosekliai keliavo per visus tris atrankos etapus. Pirmiausia kompanijos atstovai pateikė internetu išspręsti kelias užduotis per tam tikrą laiką, po to įvyko interviu telefonu. Paskutiniame etape teko keliauti į pokalbį, vykusį Dubline. A. Balčaitis nežino tikslaus skaičiaus, su kiek kandidatų jam teko konkuruoti, tačiau, jo skaičiavimu, galutiniame etape tokių žmonių galėjo būti apie 30.

Darbo pokalbiams galima pasiruošti, bet reikia tą daryti nuosekliai

A. Balčaičio manymu, nėra paslapties, kuri padėtų įsidarbinti į „Amazon“: „Mūsų jau netoli 800 000, tad normalu, kad vieno sėkmės recepto, kaip čia pakliūti – nėra“.

Dar dirbdamas Lietuvoje, A. Balčaitis turėjo galimybę prisijungti prie įdarbinimo proceso ir vertinti kandidatus. Pasak jo, tai padėjo suprasti, kad ieškodama kandidato įmonė dairosi ne to, kuris viską moka nuo A iki Z. Ieškoma to, kuris bus šaunus kolega, kartu pasiruošęs išmokti viską nuo A iki Z.

Svajojantiems apie darbą FAANG įmonėse, A. Balčaitis rekomenduoja būtinai perskaityti knygą „Cracking the Coding Interview“. Joje pateikiami pavyzdžiai, kaip atrodys interviu „FAANG“ įmonėse, siūlomi grafikai, kada ir ką reikėtų pradėti mokytis, temos, kurios yra būtinos norint spręsti užduotis.

„Knygoje yra begalė uždavinių, atsakymų bei analizių. Prisimenat matematikos pamokas, kai mokytojas sakydavo, jog gali nors ir šimtą užduočių išspręsti žiūrėdamas į atsakymus, bet jei nežinosi proceso, kaip reikia spręsti, nieko nebus? Knygoje pamoko, ką daryti, jei pamatai uždavinį ir net nenutuoki, nuo ko pradėti. Jei ne ši knyga, greičiausiai manęs čia nebūtų“, – teigia jis.

A. Balčaitis paneigia įsitikinimą, esą techniniai uždaviniai sudaro didžiąją dalį galutinio vertinimo. „Tai tik pusiaukelė. Net jei ir visas užduotis išsprendei teisingai, tai dar nereiškia, kad interviu sėkmingas. Kita svarbi dalis – elgsenos klausimai, kurie padeda vertintojui įvertinti tave kaip būsimą kolegą“.

Pasak jo, dažniausiai klausiama, kaip elgeisi tam tikroje situacijoje, ką darei tuo metu. Šiems klausimams atsakyti taip pat reikalingas išankstinis pasiruošimas. „Ne dėl to, kad atsakytum į klausimą „teisingai“, bet dėl to, kad tuo atsakymu parodytum, koks tu esi žmogus. Siūlau pasidomėti ir vadinamuoju STAR metodu, apie kurį pats sužinojau tik įpusėjus atrankai,“ – teigia A. Balčaitis. Anot jo, tai būdas, kuris padeda susisteminti ir tinkamai atsakyti į užduotus klausimus: „Lengviau tampa ne tik klausiančiajam suprasti tavo atsakymą, bet ir tau pačiam suprasti, ką nori pasakyti savo atsakymu“.

Svajonės pildosi atkakliems

A. Balčaitis neabejoja – gyvenime būna visko. Vieni labai stengiasi ir nieko nepasiekia, kitiems, atrodo, nusišypso sėkmė. „Tačiau čia, kaip ir sporto salėje, laimi ne sėkmė, o užsispyrimas ir tinkamas laikas. Niekas negimė nei žymiu sportininku, nei puikiu IT specialistu. Tačiau per ilgą laiką ir nuolatinį progresą tie žmonės pasiekė savo svajones. Tai ne tik sėkmė ar genai – tai didelis atkaklumas siekiant rezultato. Visiems galioja lygiai tokios pačios taisyklės. Kad ir kaip tai skamba prieštaringai, tačiau kiekvienos dienos 20 minučių progresas laimi prieš 2 valandų darbą paskutinę dieną“, – įsitikinęs jis.

Jo nuomone, būtina nusiteikti, kad žengdamas progreso keliu žmogus dalyvauja savęs tobulėjimo lenktynėse, kuriose varžosi ne su kitais, o su savimi. „Šiose lenktynėse yra tik du varžovai: praeities „tu“ ir dabarties „tu“. Kol kiekvieną dieną pavyksta būti geresniam nei vakar, tol esi šių lenktynių nugalėtojas. Tik pats gali pasiekti tai, apie ką šiuo metu svajoji. Pradėk ne rytoj ar pirmadienį, savo 20 minučių pradėk šiandien“, – drąsina KTU alumnas, šiandien dirbantis „Amazon“.