KTU alumnė Raminta Bogušienė: „Mityboje svarbu laikytis režimo“

Vas 27 2024

Ką valgyti, kokio dydžio porciją rinktis, kaip dažnai? Šie ir kiti panašūs su mityba susiję klausimai kamuoja daugelį, kurie nori ne tik sveikai atrodyti, bet ir jaustis. Ne vienas sveikatos specialistas ragina žmones atkreipti dėmesį į savo lėkštės turinį, norint ateityje išvengti sveikatos problemų. Patarimų apie sveiką mitybą vis dažniau ieškoma ir pas mitybos specialistus ar dietistus. Viena tokių dietisčių yra KTU alumnė, maisto technologė, Raminta Bogušienė, kuri teigia, kad kone svarbiausias dalykas mityboje yra režimas.

KTU esate baigusi Maisto mokslo ir maisto produktų technologijos bakalauro bei magistro studijas. Kas paskatino pasirinkti tokią studijų kryptį?

Dar būdama dešimtoje klasėje aiškiai supratau, kad mano studijos bus susijusios su maisto sritimi. Ne vienas bandė mane atkalbinėti, kad čia bus sudėtinga studijuoti, primins medicinos mokslus. Bet man puikiai sekėsi chemija, o šiose studijose tai buvo pagrindas. Niekuomet nedvejojau savo pasirinkimu.

Tuo metu stojančiųjų buvo gana daug, tad jautėsi konkurencija. Suprantama, nemaža dalis studentų vėliau atkrito, ypatingai tie, kuriems sunkiau sekėsi chemija, informatika ar kiti tikslieji mokslai. Tuo tarpu man net neteko laikyti dalies su chemija susijusių egzaminų, nes gerus pažymius spėdavau susirinkti dar iki egzaminų sesijos.

Ar maistas ir viskas, kas susiję su juo, visuomet buvo Jūsų aistra?

Tai turbūt užkoduota genuose, nes mano šeimai ir net visai giminei geras maistas yra labai svarbus. Nuo vaikystės namai kasdien kvepėdavo mamos keptais pyragais, o šviežias maistas lydėjo mus per pusryčius, pietus ar vakarienes. Močiutė iš mamos pusės buvo tikra desertų gamintoja, vestuvėms bei kitoms šventėms ji kepdavo meduolinius grybukus, egles ir panašius kepinius. Tuo tarpu močiutė iš tėčio pusės buvo puiki darželio virėja.

Maisto gaminimą pamėgau nuo mažų dienų. Visuomet norėdavau rankomis minkyti tešlą, įsitraukti į mamos ar močiutės virtuvės reikalus. Mūsų šeimai maistas buvo labai svarbus, todėl ant stalo nuolatos garuodavo šviežiai gaminti patiekalai, džiugindavo gardžiausi pyragai ir bandelės. Meilę geram maistui atsinešiau iš vaikystės, bet tapus studente ir pradėjus gyventi atskirai, mano ir mano šeimos narių gaminimo būdai ėmė skirtis.

Ar studijų metu turėjote mėgstamiausią paskaitą, dėstytoją?

Mėgstamiausia paskaita buvo chemija, o neišdildomą įspūdį paliko informatikos dėstytojas. Jis buvo mūsų fakulteto žvaigždė, vieni jo nemėgo, o kiti dievino, įskaitant mane. Tokio atsidavusio savo srities specialisto iki šiol nesu sutikusi.

Jis sugebėjo mus įtraukti į informatikos labirintus ir tai darė ne per mokslą, o per savo žinias apie mus. Jau pirmą paskaitą jis žinojo kas mes ir kokių pasiekimų esame pelniusios. Pamenu, kai į mane kreipėsi „krepšininke“. Man buvo tikra nuostaba, juk tuo metu nebuvo socialinių tinklų, tad vieni apie kitus kone nieko nežinojome. Jis nebuvo teorijos dėstytojas, siekė mus mokyti per praktinius dalykus, ugdant loginį mąstymą.

Ar palaikote ryšį su kurso draugais, gal rengiate susitikimus?

Deja, tarp kurso draugų nesusiformavo gilesnis ryšys, gal tam įtakos turėjo tai, kad mano studijų kryptis pakrypo kita linkme. Daugelis mano grupiokų dirba maisto pramonėje, o aš savo specialybę nukreipiau kita linkme ir susikūriau darbo vietą, kurios iki tol Lietuvoje nebuvo. Prieš metus vienoje konferencijoje KTU studentams pasakojau, kad po studijų jie nebūtinai turi dirbti tik maisto pramonėje, tad jiems tai buvo didžiausia nuostaba.

Ar po studijų greitai pavyko įsidarbinti pagal įgytą specialybę?

Dar studijuodama magistratūroje dirbau maisto pramonėje, tad tų darbo vietų tikrai buvo, o dabar jų yra dar daugiau. Maisto technologų poreikis auga visame pasaulyje, nes nepakanka pasibaigti studijų, reikia nuolat tobulėti, būti fiziškai ir emociškai stipriam, kūrybingam. Darbo valandos neapsiriboja nuo 8 iki 17 val., nes tai yra gamyba, kur dirbama be pertraukų arba pamainomis. Supratus, kad maisto kūrimas palaiko žmonijos gyvybę, manau tuomet tai tampa vienu prasmingiausių darbų.

Kas paskatino kone po 20 metų grįžti į mokslus?

Dirbu švietėjiškoje veikloje, vedu paskaitas vaikams, įvairių organizacijų darbuotojams, specialistams,  visuomenei, kuriu metodines priemones, tad pamaniau, kad praverstų pedagoginės žinios, todėl KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete pasibaigiau pedagogikos studijas.

Esate dietistė ir maisto technologė, sveikatos „koučerė“, vaikų ir dietinio maitinimo ekspertė, knygų autorė, lektorė, socialinio verslo VšĮ „Sveikatai palankus“ įkūrėja bei vystytoja, maisto saugos ir kokybės specialistė, ekologiškų maisto produktų sertifikavimo ekspertė, Lietuvos dietistų asociacijos valdybos narė. Kaip viską spėjate, juk paroje tik 24 val.?

Reikia turėti režimą. Savo klientams ir pacientams kartoju, kad pagrindinė žmonijos mitybos problema yra ne glitimo valgymas, per didelis kiekis cukraus ar per mažas baltymų, o valgymas bet kada ir neturint nustatyto režimo.

Gyvenime vadovaujuosi itin griežta disciplina, nes be tiesioginių pareigų ir užduočių turiu dar šeimą ir vaikus. Reguliariai maitinuosi, kasdien sportuoju ir stengiuosi rasti laiko pabūti gamtoje, nepaisant oro sąlygų. Laikausi miego režimo, tad stengiuosi miegoti po 7-8 val. Nieko naujo nepasakiau, nes tuo pačiu ritmu gyvena ir kiti veiklūs žmonės stengdamiesi tikslingai išnaudoti paroje esantį laiką.

Ar mitybos konsultacijų pas Jus ateinama dėl to, kad žmonėms trūksta šių žinių?

Atėjome iš nepritekliaus laikų į perteklių, kai maisto yra į valias ir viskas laisvai pasiekiama. Nebereikia arti žemės, galime visko ragauti, tad maisto pramonės gudrybės mus tiesiog įtraukia. Reikia formuoti tinkamus mitybos įgūdžius, būti šalia motyvuojant, laiku pastebėti daromas klaidas ir paversti jas pamokomis.

Šiandien žmonės nežino ką, kada ir kiek valgyti. Ir tai yra normalu, nes gyvename ir dirbame miego bei kokybiško maisto sąskaita. O juk dar egzistuoja įvairios mitybos mados, kuomet vieni ragina valgyti mažiau riebalų, kiti skatina vartoti ne tik augalinį maistą, treti sako valgyti daug baltymų ir riebalų, o ketvirti pataria  nevalgyti pusryčių bei taikyti protarpinį badavimą. Žmonėms išties yra sunku susigaudyti, tad tam ir reikalingi dietistai ir maisto srities ekspertai, formuojantys praktinius įgūdžius ir suteikiantys reikiamas žinias, o ne dalinantys atvirkštinį efektą turinčias piliules.  

Kas svarbu šiandieninėje mityboje?

Esminis mitybos principas yra laikytis valgymo režimo. Tokiu būdu nepersivalgysite, mažiau norėsite miltinių patiekalų bei saldumynų, jausitės sotus, geriau miegosite, efektyviau dirbsite ir liks jėgų sportui.

Kai laikysitės režimo, tada ir maistą paprasčiau rinksitės, nes vadovausitės protu, o ne peralkimo instinktu. Didesnė tikimybė, kad rinksitės grynus maisto produktus ir iš jų pagamintus tausojančius patiekalus, o ne burnoje tirpstančias ar traškaus skonio maisto pramonėje naudojamas gudrybes su pertekliniu cukraus, druskos ir riebalų.

Ar žmonėms būtina laikytis dietų?

Žodis dieta anglų kalboje reiškia mitybą, bet lietuviai tai suvokia kaip kažkokį ribojimą. Suprantama, kad egzistuoja prevencinė mityba bei gydomosios dietos, taikomos pacientams, turintiems vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų. Kalbant apie prevencinę mitybą, tai veikia tik ta dieta, kurios gali laikytis visą gyvenimą. O padidintos baltymų, sumažintos riebalų, grikių ar kitokios dietos negali išlaikyt visą gyvenimą, nes ilgainiui organizmas parodys to pasekmes ir suformuos gana rimtas sveikatos problemas.

Ar vaikams reikia laikytis dietų?

Aštuonis iš dešimties kartų vaikai turi rinktis gerą maistą, reguliariai maitinantis, kuo įvairiau valgyti ir saikingai, o ne kimšti į burnas bet ką ir bet kada. Specialias dietas vaikams tenka taikyti tik prie tam tikrų ligų. Pavyzdžiui, keto dieta dažnai yra taikoma sergant epilepsija, bet tik su gydytoju priežiūra ir tam tikru laikotarpiu.

Esate ekologiškų produktų sertifikavimo ekspertė, kaip Jūsų gyvenime atsirado ekologiški produktai?

Studijuodama maisto technologiją, matydama sveikatos sutrikimus šeimoje ir visoje giminėje, dirbdama maisto pramonėje, supratau, kad sveikatos specialistai kalba vienaip, o gamintojai elgiasi visai kitaip. Panašu, kad pastarieji negirdi arba nenori girdėti, koks maistas rekomenduojamas žmonių sveikatos išsaugojimui. Tai paskatino mane kurti sveikatai palankaus maisto technologijas. Viską išbandžiau pati: stebėjau, ką valgydama jaučiuosi geriausiai, kas padeda išlaikyti normalų kūno svorį, suteikia daugiausiai energijos, todėl dabar dalinuosi sveikais, greitai paruošiamais ir skaniais receptais.

2009 metais, jausdama poreikį kurti ir prisidėti prie sveikatai palankesnių produktų kūrimo, perėjau į ekologiškų maisto produktų sertifikavimo sektorių. Bėgant metams, perpratusi visus ekologijos principus, tikrindama Lietuvos ekologiškų maisto produktų gamintojus supratau, kad ne viskas, kas ekologiška, yra sveika. Juk ekologiškas gali būti saldainis, rūkyta dešra ar net alkoholis.

Galutinis taškas buvo padėtas tuomet, kai laukdamasi antros dukrytės turėjau sertifikuoti ekologišką degtinę. Negalėjau susitaikyti su tokiu ekologišku produktu, tad tai buvo postūmis, vedęs mane šviesti visuomenę, kuri ekologiją supranta, kaip sveiką dalyką. 2015 m. įkūrusi socialinį verslą, didžiąją dalį veiklos nukreipiau į vaikų maitinimo pokyčių inicijavimą Lietuvos ugdymo, gydymo įstaigose ir kiekvienuose namuose.

Ką reiškia ant gaminių pakuočių esantys eco, bio ir kiti ženkliukai?

Eco, bio ir organic reiškia visiškai tą patį, nes ekologiškų maisto produktų reglamentavimas yra vieningas visoje Europoje. Ekologijai naudojama gana griežta reglamentavimo sistema, kurią vertina nepriklausoma kontrolės įstaiga.

Jei turime ekologiškas daržoves, uogas, vaisius, kruopas, mėsą, kiaušinius, riešutus, tuomet tai yra palanku tiek gamtai, tiek mūsų sveikatai, nes tie produktai užauginti be cheminių medžiagų. Bet jeigu kalbame apie ekologiškus sausainius, tuomet technologai gali kiek nori įdėti cukraus, druskos, riebalų arba išimti visas skaidulas, nes tokių dalykų ekologija nereglamentuoja.

Šia tema esu ne vieną straipsnį parašiusi, kasmet organizuojame maisto šventę, kurioje šviečiame visuomenę apie tai, kad pirmenybę reikia teikti gryniems ekologiškiems produktams, duonoje stebėti cukraus, druskos ir skaidulų kiekį.

Esate ne vienos knygos autorė. Kas paskatino rašyti?

Visuomet mėgau rašyti. Rašau ne tik technologines korteles, valgiaraščių knygas, bet esu ir vaikams pasaką parašiusi „Brokoliukas ir braškytė sveikatos karalystėje“. Man rašymas, kaip ir maisto gamyba, yra savotiška  meditacija. Manau ateityje ne tik straipsnius rašysiu, bet teiksiu publikacijas ir įvairiems sveikatos leidiniams. Nesu tipinė technologė, nes visuomet norėjau sujungti maistą ir mediciną bei padaryti tokį maistą, kuris saugotų žmogaus sveikatą, o ne ją žalotų. Šio siekio vedina šiemet baigiau dietetikos studijas, leidžiančias dar artimiau suprasti maisto įtaką sveikatai ir padėti kiekvienam žmogui, kuriam reikia pagalbos.

Ko palinkėtumėte dar tik studijų maisto technologijų srityje besidairantiems studentams?

Linkiu rinktis maisto kryptį, kas mėgsta gerą maistą, turi aistrą kurti, nes tai yra be galo prasminga veikla. Šiuolaikiniam jaunimui labai svarbi yra prasmė, tad linkiu nedvejoti.

KTU alumnas Eimutis Karčiauskas: „Gyvenime reikia nepamiršti pažinimo džiaugsmo“

Vas 22 2024

Jam apibūdinti tiktų tikrai ne vienas epitetas, tačiau pasak ilgamečio Kauno technologijos universiteto (KTU) Informatikos fakultete (IF) darbuotojo docento dr. Eimučio Karčiausko, geriausiai ir tiksliausiai jį apibūdinantis – programuojantis kalnų entuziastas. „Programavimas yra kaip kopimas į kalnus – kopti į aukštumas ir siekti pažinimo reikia ne tam, kad parodytum pasauliui, koks didis ir nepakartojamas esi, o tam, kad pamatytum pasaulį pats ir suprastum, jog tai, kas atrodo kaip aukščiausia viršukalnė yra iš tiesų tik kelio vidurys. Ir svarbiausia, kad šiame procese nereiktų pamiršti pažinimo ir atradimo džiaugsmo“, – šypsosi pašnekovas. Apie kalnus ir gyvenimą kalbamės su dėstytoju Eimučiu Karčiausku.

– Esate vienas lojaliausių KTU darbuotojų. Kelintus darbo metus skaičiuojate universitete ir gal pamenate pradžią, nuo ko viskas prasidėjo?

Universitete atsidūriau 1966 metais po vidurinės mokyklos baigimo. Mūsų mokykloje – tuometinė Kauno 22-oji mokykla (dabar mokykla pervadinta į KTU Inžinerijos licėjų) – apie jokius kompiuterius net kalbų nebuvo. Po mokyklos įstojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą (KPI), elektroninių skaičiavimo mašinų specialybę. Trečiame studijų kurse su grupės draugu  buvau pakviestas į Skaičiavimo centrą spręsti uždavinius, naudojant Minsk-14 skaičiavimo mašiną. Kai po studijų baigimo 1971 metais atėjo skirstymo į darbovietes laikas, aš jau buvau pilnateisis elektroninės skaičiavimo technikos laboratorijos darbuotojas ir dirbau mėgstamą programuotojo darbą su įvairiomis skaičiavimo mašinomis. Kadangi tos skaičiavimo mašinos buvo vienetinės, tai daugiau laiko skirdavome programos kūrimui galvose ir užrašymui popieriuje, ir tik po to sprendimus išbandydavome su mašina. Dažnai tekdavo prie mašinos darbuotis ir nakties metu. Dėl sutarčių su skaičiavimo ir organizacinės technikos įmonių susivienijimu „Sigma“ daug laiko praleisdavome prie Vilniaus kompiuterių. Pirmus 6 metus su studentais dirbti nereikėjo. Pedagoginį darbą pradėjau 1977 metais apsigynęs disertaciją, mano pirmieji kursai buvo „Matematinė logika“ bei „Grafų teorija ir kombinatorika“, į kuriuos stengiausi įtraukti kuo daugiau programavimo elementų.

– Ar visuomet darbavotės Informatikos fakulteto Programų inžinerijos katedroje, o gal per savo karjerą teko keisti fakultetus/departamentus? 

Tikra teisybė, kad iš jauniausio KTU darbuotojo netikėtai tapau vienu iš lojaliausių (šypsosi). Nors visą laiką dirbau toje pačioje įstaigoje, bet tuo laikotarpiu savo vardus keitė tiek universitetas, tiek fakultetas: iš pradžių buvęs Radioelektronikos, vėliau buvo Automatikos, Skaičiavimo technikos, o galop tapo Informatikos. Katedra pavadinimus keitė taip: Skaičiavimo technikos, Matematinės įrangos, Programinės įrangos ir galiausiai – Programų inžinerijos. 

Per visą darbo laiką teko „susitikti“ su septyniais rektoriais, šešiais dekanais ir septyniais katedros vedėjais. Fakultetas, nors ir keitė savo vardą, bet jo esmė visą laiką išliko ta pati – ruošti specialistus darbui su vis naujomis informacinėmis technologijomis. Ir fakulteto teritorija yra nusistovėjusi: kai 1967 metais įsikėlėme į dabartinus rūmus, tai niekur ir nejudame, tik laboratorijos prisideda ar kabinetais kartais pasirotuojame, prisijungus naujiems kolegoms (juokiasi).

– Augote jūs, drauge augo ir universitetas, kokius ryškiausius pokyčius pastebėjote, kaip keitėsi universitetas?Kaip keitėsi darbinė aplinka, juk Jums pradėjus darbą universitete nebuvo tiek reikiamo inventoriaus, kiek turime šiandieną? Kaip tuo metu atrodė auditorijos, paskaitos?

Aišku, kad pagrindiniai pokyčiai universitete prasidėjo su Lietuvos Nepriklausomybės atgavimu – pradingo visokie imitaciniai posėdžiai, išnyko tarybiniai kompiuteriai, nors iš esmės jie visi buvo JAV firmų klonai. Pasikeitė darbo kelionių kryptis, dabar jau didesnė kolegų dalis nėra buvusi Maskvoje (šypsosi). Įdomūs buvo tie pokyčių metai, daug vilčių ir galimybių. Taip sutapo, kad kartu su valstybinės santvarkos pokyčiais visame pasaulyje prasidėjo ir kompiuterių revoliucija. Internetas su savo galimybėmis pakeitė visą pasaulį. Tuose pokyčiuose aktyviai dalyvavo ir mūsų universitetas bei fakultetas. Buvo pradėtos diegti naujos bendravimo technologijos – ėmėme naudotis elektroniniu paštu, atsirado socialiniai tinklai, kūrėsi naujos mokymo(si) platformos. Teorinės medžiagos pateikimas nuotoliniu būdu mūsų fakultete buvo praktikuojamas gerokai anksčiau prieš kovidinį laikotarpį. Nors dabar tai kasdieniniai ir nieko nebestebinantys dalykai, bet ypač entuziastingi buvo pirmieji žingsniai, kai buityje, įmonėse dar tokių paslaugų nėra, o universitete jau buvo galima jais naudotis.

– Kas buvo įdomiausia dirbant universitete – moksliniai tyrimai, darbas su studentais, stebimi organizaciniai pokyčiai?

Kadangi kompiuterinės technologijos, kaip žinia, labai greitai keičiasi, labai įdomu ne tik stebėti, bet ir įsisavinti tuos technologinius pokyčius. O jeigu dar pavyksta ir kokius, kad ir nedidelius, patobulinimus padaryti, tai dar smagiau! Kita vertus, tas įdomumas mažai siejasi su biurokratiniu mokslo supratimu, todėl tenka apgailestauti, kad norinčių stoti į doktorantūrą skaičius mažėja. Visgi itin sveikintinas yra organizacinis sprendimas kviesti į universitetą praktikos docentus ir profesorius, kurie yra įmonėse dirbantys specialistai, turintys šiuolaikinės ir technologiškai naujausios informacinių technologijų patirties.

– Kaip per Jūsų darbo metus keitėsi studentai?  Kokie jie yra šiandien?

Kadangi dabar informaciją apie informacines technologijas yra lengva rasti, studentai yra praktiškesni ir mažiau siekiantys teorinių žinių. Šiuos klausimus detaliau tiria socialinių mokslų atstovai, kurie išryškina X, Y, Z kartų esminius požymius. Mes pastebime, kad yra pasikeitę ir studentų laisvalaikio pomėgiai, pvz. šį semestrą, formuojant studentų grupes produkto vystymo projektui fizinio aktyvumo tematika, paaiškėjo, jog iš 12 studentų sportu domisi tik vienas.

Visada džiugina studentai, siekiantys geriau pažinti naujoves. Daug mūsų fakulteto studentų karjeros siekia tiek pasaulinėse firmose (pvz. Microsoft), tiek Lietuvos įmonėse, kurios konkuruoja informacinių technologijų pasaulinėse rinkose.

– Tikiu, kad per ne vienerius darbo Universitete metus teko spręsti aibę iššūkių, gal pamenate vieną ryškesnių, labiausiai įsirėžusių atmintin?

Iš ankstyvųjų laikų įdomus prisiminimas apie MALGOL kalbos kompiliatoriaus patobulinimą, kai pavyko pasiekti 2-4 kartus didesnį programos vykdymo greitį. Kai Skaičiavimo centre įdiegėme tas naujoves, labai nustebome, kai KPI vyriausias buhalteris pareiškė, kad institutui naudos nėra, nes pinigus užsakovai moka tik už kompiuterinį laiką. Taip tiesiogiai susidūrėme su socialistinės ekonomikos paradoksu, kurių, be abejo, būta ir daugiau.

Iššūkių visada kyla, kai siekiama keisti ir tobulinti nusistovėjusius procesus mokyme, valdyme ar gamyboje. Tenka diskutuoti, ginčytis, kovoti ar nusileisti, sprendžiant įvairius klausimus. Džiugina, kai asmeniškai sukurta programa ilgą laiką sukasi įmonėse, kai paruoštas modulio turinys naudojamas kelių šimtų studentų mokyme. Bet jau ateina dirbtinis intelektas ir vėl teks peržiūrėti tiek mokymo turinį, tiek metodiką. Pvz. vykdant Nacionalinės švietimo agentūros projektą „Skaitmeninė švietimo transformacija (EdTech)“, tenka spręsti mokymo turinio pritaikymo jaunajai kartai uždavinius. Reikia tinkamai parinkti demonstracines užduotis, kad mokiniai ir mokytojai būtų motyvuoti, kad matytų gaunamų žinių perspektyvą ir nepasikliautų vien dirbtinio intelekto patarimais.

– Ar rekomenduotumėte KTU savo pažįstamiems kaip darbovietę, kurioje gera dirbti? Kodėl?

Visada rekomenduoju KTU kaip puikią darbovietę, kurioje galima rasti erdvės pasaulio pažinimui ir savirealizacijai. Nors darbo metais buvo įvairių pagundų keisti darbą, bet dabar aiškiai matau, kad nieko geriau nėra kaip dirbti KTU. Čia turime galimybę susipažinti su daug įvairių kūrybingų žmonių, galime inicijuoti ar prisijungti prie įvairių projektų. Darbuotojai puikiausiai gali derinti savo pomėgius (kelionės, sportas, menas) su darbu. Tiesiog reikia visu tuo gėriu prasmingai naudotis ir pačiam dalintis savo darbais ir iniciatyvomis.

– Ko palinkėtumėte studijų besidairantiems būsimiems studentams?

Būsimiems studentams linkiu matyti savo studijų perspektyvą, būti aktyviems mokymo proceso dalyviais. Jūsų laukia įdomi ateitis, nes horizonte – sprendimų reikalaujantys aktualūs technologiniai iššūkiai. Universitetas yra puiki vieta sėkmingai karjerai.

KTU alumnė Vaiva Balvočiūtė – surenkamo lagamino autorė

Vas 14 2024

Ar kada nors svajojote pasilengvinti sau keliones, turėti išskirtinį ir patogų lagaminą, atitinkantį Jūsų poreikius? Galbūt toks jau yra. KTU alumnė Vaiva Balvočiūtė, baigusi studijas Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete (MIDF), sukūrė surenkamą lagaminą, kuris turėtų praversti keliautojams dėl savo funkcinio patogumo ir išskirtinio dizaino.  

Už savo neįprastą išradimą – inovaciją „Meeting world“ – jaunoji alumnė buvo apdovanota piniginiu prizu daugiau kaip 20 metų KTU rengiamoje inovacijų parodoje – konkurse „TECHNORAMA‘23“, kurioje kasmet varžosi gausus būrys inovatorių. 

Šis neįprastas gaminys pasižymi tuo, kad yra itin lengvas, sukurtas iš perdirbamo plastiko, lengvai savarankiškai surenkamas ir paprastai eksploatuojamas. Dėl šių savo savybių jis buvo pastebėtas ir atrinktas konkursui „Jaunasis dizaineris“, kur pateko į finalinį trejetuką bei yra eksponuojamas Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.  

Apie tai, kaip gimė idėja kurti tokį gaminį, plačiau papasakoti paprašėme pačios autorės.  

– Kaip gimė idėja kurti surenkamą lagaminą, kurį pristatėte „Technoramoje“? 

Idėja gimė bakalaurinio projekto pradžioje, kuomet kartu su dėstytoja analizavome mane dominančias sritis bei rinkoje esančius produktus– įdomius, modulinius ir tvarius. Kelionės visada buvo didelė mano aistra, tad keliaujant teko išbandyti ne vieną lagaminą, o išanalizavus rinkoje egzistuojančius variantus ir įvertinus situaciją, projektas įgavo aiškią kryptį. Pastebėjau, kiek daug lagaminų kasmet yra išmetama ir koks mažas procentas jų yra perdirbamas.   

 Kiek laiko užtruko lagamino gamyba? 

Kol kas tikro lagamino neturiu, tai tik maketas. Pats kūrybos procesas, projekto kūrimas, jo aprašymas, testavimas ir maketo gamyba užtruko apie pusę metų. 

– Šį lagaminą kūrėte viena ar su komanda? 

Šį lagaminą kūriau viena, nes tai buvo mano baigiamasis bakalaurinis projektas. 

– Kas buvo sudėtingiausia kuriant šį netradicinį lagaminą? 

Buvo gana sudėtinga viską apgalvoti – nuo idėjos iki gamybos būdų ir pačios pakuotės. Laimei, Universitete turėjau nuostabius mentorius ir dėstytojus, padėjusius palengvinti man šį procesą. Noriu nuoširdžiai padėkoti savo bakalaurinio darbo vadovei Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto docentei Kristinai Žukienei, lydėjusiai mane viso proceso metu. 

– Kodėl šis lagaminas yra laikomas tvariu? 

„Meeting World“ vardu pavadintas surenkamas lagaminas laikomas tvariu, nes būtų gaminamas naudojant tik perdirbtas medžiagas. Tuo pačiu ateityje jis ir pats būtų pilnai perdirbamas po savo gyvavimo ciklo. Tai yra gaminys, kurį žmogus galės savarankiškai susirinkti prieš eksploatavimą. 

Šis lagaminas surenkamas naudojant tik mechanines jungtis, taip pašalinamas užtrauktukų ir adhezinių jungčių poreikis. Jis neturi pamušalų, užtrauktukų ir klijų, todėl gaminys lengviau perdirbamas, o gaminio detalių kiekis yra mažesnis, lyginant su tradiciniais lagaminais.  

Tokiu būdu sudaroma galimybė lagaminą išskaidyti skirtingomis medžiagomis ir vėliau jas perdirbti. Sulūžus kuriai nors lagamino detalei, būtų galima įsigyti tik tą, kurios reikia, neperkant naujo gaminio. Taip būtų taupomi ir ištekliai, ir vartotojo pinigai. 

– Kam skirtas toks lagaminas: „užkietėjusiems“ keliautojams ar mėgėjams, o gal specialiems kroviniams gabenti? 

Šis lagaminas skirtas keliautojams, ieškantiems išskirtinio dizaino, aukštos kokybės ir saugaus gaminio, taip pat tiems, kuriems rūpi aplinka ir kurie turi mažai vietos savo spintoje. Lagaminas išrenkamas atskiromis detalėmis, tad sandėliuojant neužima daug vietos, ko nepasakysi apie tradicinius lagaminus.  

– Kokie šio lagamino parametrai?   

„Meeting World“ lagaminas unikalus tuo, kad gali būti pritaikytas prie individualių keliautojo poreikių. Pakuotėje yra detalės, skirtos susirinkti du lagaminus: mažą – rankiniam bagažui tinkamą lagaminą, kurio išmatavimai 55x40x20 cm, ir didelį, erdvų – skirtą registruotam bagažui, jo išmatavimai yra 79x48x32 cm.  

Lagaminas turės dvi dydžių konfigūracijas, naudojančias tam tikras tas pačias dalis, tad žmogus galės pritaikyti gaminį prie asmeninių savo kelionės poreikių. Tokia gaminio konstrukcija leidžia naudotojams įsigyti atsarginių dalių, todėl nereikia išmesti viso lagamino ir pirkti naujo. Pasibaigus lagamino gyvavimo ciklui, jį lengva perdirbti, todėl jis laikomas ekologišku. Tvarus jo dizainas padeda prailginti gaminio tarnavimo laiką ir kartu sumažinti poveikį aplinkai, todėl jis puikiai papildys tvarių kelionių industriją. 

– Gal jau spėjote išsibandyti savo gaminį keliaujant? 

Deja, dar nepavyko išsibandyti savo kūrinio, nes buvo gaminama tik mažesnė lagamino versija. Mažasis prototipas/ maketas šiuo metu yra eksponuojamas Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, nes mano projektas konkurse „Jaunasis dizaineris“ produkto kategorijoje buvo išrinktas į finalinį trejetuką.  

– Ar šį lagaminą artimoje ateityje bus galima įsigyti prekybos vietose? 

Tai yra mano siekiamybė ir svajonė, o kaip pavyks tai įgyvendinti, manau, tik laikas parodys.  

– KTU Alumnų asociacija inovaciją „Meeting World“apdovanojo 500 eurų prizu. Koks jausmas tuomet užplūdo, kai Jūsų gaminys sulaukė tokio pripažinimo ir įvertinimo?  

Emocijos buvo puikios, juk su savo gaminiu buvau ne tik pastebėta, bet ir deramai įvertinta. Tai buvo pirmasis grįžtamojo ryšio iš aplinkos gavimas už savo kuriamą produktą, tad sulaukusi aibės teigiamų įvertinimų, o dar ir prizo bei nominacijos, esu tarsi skatinama judėti pirmyn ir toliau kurti.  

– Kaip išleidote laimėtą piniginį prizą? 

Už gautą premiją su draugais išvykau į Rumunijos kalnus. 

– Gal jau turite planų naujam išradimui? 

Kol kas dar neturiu, nes džiaugiuosi šiuo gaminiu. Bet laikas parodys.  

KTU alumnas, prof. Aleksandras Targamadzė: „Gyvenime nieko keisti nenorėčiau!“

Spa 18 2023

Sakoma, kad radęs mėgstamą darbą ir jame atradęs save, daugiau nedirbsi nei dienos. Šiai minčiai pritaria ir 52-us metus Kauno technologijos universitete skaičiuojantis profesorius Aleksandras Targamadzė. „Esi pasmerktas nuolatinei beprasmybei, jei darbas neteikia džiaugsmo“ – tvirtina pašnekovas. Artėjant pedagogo dienai, apie gyvenimą ir darbą kalbamės su Informatikos fakulteto profesoriumi.Esate vienas lojaliausių KTU darbuotojų. Kelintus darbo metus skaičiuojate universitete ir gal pamenate pradžią, nuo ko viskas prasidėjo?

Labai gerai atsimenu – 1971 m. baigiau mokyklą, tais pačiais metais įstojau į KPI, o rudenį jau pradėjau dirbti jame. KTU skaičiuoju jau 52-us metus.

Viskas prasidėjo nuo jaunatviško maksimalizmo. Dirbdamas Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykloje tekintoju, puikiai baigiau vakarinę mokyklą. Draugai susiruošė stoti į KPI, panorau ir aš mokytis. Tik problema – su jaunesne sesute teko patiems išsilaikyti. Sugalvojau prašyti gamyklos siuntimo studijuoti ir iš tos stipendijos gyventi. Tik įstojęs ir pradėjęs studijuoti, sužinojau, kad siuntimas – tai viso labo 15% priedas prie 35 rublių stipendijos. Teko ieškotis darbo, įsidarbinau Skaičiavimo centre tekintoju.

– Dirbate Informatikos fakultete, Programų inžinerijos katedroje. Ar visuomet čia ir darbavotės, o gal per savo karjerą teko keisti fakultetus/departamentus?

Ne, neteko, nes ir fakultetas, ir katedra patys keitė pavadinimus (šypsosi). O jei rimtai, kaip minėjau, pradžioje dirbau Skaičiavimo centre įvairiose pareigose, baigęs KPI dirbau Skaičiavimo technikos fakulteto Elektroninės skaičiavimo technikos žinybinėje laboratorijoje ir tik po to perėjau į katedrą, ten „suskaičiavau“ visas pedagogines pareigybes.

Vėliau teko grįžti ir į Skaičiavimo centrą jau direktoriumi, dirbau prorektoriumi akademiniams reikalams, po to grįžau į Informatikos fakultetą jo dekanu, dabar dirbu Programų inžinerijos katedroje profesoriumi. Vykdant įvairius projektus, teko ir kitose aukštosiose mokyklose padirbėti, bet antraeilėse pareigose, pirmaeilės visą laiką buvo KTU.

Kokių tik pareigybių gyvenime neteko paragauti! Bet labiausiai džiaugiausi jaunystėje įgijęs mūrininko ir tekintojo kvalifikacijas.

– Augote jūs, drauge augo ir universitetas, kokius ryškiausius pokyčius pastebėjote, kaip keitėsi universitetas?

Tą pajutau labai stipriai. Mes gyvenome virsmo laikotarpiu. Didžiuojuosi, kad galėjau prisidėti prie pokyčių, aktyviai dalyvauti juose.

Puikiai atsimenu darbą laboratorijoje, naktinius skaičiavimus (nes laisviausi kompiuteriai), mūsų sukurtos skaitmeninių įrenginių projektavimo automatizavimo sistemos diegimus. Jos pagalba Sigmos susivienijimas projektavo savo kompiuterius, ją naudojo ir visa eilė Sovietų Sąjungos įmonių. Net ir dabar kartais nostalgiškai atsimenu laboratoriją, gal kad jaunas buvau? (šypsosi)

Bet gyvenimas turėjo keistis ir tai prasidėjo su Sąjūdžiu ir nepriklausomybės atgavimu. Buvau išrinktas KTU Sąjūdžio koordinatoriumi, stengėmės įnešti demokratijos į paveldėtą gyvenimo būdą. Dirbant prorektoriumi, teko kurti naują studijų sistemą – mažai kas žino, bet to meto KTU buvo ledlaužiu mokslo ir studijų reformoje, būtent mūsų sukurtos studijų sistemos pagrindu nusistovėjo studijų sistema Lietuvoje. Kai buvau Informatikos fakulteto dekanas, naujinome laboratorijas ir auditorijas, plėtėme ir stiprinome fakultetą, jis tapo stipriausiu Lietuvoje. Nuo pirmųjų dienų dalyvavome kuriant LITNET, o LAMA BPO nuo pat idėjos atsiradimo savo gimimu turi būti dėkinga KTU ir fakultetui. Kaip, beje, ir Lietuvos nuotolinio mokymosi tinklas (LieDM), Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas (LABT), Lietuvos mokslo ir studijų informacijos sistema (LieMSIS). Patys įvertinkite, kaip visa tai pakeitė mūsų gyvenimą.

Dabar KTU – stiprus ir prestižinis, pasaulyje žinomas universitetas, daug prisidėjęs prie Lietuvos progreso. Bet visa tai reikėjo sukurti ir įgyvendinti, praktiškai iš naujo.

O atsakant į klausimą kas keitėsi labiausiai – negalėčiau išskirti. Lyginant su KPI, tai jau kokybiškai kitas universitetas, veikiantis kitoje aplinkoje.

– Kaip keitėsi darbinė aplinka Jums pradėjus darbą ir jį tęsiant universitete? Kaip tuo metu atrodė auditorijos, paskaitos?

Darbinėje aplinkoje neišskirčiau esminių pokyčių. Dabar tik viskas naujau, gražiau, patogiau. Nebereikia laukti nakties, gal gautum prieigą prie kompiuterio. Pagrindinis ir esminis pokytis aplinkoje – virtualiosios erdvės ir jos plačių galimybių atsiradimas, tiek studijose, tiek darbe bei gyvenime.

Anksčiau per paskaitas „atidirbdavo“ dėstytojas – ateidavo, paskaitydavo paskaitą ir išeidavo. Ne visuomet ir studentus pastebėdavo – kartą teko ginčytis su kolega, sumaišiusiu auditorijas, kad čia mano studentai. Man studijuojant, per paskaitas buvo puikus laikas pasnausti, ypač – po naktinės pamainos ar studentiškos vakaronės. Dabar paskaitos – darbo metas, kai dirba ir studentai, ir dėstytojas. Ypač tai jaučiama virtualiosiose studijose, kai galima panaudoti interaktyviąsias priemones, lygiagrečius procesus, komunikavimo priemonių ir būdų įvairovę… Manau, kad pokyčiai esminiai, leidžiantys pasiekti kokybiškai geresnių rezultatų. Aišku, jei tai išnaudojama, bet gaila, kad dar ne visuomet.

– Kas buvo įdomiausia dirbant universitete – moksliniai tyrimai, darbas su studentais, Jus supanti aplinka?

Viskas įdomu! Pradžioje buvau stipriai išreikštas „moksliukas“. Prof. Rimanto Šeinausko suburta mokslininkų grupė, kurioje pradėjau savo mokslinę karjerą, buvo plačiai žinoma, darbus spausdindavau žinomiausiuose mūsų krypties leidiniuose, moksliniai atradimai buvo naudojami mūsų kuriamoje projektavimo automatizavimo sistemoje, todėl buvo praktiniai, ne teorinės fantazijos.

Viskas pasikeitė akimirksniu su Sąjūdžio atsiradimu – pajutau, kad negaliu nedalyvauti. Po to sekė administracinis darbas Skaičiavimo centro direktoriumi, akademinių reikalų prorektoriumi, dekanu. Tokiu intensyviu virsmo laikotarpiu galėjau nebent vaidinti mokslinį darbą, todėl pilnai atsidėjau pareigoms. Juo labiau, kad šalis išgyveno virsmą ir pilnatvės jausmą teikė tai, kad gali tame dalyvauti, kad tavo idėjos gali eiti į gyvenimą ir jį pakeisti. O kiek nuostabių žmonių teko sutikti!

Teko ir politikos paragauti, kai Sąjūdžio deleguotas buvau išrinktas į pirmos kadencijos Kauno miesto tarybą. Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavau kaip Kauno miesto tarybos štabo vadovas, organizavome strateginių objektų gynybą, radijo ir TV retransliacijas. Pagalvokime, ko siekė Sovietų Sąjungos kariuomenė? Pirmiausia – atkirsti mus nuo pasaulio, kad galėtų netrukdomai tvarkytis. Ne veltui Vilniuje pirmiausia nusitaikė į TV ir radiją, telefonų stotį. Jei Kaunas nebūtų atlikęs savo darbų ir neužtikrinęs išėjimo į pasaulį, kas būtų buvę? Bet politika visumoje nusivyliau, netęsiau politinės karjeros, pernelyg daug purvo ten.

Dabar dirbu su studentais, stengiuosi efektyvinti studijas, panaudojant virtualiojo mokymosi priemones ir metodus. Malonu, kad mano sukurtos metodikos vis plačiau naudojamos ir kitų dėstytojų bei mokytojų. Pasitenkinimą jaučiu matydamas studentų reakciją į tai, kaip organizuoju mokymąsi. Aišku, ir nepatenkintų būna, ne visi įpratę, kad per nuotolines paskaitas reikia dirbti ir nepavyksta išsikepti kiaušinienės. Bet kiek daug galima pasiekti, jei tik naudotume virtualųjį mokymąsi plačiau. Pabrėžiu, virtualųjį, ne nuotolinį – kam išvyti studentą iš auditorijos, jei jis gali atvykti? Kitas reikalas, jei negali atvykti, nes dirba, turi šeimą, gyvena kitur… Tokiems žmonėms taip pat reikia suteikti galimybę mokytis.

– Kaip per Jūsų darbo metus keitėsi studentai? Kokie jie yra šiandien?

Ne vienas kolega paburba, kad studentai nuolat prastėja. Kategoriškai nesutinku. Mano atsakymas paprastas – ne studentai prastėja, o Tu sensti. Aišku, visko pasitaiko, čia kaip su ta vandens stikline – puspilnė ar pustuštė?

Dabar jaunimas žymiai daugiau domisi studijomis, jei sudomini per paskaitas, tave „išgręžia“ klausimais. Mes per paskaitas diskutuojame, dažnai sulaukiu papildymų – ne vienas turi patirties nagrinėjamais klausimais. Dabar studentai žymiai daugiau domisi karjeros perspektyvomis, ją planuoja. Natūralu, gyvenimas juk nestovi vietoje. Didžiuojuosi mūsų jaunimu.

– Tikiu, kad per ne vienerius darbo metus teko spręsti aibę iššūkių, gal pamenate vieną ryškesnių, labiausiai įsirėžusių atmintin?

Kad pernelyg daug buvo tokių įvykių, neišskirsiu vieno. Kai pagalvoju, nieko savo gyvenime nenorėčiau keisti, jei tektų jį gyventi naujai. Na, gal būčiau mažiau patiklus, gal kartais daugiau apmastyčiau savo veiksmų pasekmes, gal… (šypsosi)

– Žvelgiant plačiau, ar šiandieninis KTU gali lygiuosi su kitais pasaulio universitetais (tyrimams tinkamomis laboratorijos, reikiamu inventoriumi, infrastruktūra ir pan.)?

Su kuriais? Jei Lietuvos, tai niekuo kitiems nenusileidžiame, kiekvienas turime kažką originalaus ir kuo pasididžiuoti. Daug ko ir kiti universitetai gali iš mūsų pasimokinti.

O jei pasaulio, tai visko ten yra, ir stipresnių, ir silpnesnių. Norisi lygiuotis į stipriausius, bet iki tol dar ilgą kelią reikės nueiti. Mažas pavyzdys, kai Massachusetts Institute of Technology atvėrė pasauliui savo studijų programas ir studijų medžiagą, bandžiau susirasti, ką galėčiau panaudoti. Deja, nelabai ką radau. Ir kituose stipriausiuose pasaulio universitetuose man kilo panašių problemų. Supratau, kad jie neruošia specialistų, kaip mes. Jie teikia dalykus iš mokslo „fronto“ linijos ir kiekvienas besimokantysis individualiai projektuoja save darbui būtent šioje linijoje. To nepadarysi neturėdamas pasaulinio lygio tyrimų, kad ir kiek skelbtum save mokslo universitetu. Labai linkiu KTU tapti tokiu. Bet lengva nebus, daug metų prabėgs to siekiant.

– Ar rekomenduotumėte KTU savo pažįstamiems kaip darbovietę, kurioje gera dirbti? Kodėl?

Taip. Tiesiog čia dirbti įdomu, atrandi save ir nuolat tobulėji, nuolat esi įvykių sūkuryje. Teko dirbti ir gamykloje, statybose, melioracijoje – nenorėčiau ten grįžti, nuobodu.

– Ko palinkėtumėte studijų besidairantiems būsimiems studentams? Kaip rinktis studijas ir nesuklysti, kai jų tokia įvairovė ir gausa?

Linkėčiau pirmiausia įsiklausyti į save, ne į patarėjus, kad ir kas jie būtų. Gyvenimą teks nugyventi pačiam, o darbas – ženkli jo dalis, jis turi teikti malonumą. Kas iš to, jei eisi į darbą, kad „prastumtum“ dieną? Pasirinkimą turi lemti Tavo polinkiai. Stenkis tapti ne „vienu iš“, o unikaliu. Įvertink, kaip keisis pasaulis, kas bus aktualu ateityje. Aišku, darbas turi užtikrinti ir padorų pragyvenimą (šypsosi).

KTU alumnė D. Naldal: „Galimybės atsiranda „sankryžose“ tarp skirtingų specialybių, patirčių ir sukauptų žinių

Spa 18 2023

Prieš beveik 26 metus studijas Kauno technologijos universitete baigusi alumnė Daiva Naldal spėjo išmėginti ne vieną sritį. Pradėjusi kelią nuo maisto technologės pareigų ji įsidarbino vienoje garsiausių pasaulio įmonių „LEGO“, vėliau pasuko į konsultacinį verslą, kur dirba su startuoliais. Nepaisant gausybės minėtų veiklų Daiva niekuomet neapleido ryšio su savo Alma Mater.

D. Naldal ne vieną dešimtmetį gyvena Danijoje, bet į Lietuvą grįžta gana dažnai. KTU ji yra kviestinė lektorė, tad palaiko ryšį tiek su Universitetu, tiek su studentais. Ji taipogi yra aktyvi alumnų narė. Apie tai ir dar daugiau papasakoti paprašėme pačios Daivos.

Mokėtės KTU Cheminės technologijos fakultete, kur įgijote Maisto produktų technologijų ir viešojo maitinimo vadybos bakalaurą, kas lėmė tokį studijų krypties pasirinkimą?

Maisto technologijos ir verslo valdymo studijas pasirinkau, nes programa pasirodė gana plati. Turėjau polinkį į kūrybines bei tiksliųjų mokslų sritis, tad šios studijos man buvo tinkamos, tarsi apjungiančios tiek kūrybine (maisto kūrimo),  tiek inžinerine (technologijų), tiek ir verslo (įmonės valdymo) dalis. Pasirinktos studijos apėmė visus vertės kūrimo etapus viešojo maitinimo srityje.

Jau tuomet svarsčiau, kokį darbą norėčiau dirbti ateityje, po studijų. Neretai šį klausimą pamirštame, nes renkantis studijas esame linkę susikoncentruoti į tai, kad būtų smagu mokytis, o ne tai, kur panaudoti studijų metu įgytas žinias. Baigus šias studijas darbo srities pasirinkimas taip pat atrodė platesnis ir mažiau orientuotas tik į vieną pramonės šaką.

Ką pamenate iš studijų laikotarpio, kas įsiminė labiausiai?

Pamenu, kad pirmieji metai buvo gana sudėtingi ir sunkūs, reikalaujantys daug pastangų, nes atsirado aibė skirtingų disciplinų. Bet vėlesniuose kursuose, kuomet gilinomės į praktinį žinių pritaikymą, mokslas tapo labiau subalansuotu ir ėmė kur kas labiau patikti.

Taip pat prisimenu privalomą vasaros praktiką Palangoje, kuomet ilgas valandas teko dirbti sezono metu veikiančiuose restoranuose, o gyventi palapinėse. Tad su viešojo maitinimo sektoriumi pilnai susipažinome dar pirmame kurse.

Gal universitete turėjote mėgstamiausią paskaitą ar labiausiai patikusį dėstytoją?

Man patiko praktiniai mokymai maisto technologijų virtuvėje-laboratorijoje. Taipogi žavėjausi, kuomet mokėmės restorano profilio, meniu planavimo bei verslo plano sudarymo. Ne ką mažiau į atmintį įsirėžė ir biochemijos procesų užsiėmimai, kur mokėmės, kas vyksta su produktais, apdorojant maistą, bei į ką reikia kreipti dėmesį nustatant produktų kokybę.

Gal palaikote ryšius su bendrakursiais, organizuojate grupės susitikimus?

Taip, mes organizuojame savo kurso (TV5 grupės) susitikimus. Paskutinį kartą susitikome prieš dvejus metus, nors studijas KTU esame baigę beveik prieš 26 metus. Smagu, kad net ir praėjus tiek metų vis dar palaikome ryšius su kurso draugais. Kai kurie kursiokai tapo draugais visam gyvenimui ar net verslo projektų partneriais.

Ar teko po diplomo gavimo dirbti pagal specialybę?

Pagal maisto technologės specialybę dirbti pradėjau Palangoje, bet vos po pusmečio buvau pakviesta grįžti į akademinę aplinką – į Vilniaus universitetą, kur kūrėsi Marketingo ir vadybos katedra, tad kitus dvejus metus darbavausi ten. 

Apie tris dešimtmečius gyvenate Danijoje. Kaip susiklostė gyvenimas, kad atsidūrėte svečioje šalyje ir jau spėjote įleisti šaknis?

Darbas Vilniaus universitete su tokiomis disciplinomis kaip rinkodara ir vadyba tuomet buvo naujas reiškinys ir prieš 25 metus mes turėjome labai mažai patirties šioje srityje.  Tuomet ieškojau galimybių tobulinti savo žinias šiose srityse, o atsiradus galimybei papildomai studijuoti Danijoje – nedvejodama tuo ir pasinaudojau: išvykau studijuoti bei siekti Tarptautinio verslo ir Ekonomikos magistro laipsnio Aalborgo universitete.

Esate dirbusi ne vienoje garsioje pasaulinėje kompanijoje, kur užėmėte vadovaujamas pareigas. Kokia buvo įsimintiniausia patirtis?

Didžiausia mano karjeros dalis su tikrai puikia patirtimi prabėgo „LEGO“ įmonėje. Čia teko perprasti kitokią darbo kultūrą, įsigilinti ir išmokti valdyti inovacijų procesus bei naujas technologijas. Šioje įmonėje susipažinau su naujovių kūrėjais ir verslo profesionalais iš viso pasaulio, turėjau galimybę suburti savo komandą, išvystyti naujus produktus bei užmegzti naujų verslo partnerysčių.

Išbandžiusi ne vieną darbą nutarėte imtis savo veiklos ir įkūrėte konsultacinį verslą, kuriame dirbate su startuoliais. Kodėl įvyko toks karjeros posūkis?

Manau, kad turiu inovatoriaus profilį, nes visuomet ieškau naujų galimybių, idėjų, patinka keisti tiek aplinką, tiek užsiėmimą. Daug metų, įskaitant ir darbą „LEGO“, esu startuolių mentorė bei prisidėjau prie įvairių startuolių akseleratorių projektų, kurie davė man energijos, įkvėpė naujoms idėjoms. Čia plačiau galiu panaudoti savo patirtį ir įgūdžius.

Man patinka matyti, kaip gimsta nauji įdomūs verslai. Noriu prisidėti prie prasmingų projektų ir kurti naujus bei tvaresnius produktus ar paslaugas, kurie pakeis mūsų gyvenimą ir kartu padės išsaugoti mūsų planetą. Tad po beveik 15 metų „LEGO“ kompanijoje atėjo laikas naujam karjeros etapui.

Kaip dažnai grįžtate į gimtąją Lietuvą?

Pastaraisiais metais gana dažnai grįžtu į Lietuvą, taip pat ir į savo Alma Mater KTU. Čia lankausi kaip kviestinė lektorė, dėstanti studentams apie antreprenerystę, inovacijas ir verslumą, taip pat padedu Lietuvos startuoliams auginti savo verslus bei diegti juos tarptautinėse rinkose.

Kaskart grįžusi į Lietuvą, peržvelgiu parduotuvių lentynas, bandydama atrasti naujausių Lietuvos maisto pramonės produktų ar norėdama sužinoti apie naujas šios srities technologijas. Visuomet pasigėriu mūsų lietuvišku kūrybiškumu, ypatingai viešojo maitinimo sektoriuje. Veikiausiai mano ryšys su KTU studijomis išliko visam gyvenimui.

Taip pat visada į svečius užsienyje vežuosi skanauti lietuviškų konditerijos gaminių. Tokios įvairovės pyragų ir pyragėlių dar nesu niekur atradusi.

Ko palinkėtumėte kitiems KTU alumnams?

Tiems, kas šiandien dar studijuoja ir yra bebaigiantys KTU studijas, norėčiau palinkėti nebijoti eksperimentuoti planuojant pirmus karjeros žingsnius, nes galimybės paprastai atsiranda sankryžose tarp skirtingų specialybių, patirčių ir sukauptų žinių. Labiausiai tikėtina, kad turėsite galimybę patirti ne vieną iš tų atvejų,  ir greičiausiai ne kartą bandysite keisti karjeros kryptį. Linkiu būti atviriems neplanuotoms galimybėms.

O savo buvusiems kurso draugams linkiu ir toliau palaikyti ryšius bei dalintis patirtimis.

KTU alumnas P. Kozlovas: universiteto užduotis yra išmokyti mokytis

Spa 18 2023

Apie darbą, keičiantį pasaulį, tikriausiai, svajoja kiekvienas, tačiau kai kurie sektoriai lemia didesnius ir platesnius pokyčius. Vienas iš tokių sektorių yra energetikos, dabar ypatingai susiduriantis su transformacijomis. Apie jas daugiau gali papasakoti Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas Paulius Kozlovas.

KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto absolventas, šalia doktorantūros studijų Elektros ir elektronikos fakultete, dabar užima technologijų vystymo vadovo pareigas „Ignitis grupėje“, kur tiesiogiai prisideda prie energetikos sektoriaus Lietuvoje vystymosi.

„Šioje veikloje labiausiai džiugina kas dieną tobulėti verčianti aplinka, kompetentingi kolegos ir darbo prasmė“, – sako P. Kozlovas.

Šalies energetinio veido keitimas

Pasak KTU alumno, energetikos sektorius keičiasi neįtikėtinai sparčiai ir milžiniškomis apimtimis. Viena iš pagrindinių šių pokyčių aplinkybių yra siekis didinti Europos energetinę nepriklausomybę, nepamirštant tvarumo tikslų.

„Lietuva, iki dujų terminalo atsiradimo, o vėliau ir visa Europa pajuto, ką reiškia patirti energetinį šantažą“, – primena P. Kozlovas.

Būtent todėl reikalingi sprendimai, kurie suteiktų daugiau energetinės laisvės. „Jeigu norime mažinti naftos produktų importą, vienintelis sprendimas trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu yra vystyti žaliąją generaciją ir sprendimus jos balansui“, – sako ekspertas.

Pasak jo, finansiniai aspektai čia taip pat ypač svarbūs: „Vien elektros mes importuojame apie 65 proc., o tai lemia didelį šalies jautrumą elektros kainai ir labai ribotas galimybes ją reguliuoti“.

„Ignitis grupė“, kaip viena didžiausių energetikos bendrovių Baltijos šalyse, privalo ieškoti būdų didinti vietinę elektros gamybą, taip pat vystyti sprendimus reikalingus balansuoti pagamintai energijai“, – apie įmonės indėlį į šalies ateitį sako KTU alumnas.

Čia atsiskleidžia ir technologijų vadybos svarba: „Mano komandos darbas, didele apimti, yra modeliuoti galimus ateities energetikos scenarijus ir tuo remiantis vertinti skirtingų technologijų taikymo galimybes mūsų įmonių grupėje“, – sako jis.

Aplinkai draugiškesni procesai

Energetikos ateities scenarijuose didelį vaidmenį vaidina aplinkai palankesni sprendimai. Susiduriant su klimato kaitos iššūkiais, pokyčiai energetikos sektoriuje – būtini. To siekia ir „Ignitis grupė“, įsipareigojusi iki 2050 m. pasiekti nulinį emisijų balansą.

„Šie pokyčiai, jei įgyvendinami didele apimti, nėra tik energetikos sistemos „prieskoniai“. Tai iš principo keičia logiką, pagal kurią veikia energetikos sistema ir verčia ieškoti naujų sprendimų praktiškai visose energetikos srityse“, – apie energetikos sektoriaus dekarbonizaciją sako P. Kozlovas.

Pasak jo, regionuose, kur stipriai vystoma atsinaujinanti energetika, šiuo metu dominuoja lankstumo sprendimai – energijos kaupimo, konversijos ir vartojimo paklausos formavimo sprendimai.

„Šie sprendimai įgalina vystytis didesnius atsinaujinančios energetikos išteklių kiekius ir yra būtini siekiant žaliojo kurso. Neabejoju, kad artimiausius 5–8 metus šios technologijos išliks aktualios, o jų tolimesnę ateitį nulemti galėtų, turbūt, tik ilgai laukiamas proveržis branduolinėje energetikoje, komercinių, branduolių sintezės pagrindu veikiančių reaktorių atsiradimas“, – sako KTU alumnas, tačiau primena, kad šio proveržio laukiama jau bemaž 50 metų.

Daug sričių apimanti karjera

Pradėjęs nuo tiksliųjų mokslų, magistro studijas P. Kozlovas pasirinko KTU, kur studijavo Technologijų vadybą. Magistro studijos pasižymėjo būtent dėl studijų mainų galimybės, leidusios studijuoti viename geriausių Pietų Korėjos universitetų.

„KTU pasiūlyta unikali galimybė atvėrė naujus horizontus, pažintis, stipriai prisidėjo prie mano pasaulėžiūros formavimosi. Iš ten grįžau paaugęs ne tik akademiškai, bet ir asmeniškai“, – apie studijas Pietų Korėjoje atsiliepia Paulius.

Vėliau karjera energetikos srityje prasidėjo dar Lietuvos Energijos įmonių grupėje. „Energetikos sritis, baigus tiksliuosius mokslus, neatrodė svetima“, – sako KTU alumnas.

„Vos tik pradėjęs darbą supratau, kad joje persipina praktiškai visi mane labiausiai dominantys aspektai: inžinerinis mokslas, tarptautiškumas, prekyba ir didelė kuriamų sprendimų vertė. Dėl to darbas patiko nuo pirmų dienų, ėmiau papildomai gilintis į šią sritį, daug skaityti, o vėliau – įstojau į doktorantūros studijas energetikos srityje“, – pasakoja P. Kozlovas.

Ateities energetikos specialistams reikia ir kūrybiškumo

Šalia nuolatinės transformacijos, svarbu ir lankstūs įgūdžiai. KTU alumnas išskiria keletą kompetencijų, kurios padeda siekiant karjeros energetikos sektoriuje.

„Vien „Ignitis grupėje“ dirba apie 100 skirtingų profesijų profesionalų. Grupėje dirba ne tik elektros ir energijos inžinieriai, elektrikai, operatoriai, IT architektai, analitikai, kokybės užtikrinimo specialistai, tačiau taip pat ir teisininkai, personalo specialistai, komunikacijos profesionalai ir daugelis kitų specialybių žmonių“, – vardija jis.

Šalia šių specialistų, pasak jo, skirtingos žinios reikalingos skirtingiems tikslams pasiekti: „Jei kalbėtume tik apie technologijų vystymo komandą, tai, be kūrybiškumo, čia sunku būtų apsieiti ir be matematikos, fizikos, energetikos teisės ir programavimo pagrindų“.

Kozlovas pabrėžia ir gebėjimo mokytis bei lankstumo svarbą: „Universiteto užduotis, mano akimis, yra išmokyti mokytis. Laikai, kai naudodami tas pačias žinias, galėtume išlikti konkurencingi profesionalai – praeityje.“

„Iš jaunų specialistų tikimės fundamentinių mokslų pagrindų išmanymo, užsienio kalbos žinių, bendrų žinių apie energetiką, motyvacijos tas žinias gilinti ir, idealiu atveju, turėti kūrybiškumo. O detales ir specifinius elementus galima sužinoti ir suprasti praktikos metu ar įsidarbinus“, – sako KTU alumnas.

KTU alumnė Rūta Stankevičienė: „Nepaisant lyties, geri IT specialistai darbo neieško, jie jį renkasi”

Rgs 24 2023

Visuomenėje gana gajus stereotipas, kad ne visos profesijos tinka moterims. Ne išimtis ir informacinių technologijų (IT) sektorius. Nors pastaraisiais metais šioje srityje įsidarbina vis daugiau dailiosios lyties atstovių, neretai vis dar manoma, kad joms ne vieta prie kompiuterių. Šį mitą puikiai paneigia jau per du dešimtmečius informatikos srityje besidarbuojanti Rūta Stankevičienė, IT įmonės „Devbridge“, priklausančios „Cognizant“ kompanijai, verslo analitikė ir komandos vadovė.

Pasak R. Stankevičienės, diskriminacija dažniausiai gyvena mūsų galvose, o geriems IT specialistams, nepaisant lyties, darbo ieškoti netenka, jie jį renkasi ir kuriasi palankią sau aplinką. Apie IT sektorių ir jo subtilybes plačiau papasakoti paprašėme pačios Rūtos.

Rūta Stankevičienė

Kodėl studijoms rinkotės IT sritį, sužavėjo kompiuteriai ir jų teikiamos kone beribės galimybės?

1992 metais baigiau Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnaziją (tuomet 17-ąją vidurinę). Mokytis man labai patiko, tad po mokyklos įstojau į Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. Ten pirmą kartą išmėginau kompiuterį ir supratau, kad noriu specializuotis ne matematikos, o informatikos srityje. Po metų perstojau į VDU, tuomet glaudžiai bendradarbiavusiu su KTU – mokėmės pagal KTU studijų programą, naudojomės auditorijomis bei laboratorijomis, paskaitas skaitė KTU dėstytojai.

Magistro studijas nutariau tęsti KTU ir pamačiau, kad informatika yra laikoma itin vyriška specialybe – iš šimto studentų tik šešios buvo merginos. VDU tokios didelės atskirties nejaučiau, nes merginos ten sudarė apie trečdalį studentų.

Ar po studijų pavyko greitai įsidarbinti?

Dar studijuodama vis ką nors dirbdavau kompiuteriu, tad labai apsidžiaugiau po studijų sulaukusi pasiūlymo prisijungti prie norvegų įmonės Lietuvoje ir išmėginti jėgas programuotojos pozicijoje. Atrankos metu manęs paklausė, ar galėsiu vykti dirbti į užsienį, mat buvo renkama komanda projektui Makedonijoje, tad tai tik dar labiau mane paskatino priimti pasiūlymą. Net nepasiteiravau, koks atlygis manęs laukia, jį sužinojau tik nuvykusi pasirašyti darbo sutarties.  

Prisijungusi prie komandos ėmiau gilintis į man skiriamas užduotis, tad į projektą Makedonijoje vykau kaip duomenų bazių programuotoja.

Tuometinis įmonės vadovas tikėjo, kad geriausi rezultatai pasiekiami dirbant mišrioje komandoje. Įmonėje tada dirbo programuotojai vyrai ir vos dvi merginos administravimo srityje, tad supratau, kodėl komandoje norėta daugiau moterų.

Ar esate dirbusi tik Makedonijoje, ar ir kitose šalyse?

Jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbu prie įvairiausių registrų kūrimo skirtingose šalyse: Kosove, Mozambike, Vietname, Liberijoje, Ruandoje, Gvatemaloje. Bet pagrindinė veikla vyksta Lietuvoje – dirbu su Hipotekos, Vedybų, Įgaliojimų, Turto arešto aktų ir kitais registrais.

Programuotojos darbai pynėsi su reikalavimų sistemai analizės veiklomis, palaipsniui daugiau dėmesio skyriau procesų valdymui – tiek kuriamo objekto, tiek projekto vykdymo. Galiausiai tapau projektų vadove, bet niekuomet nepabėgau nuo sistemos kūrimo.

Ar po studijų lengvai pavyko įsidarbinti pagal specialybę?

Darbinėje mano veikloje vienas projektas keitė kitą ir kiekvienas jų buvo unikalus. Kiekvienas jų – lyg naujas darbas, bet keičiantis vadovams bendros įmonės vertybės nekito ir įaugo manyje, kaip pagrindinis reikalavimas sveikai darbo atmosferai: laisvas ir pagarbus bendravimas su kolegomis, nepaisant užimamų pareigų, atsakingas ir profesionalus požiūris į darbą, kuriantis pridėtinę vertę klientui, pritaikant profesionalius sprendimus.

Tai paprasti dalykai ir turbūt daugelis pasakytų, kad visos įmonės gali tai deklaruoti, tačiau mačiau didelę tokių dalykų stoką kituose sektoriuose. Tad dažnai jaučiausi lyg burbule, IT sektorius negali sau leisti kitokios kultūros, nes neužsibus žmonės. IT srityje turime galimybę rinktis, ką dirbti, ar mums patinka veiklos pobūdis, technologija, o atmosfera palaikoma išties gera.

Ar dirbant niekuomet netrikdė faktorius, kad esate dailiosios lyties atstovė, o gal atvirkščiai, tai buvo privalumas?

Priėmimas į darbą man buvo pirmas ir paskutinis susidūrimas su diskriminacija iš vadovų pusės ir jis buvo mano naudai. Jei ir pasitaikė pavienių pastabų iš kolegų, niekada nejaučiau iš vadovų, kad būčiau kitaip vertinama dėl savo lyties. Su klientais buvo visko. Ne kartą teko susidurti su pirmu skeptišku žvilgsniu, kad esu moteris, tad reikėdavo stipriai padirbėti, siekiant pakeisti tokį požiūrį.

Kai kuriose stipresnio patriarchato šalyse mano kandidatūra į projekto vadovo poziciją net nebuvo siūloma, nes pasiūlymas būtų atmestas, tad geriau net nebandyti.

Rūta Stankevičienė

Ar šiandien IT srityje vis dar jaučiamas moterų stygius, o gal palaipsniui šis atotrūkis mažėja?

Dar prieš 5-7 metus į programuotojos poziciją moterys būdavo priimamos retai. Veikiausiai taip buvo todėl, kad jos nesirinkdavo IT studijų. Dabar jos kur kas dažniau keičia pozicijas, drąsiau pereina į IT sektorių.

Įmonės pradėjo organizuoti programuotojų akademijas, po kurių geriausiai pasirodę studentai gauna kvietimą dirbti, įskaitant ir programuotojas merginas.

Anksčiau susidurdavau su atvirkštiniu požiūriu į sistemų testuotojo poziciją: jeigu testuotoja – tai tik mergina, o jei vyrukas ateina į testavimą, tai matydavome kaip pirmąjį laiptelį kelyje į programuotojus. Nežinau, kaip yra kitur, bet „Devbridge“ šito atskyrimo nepastebiu. Testuotojo pozicija yra lygiavertė programuotojo, atitinkamai keliami ir reikalavimai.

Ką reiškia moteriai dirbti IT srityje ir su kokiais sunkumais susiduriama dažniausiai?

Niekas nepaneigs fakto, kad vyrai ir moterys yra skirtingi. Ir aš to neneigiu. Bet ne kartą įsitikinau, o ir daug faktų rodo, kad mūsų smegenys gali dirbti vienodai gerai. Manęs moterys ne kartą klausė , kaip persikvalifikuoti ir pereiti dirbti į IT sektorių. Visuomet galiu pakonsultuoti, padėti žmogui suprasti, ar jis gali ar ne. Bet manęs to niekada neklausė nė vienas vyras, nes jie tiesiog eina ir daro.

Diskriminacija moterims labai dažnai gyvena tik mūsų pačių galvose. Įgyti žinias gebame vienodai, bet jas pritaikydamos įvairiose situacijose pasielgtume kitaip nei vyrai.

Iki šiol tikiu – mano pirmas vadovas buvo teisus: mišri komanda yra efektyvesnė, o lyčių psichologiniai skirtumai padeda surasti tinkamiausią sprendimą. Matyt, tai lemia mūsų psichologinio genofondo ypatumai. Taip, mes ilgiau svarstome, abejojame, vertiname rizikas, nuomonę apie mus, ieškome saugaus atsakymo. Ir pati gana ilgokai svarsčiau priimdama sprendimą eiti į „Devbridge“, nors sprendimą pasąmonėje buvau priėmusi iškart.

Kam rekomenduotumėte rinktis technologijų sektorių ir kokį patarimą duotumėte būsimiems studentams, galvojantiems apie IT studijas?

IT specialistų visuomet trūksta, o prognozės rodo, kad jų trūkumas bus jaučiamas ir ateityje. Smagu būti patraukliu darbo rinkoje, juk geri IT specialistai neieško darbo, jie jį renkasi. Bet tai neturėtų būti pagrindinis argumentas renkantis IT.

Pirmiausia IT sritis turi patikti ir traukti. Čia darbo valandos dažnai būna ilgos, neretai užtrunka tinkamiausio sprendimo paieškos procesai. Galiausiai ilgo darbo rezultatai būna išties džiuginantys, o jų siekiant darbo diena praskrieja greitai ir įdomiai.

Kaip ir visose srityse, IT sektoriuje nepakanka pusmetį palankyti kursų, nes specialistu taip netampama. Raginu rinktis studijas, kurios labai dažnai yra suderinamos su darbu, kuris darbuotojus susiranda dar pirmajame kurse.  

KTU alumnas A. Kriščiūnas: tėvai sakė, kad inžinierius gyvenime niekada neprapuls

Kov 29 2023

Algis Kriščiūnas yra gerai Lietuvoje žinomas dailininkas, fotografas ir muzikantas, anksčiau grojęs grupėje „Fojė“. Jo vardas žinomas dėl menininko darbų ir veiklų, kurių gyvenime jis niekuomet nestokojo. Bet retas žino, kad menininkas yra Kauno technologijos universiteto alumnas, prieš 31 metus baigęs studijas tuometiniame Mašinų gamybos fakultete, kur studijavo robotų konstravimo specialybę. Ir nors gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų jis pasuko kitu keliu, universitete įgytos žinios pravertė ne kartą.

A. Kriščiūnas nuo mažumės jautė aistrą menui ir technologijoms, tad pabaigęs mokyklą ir tėvų paskatintas nedvejodamas studijoms pasirinko tiksliuosius mokslus. KTU Mašinų gamybos fakultetą garsus fotografas baigė 1992 metais.

Technologijos – neatsiejama meno dalis

Algis Kriščiūnas
Algis Kriščiūnas

„Šią studijų specialybę išsirinkti padėjo tėvai. Jie sakė, kad inžinierius niekada gyvenime neprapuls. Manau, kad jie yra visiškai teisūs, nes tikrai neprapuoliau. Ir nors po studijų mano gyvenimas pakrypo toli nuo KTU įgytos specialybės, technologijos yra neatsiejama mano kuriamo meno dalis“, – sako KTU alumnas.

Pasak A. Kriščiūno, studijos jį išmokė kantrybės ir atsakingumo. Mėgstamiausia jo paskaita buvo filosofija, kuri truko gana neilgai, nes inžinieriams kur kas labiau reikėjo paskaitų apie medžiagų atsparumą ir fiziką.

Dar labai jam patiko braižybos ir geometrijos mokslai, kurių dėka jis pats susiprojektavo namus, architektui beliko atlikti tik techninius skaičiavimus.

Bene smagiausi prisiminimai išlikę jo atmintyje – užklasinės veiklos. „Tai buvo įdomiausia gyvenimo dalis. Su draugais kiekvieną savaitę bendrabučio salėje rengdavome spektaklius ir miuziklus, organizavome fakulteto šventes ir „Mis Studentė“ konkursą. Labai norėčiau laiko mašina grįžti atgal ir savo fakulteto valgykloje suvalgyti sriubos. Jeigu būčiau dirbęs pagal specialybę, gal net įkūręs robotų gamyklą, tuomet veikiausiai minčiau KTU slenkstį ieškodamas perspektyvių inžinierių“, – juokauja menininkas.

Eskizai – kompiuterio ekrane

Baigęs studijas A. Kriščiūnas nė dienos nedirbo pagal specialybę, nes dar trečiame kurse suprato, kad jį traukia visai kiti dalykai. Bet tėvams pažadėtas bakalauro studijas baigė. Jis juokauja, kad širdyje visuomet jautėsi menininku, bet tuo pačiu troško išmanyti ir įvairius techninius dalykus, praverčiančius kiekvienam vyrui.

Algis Kriščiūnas
Algis Kriščiūnas

Anot A. Kriščiūno, šiandieniniame pasaulyje kone visur yra sutinkamos išmaniosios technologijos, ne išimtis ir meno sritis: „Daug dirbu su kompiuteriu, redagavimo programa „Photoshop“. Visus savo paveikslų eskizus pirmiausia pasidarau ekrane, taip greičiau randu geriausius kompozicinius ir spalvinius sprendimus. Menininkai ir toliau savo darbams naudos drobę, pieštukus, bet nevengs ir technologijų, nes naujos formos ir priemonės praplečia galimybių ribas.“ Menininkų pasaulyje itin svarbų vaidmenį vaidina ir socialinių tinklų naudojimas, kurie pasitelkiami ne tik informacijos sklaidai, bet ir kaip reklaminis kanalas virtualiai galerijai.

A. Kriščiūnas mano, kad būtent socialinių tinklų dėka menininkams atsirado galimybė išsivaduoti iš įprastų galerijų ir pasiekti net ir toliausiai nuo meno nutolusius piliečius.

Jau kurį laiką A. Kriščiūnas su šeima gyvena Fuerteventūros saloje Ispanijoje, bet išlaiko glaudžius ryšius su Lietuva. Kiekvieną vasarą po tris mėnesius jis praleidžia šalies pajūryje – Palangoje, kur rengia savo darbų parodas. Jis džiaugiasi galimybe galerijoje bendrauti su žmonėmis, rengti susitikimus, paveikslų pristatymus ir atvirus pokalbius. Jis linki visiems atrasti savitą gyvenimo kelią ir mylėti savo darbą.

Naujienlaiškis / Newsletter

Nario mokestis

Nario mokestis – puiki galimybė prisidėti prie KTU Alumnų asociacijos veiklų vystymo. Surinkti narystės mokesčiai naudojami alumnų susitikimų organizavimui, jaunųjų Universiteto talentų rėmimui ir aktyviausiųjų studentų stipendijoms.

KTU Alumnų asociacijos susirinkimo metu nustatytas tikrojo nario mokestis – 50 Eur. Nario mokestis mokamas iki kalendorinių metų vasario 1 d. už einamuosius metus. Plačiau skaityti čia. Dėkojame.

Membership fee

The membership fee is a great opportunity to contribute to the development of the activities of the KTU Alumni Association. The collected membership fees are used to organise Alumni meetings, support young talents of the University and to establish scholarships for the most active students.

The fee for a full member is  50 EUR and it was set at during the meeting of all members of KTU Alumni Association. The membership fee is payable by February 1st for the current year. Read more here. Thank you.

Nario registracija / Member registration

Bendra informacija / General info

Žingsnis / Step

1/3

Pildymo progresas / Progress

0%

Prisijungimas


Arba prisijunkite per

Neturi paskyros? Sukurk ją čia