Istorijos

Nuolatinė technologinė pažanga ir tvarumo siekis skatina vis glaudesnį bendradarbiavimą tarp pramonės ir akademinės bendruomenės. Universitetai, atlikdami mokslinius tyrimus, gali padėti įmonėms tobulinti gamybos procesus, optimizuoti sąnaudas ir kurti inovacijas. Tuo tarpu įmonės, suteikdamos praktines žinias bei realius duomenis, padeda universitetams parengti aukštos kvalifikacijos specialistus, pasiruošusius darbo rinkai. 

KTU alumnas V. Česnauskas mano, kad tokia partnerystė leidžia ne tik efektyviau spręsti pramonės iššūkius, bet ir užtikrinti technologijų plėtrą, prisidedančią prie tvaresnės ir konkurencingesnės gamybos. 

– Kodėl manote, kad svarbu yra bendradarbiauti su universitetais, tokiais kaip KTU, siekiant diegti naujoves?

Studijavęs KTU ir daugiau kaip pusę savo gyvenimo dirbdamas pagal įgytą specialybę, vertinu bei gerbiu šią mokymosi įstaigą ir didžiuojuosi jos pasiekimais, ilgamete istorija bei svariu indėliu į Lietuvos techninę raidą. Bendradarbiavimas su universitetais, tokiais kaip KTU, išlieka svarbus ir šiandien, nes juose dirba aukštos kvalifikacijos mokslininkai ir pedagogai. Jų veikla reikšmingai prisideda prie naujų inžinierių, mokslininkų ir dėstytojų rengimo, taip pat prie technologinių inovacijų kūrimo bei diegimo.

– Vadovaujate 8 gamyklų statyboms bei rekonstrukcijoms. Ar pastebėjote, kaip technologijų pažanga globaliu mastu keičia gamybos procesus ir jų efektyvumą?

Pradėjus dirbti statybinių medžiagų gamybos pramonėje ir palyginus su dabartiniu technologiniu lygiu, akivaizdu, kad visame pasaulyje vyksta spartus technologijų tobulėjimas. Nors gamybos apimtys ir anksčiau siekė neblogus rodiklius, gamyba buvo kur kas primityvesnė, kiekviename procese dirbo daug darbuotojų. Deja, darbo našumas ir efektyvumas buvo žemas, o energijos sąnaudos didelės. Remiantis mokslinių tyrimų rezultatais, buvo tobulinamos ir keičiamos pasenusios gamybos technologijos. Anksčiau daug rankinio darbo reikalavusi plytų gamyba palaipsniui tapo visiškai mechanizuota ir automatizuota. Tai padidino darbo efektyvumą, sumažino energijos sąnaudas ir gamybos kaštus, taip pat užtikrino aukštą produkcijos kokybę.

– Kokius globalius sprendimus ar technologijas, susijusias su silikatų gamyba, laikytumėte sektoriaus ateitimi?

Norint išsaugoti planetą ateities kartoms, svarbu visose žmonių veiklos srityse siekti tvarumo. Viena iš sričių – iškastinių žaliavų racionalus panaudojimas, energetinis efektyvumas žaliavų perdirbimui ir galutinio produkto gamybai. Europos Sąjungos tikslas – iki 2050 metų tapti neutralia klimato kaitos požiūriu. Norint išlikti konkurencingiems šioje srityje, silikatų gamyboje būtina veiksmingai diegti pažangias technologijas ir optimizuoti gamybos procesus.

– Kokios Jūsų vadovaujamoje bendrovėje jau įdiegtos ar šiuo metu diegiamos inovacijos yra svarbiausios?

Vadovaujamoje bendrovėje diegiamos inovacijos apima investicijas į pažangias technologijas, aukštos kvalifikacijos specialistų žinias ir pasaulyje pripažintų gamintojų modernius gamybinius įrenginius. Bendrovė nuosekliai ir atsakingai visą veiklos laikotarpį žvelgė į darbuotojų žinių, kompetencijų gerinimą, kvalifikacijos kėlimą ir vidinės sąžiningo, atsakingo, moralinius principus atitinkančio darbo kultūros formavimą. Išlaikomas paruoštas pagrindinių gamybos procesų personalas. Įmonėje dirba aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie savo profesinę patirtį kaupia jau ne vieną dešimtmetį.

Įmonės gaminiai, įranga ir kvalifikuotas personalas užtikrina darbo patikimumą ir aukštą kokybę visuose gamybos etapuose. Per pastaruosius keliolika metų įmonė reguliariai įgyvendino svarbius gamybos modernizavimo projektus. Buvo visiškai atnaujinta visa gamybos linija – nuo žaliavų paruošimo iki galutinio produkto pakavimo. Modernizuoti procesai apima formavimo masės paruošimą, pusfabrikačių formavimą, jų išdėstymą ant vagonėlių, transportavimą, kietinimą ir pakavimą, taip užtikrinant efektyvesnę ir kokybiškesnę gamybą.

AB ,,Silikatas“ drąsiai gali teigti, kad silikatinių blokų ir plytų gamyba atitinka aukščiausius pasaulinius gamybos standartus. Technologiniai įrengimai atnaujinti visose grandyse, o jų gamintojai yra žinomi pasauliniu mastu. AB ,,Silikatas“ – vienintelė silikatinių gaminių gamybos įmonė Lietuvoje, turinti tokio aukšto lygio įrengimus ir technologijas. Įmonės modernizavimo procesai ne tik padėjo išgyventi ir atsigauti po krizių bei atliepti augančios produkcijos paklausos poreikius didinant gamybinius pajėgumus, bet ir palengvino darbuotojų darbą. 

2015 m. įmonėje pradėtas eksploatuoti vokiečių gamybos VHV ANLAGENBAU GMBH horizontalus dvigubas juostinis transporteris (elevatorius), kuris po svėrimo ir maišymo pakelia formavimo masę į reaktorius. 2018 m. ceche sumontuota nauja lenkų bendrovės „Gold Pack“ skersovežė, kuri automatiškai perkelia po du užgarinimo vagonėlius nuo preso, vienu metu gabena keturis vagonėlius ir tiksliai juos nustumia į autoklavus, taip užtikrindama efektyvesnį ir sklandesnį gamybos procesą.

2019 m. pradėta plytų ir blokų gamyba vokiečių ,,Lasco Umformtechnik GmbH“ presu LASCO 800. Prieš dvejus metus pradėti demontuoti senieji autoklavai ir jų vietoje pastatyti  8 naujieji vokiečių įmonės SCHOLZ Maschinenbau. Pakeitus technologinę įrangą į modernią ir našesnę, buvo poreikis atnaujinti ir katilinę. Šiais metais pradėtas eksploatuoti vokiškas, gamtinėmis dujomis kūrenamas ,,Viessmann“ VITOMAX  garo katilas.

– Kaip Jūsų vadovaujamoje bendrovėje diegiamos inovacijos prisideda prie tvarumo, energijos taupymo ir mažesnės aplinkos taršos?

Visi šie dešimtmečius trukę pokyčiai pradedant atsiskyrimu nuo centralizuotų šilumos tinklų 1998 m. ir baigiant šiais metais pradėtu ekspoatuoti vokišku gamtinėmis dujomis kūrenamu ,,Viessmann“ VITOMAX  garo katilu ir  SCHOLZ Maschinenbau autoklavais bei papildomai sumontuota šiluminės energijos atgavimo įranga, kuri leidžia atidirbusius garus autoklavuose panaudoti ruošiamo vandens gamybai pašildymui taip pat prisidėjo ir prie draugiškesnės aplinkai gamybos – energetinių išteklių taupymo ir mažesnio kiekio į aplinkos orą išmetamo degimo teršalų kiekio.

Keičiant senus įrenginius į modernius, palaipsniui mažėjo darbuotojų poreikis, nes naujos technologijos leido automatizuoti daugelį procesų. Šis pokytis vyko ilgą laiką, per kurį daugelis ilgamečių įmonės darbuotojų išėjo į pensiją. Šiuo metu, kartu su Vievio putų polistireno gamyba, įmonėje dirba 54 darbuotojai.

– Kaip AB „Silikatas“ prisitaiko prie rinkos pokyčių, išlaikydama aukštą produkcijos kokybę, plėsdama veiklą ir užtikrindama įmonės augimą?

Įmonė gamina laiko patikrintus gaminius, kurie pasižymi puikiomis techninėmis savybėmis ir ilgaamžiškumu. Nors rinkos pokyčiai vyksta nuolat, išlikti konkurencingoje aplinkoje ir augti padeda aukšta produkcijos kokybė, didėjantis įmonės žinomumas ir stabilumas bei teigiami vartotojų atsiliepimai.

Įvairiausiomis, drastiškai besikeitusiomis rinkos sąlygomis dirbusi ir veiklą išlaikiusi bendrovė sėkmingai įgyvendino ilgalaikius sau keltus tikslus ir projektus – susitvarkė gamybą pagal aukščiausius lygio standartus ir ženkliai sumažino energijos išteklių sąnaudas. Išsprendusi svarbiausius iššūkius, įmonė siekia tapti ir išlikti viena pirmaujančių silikatinių mūro gaminių gamintoja Lietuvoje. Bendrovė visuomet siekė ne tik išlaikyti turimą produkciją, siūlant geriausią kokybę, bet ir ieškoti naujų nišų bei būdų atliepti rinkos poreikius. Ji savo ilgametę patirtį puikiai išnaudoja plečiant veiklos sritį, asortimentą ir verslo galimybes. 

2015 m. Vievyje pradėta statyti termoizoliacinių statybinių medžiagų gamykla, o 2016 m. joje pradėta polistireninio putplasčio ETNA gamyba. Įdiegta moderni, pažangi lenkų bendrovės „Formtec BC“ technologinė linija, užtikrinanti aukštą gamybos efektyvumą. ETNA gamyba atitinka kokybės vadybos ISO 9001 ir aplinkos apsaugos vadybos ISO 14001 standartų reikalavimus, o parduodamos produkcijos kiekis kasmet nuosekliai auga.

Įmonė gamina laiko patikrintus gaminius, kurie pasižymi puikiomis techninėmis savybėmis ir ilgaamžiškumu. Nors rinkos pokyčiai vyksta nuolat, išlikti konkurencingoje aplinkoje ir augti padeda aukšta produkcijos kokybė, didėjantis įmonės žinomumas ir stabilumas bei teigiami vartotojų atsiliepimai.

– Kodėl svarbu įtraukti universiteto dėstytojus į stažuotes Jūsų įmonėje? Kokios naudos iš to gauna tiek akademinė bendruomenė, tiek įmonė? 

Bendradarbiavimas tarp įmonės ir akademinės bendruomenės suteikia abipusę naudą – jis prisideda prie inžinierių, mokslininkų ir pedagogų ugdymo bei skatina technologinę pažangą. Esu įsitikinęs, kad KTU yra ne tik stiprus mokslo centras, bet ir puikus darbdavys, suteikiantis galimybes akademinei ir neakademinei bendruomenei. Tai yra puiki vieta studijuoti ir dirbti, turinti didelį potencialą bei stiprią bendruomenę.

Universiteto darbuotojai, pasitelkdami savo patirtį ir profesinius gebėjimus, prisideda prie įmonės ambicingų strateginių tikslų įgyvendinimo, kas leidžia didinti įmonės efektyvumą, optimizuoti išteklius ir skatina teigiamą jos raidą. KTU nuolat rengia kvalifikuotus specialistus, kurių žinios prisideda prie technologijų modernizavimo, gamybos procesų tobulinimo ir efektyvesnio veiklos organizavimo.

– Kaip studentų praktikos ir baigiamųjų darbų temos, siūlomos AB „Silikatas“ prisideda prie jų profesinio tobulėjimo ir pasirengimo karjerai? 

Baigiamojo darbo temos pasirinkimas yra svarbus procesas, nes tinkamai parinkta tema gali turėti įtakos ne tik darbo kokybei, bet ir galutiniam įvertinimui. Ji turėtų būti įdomi ir naudinga studentui, prisidėti prie profesinio tobulėjimo bei pasirengimo karjerai. Be to, svarbu, kad teorinei daliai būtų prieinami patikimi moksliniai šaltiniai, nes tai palengvina tyrimų planavimą ir užtikrina sklandų darbo atlikimą.

Jaunimą ypač motyvuoja galimybė susipažinti su praktiniais gamybos procesais bei išgirsti patyrusių specialistų patarimus. Tai stiprina ryšį tarp mokslo ir pramonės bei suteikia vertingos patirties. Kadangi dabartiniai studentai ateityje taps įmonių darbuotojais, verslai suinteresuoti juos įtraukti dar ankstyvoje stadijoje – per praktikas ir baigiamųjų darbų programas. Universitetas negali perteikti visų verslo ar darbo subtilybių, todėl glaudus bendradarbiavimas su įmonėmis padeda užtikrinti geresnį studentų pasirengimą darbo rinkai.

– Kaip tarptautinės konferencijos prisideda prie pramonės ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo bei inovacijų sklaidos?

Dalyvavau tarptautinėse Diuseldorfo, Hamburgo, Jaltos, Minsko ir Sankt Peterburgo konferencijose, kuriose pristačiau LR Valstybiniame patentų biure patentuotus išradimus. Išradimai skirti pluoštinių medžiagų perdirbimui, ruošiant formavimo mišinius, skirtus statybinių medžiagų gamybai. Jie taip pat pritaikyti autoklavinio akytojo betono gamybos procesams, kai gaminiams keliami aukšti mechaninio ir terminio atsparumo reikalavimai.

Tarptautinėse konferencijose dalyvauja įvairios organizacijos, universitetų atstovai, įmonių vadovai, ir kiti inžinerijos mokslo naujovėmis besidominantys mokslininkai, verslo atstovai. Šių renginių tikslas – suburti vietinius ir užsienio statybinių medžiagų gamybos bei statybos srities žinovus, siekiant pasidalinti patirtimi tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Tarptautinėse konferencijose diskutuojama apie iškilusias problemas, būtinus pokyčius ir reikiamas įgyvendinti priemones. 

Dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose suteikia galimybę objektyviai įvertinti savo atliekamus darbus, palyginti skirtingų šalių institucijų veiklą ir identifikuoti gerąsias praktikas. Tai leidžia perimti pažangius sprendimus bei pasidalinti savo sukaupta patirtimi su mažiau pažengusiomis šalimis, prisidedant prie tarptautinio bendradarbiavimo ir inovacijų plėtros.

– Kaip universitetų atliekami moksliniai tyrimai gali prisidėti prie pramonės įmonių veiklos efektyvumo ir gamybos procesų tobulinimo?

Jei universitetai vykdytų mokslinius tyrimus, orientuotus į pramonės poreikius, tai leistų efektyviau bendradarbiauti su vietiniais universitetais, tokiais kaip KTU Cheminės technologijos fakultetas. Pavyzdžiui, mūsų įmonės atveju būtų galima eksperimentuoti su mūsų naudojamomis žaliavomis, įvertinant įvairių priedų, tokių kaip pelenai, silikagelis ir kitos medžiagos, poveikį gamybos procesui.

Pagrindinis tikslas – optimizuoti gamybą mažinant kalkių sąnaudas ir taip sumažinant gamybos kaštus, tuo pačiu išlaikant reikiamas technines gaminių charakteristikas. Kai kuriais atvejais, moksliniai tyrimai galėtų net pagerinti produkcijos kokybę, suteikdami įmonei konkurencinį pranašumą. Tokia partnerystė ne tik skatintų inovacijas pramonėje, bet ir prisidėtų prie tvaresnės ir efektyvesnės gamybos plėtros.  reikia asmeninių savybių, kurios svarbios konkrečiam Parlamento nariui.

„Nebijok būti pirmoji – kažkas turi pradėti“ ir „Kurk taip, kad kiti norėtų kurti kartu“ – šūkiai, kurie geriausiai apibūdina KTU Informatikos fakulteto absolventę Vidą Drąsutę. Šiandien ji dirba KTU Bendradarbiavimo vystymo projektų vadove ir aktyviai telkia alumnų bendruomenę. Didžiausią dėmesį Vida skiria ryšių tarp žmonių, kartų ir idėjų kūrimui. Ji įsitikinusi, kad iššūkiai nėra kliūtys, bet galimybės augti, o tikroji sėkmė slypi ne tik pasiektuose rezultatuose, bet ir pačiame kelyje.

– Esate Informatikos fakulteto absolventė. Kas lėmė Jūsų studijų pasirinkimą?

Esu tikra KTU alumnė – į universitetą atėjau studijuoti ir čia pasilikau: mokausi, dirbu, tobulėju. Didžiąją dalį savo laiko praleidžiu universitete, tad kartais atrodo, jog čia ir gyvenu.

Informatiką pasirinkau augdama laikotarpiu, kai technologijos sparčiai žengė į kasdienį gyvenimą. Pirmasis kompiuteris mano namuose atsirado tik 10 klasėje, o mobilusis telefonas – pirmame studijų kurse. Internetas su tokiais atradimais kaip „Google“, ICQ ar MSN tuo metu atrodė kaip tikras stebuklas – jis keitė informacijos paiešką ir bendravimo būdus. Kompiuteris namuose tapo naujove, kuri skatino smalsumą: viskas buvo nepažįstama, todėl norėjosi kuo greičiau perprasti ir suprasti, kaip tai veikia.

Norėjau ne tik naudotis šiomis naujovėmis, bet ir jas pažinti giliau, išmokti pritaikyti protingai. Prie šio sprendimo daug prisidėjo stiprus matematikos ir fizikos pagrindas gimnazijoje, įkvepiantys mokytojai bei informatikos mokytojas, kuris programavimą pateikė įdomiai ir motyvuojančiai. Visa tai dar labiau sustiprino norą rinktis informatikos kryptį.

Sprendimą sustiprino ir mamos paskatinimas bei pusbrolio, studijavusio KTU Informatikos inžineriją, pavyzdys. Informatika pasirodė perspektyvi ir prasminga kryptis, lavinanti loginį mąstymą bei suteikianti daug praktinės naudos. Kadangi tuo metu merginų studijose buvo reta, mūsų konspektai tapdavo itin vertingi prieš egzaminus, kas buvo privalumas.

Praėjus aštuoniolikai metų nuo pirmųjų studijų, trumpam grįžau į universiteto suolą – sąmoningai ir tvirtai pasirinkau MBA programą, kurią šiais metais jau baigiau.

– Ar prisimenate savo pirmuosius žingsnius KTU? Kas įsiminė labiausiai?

Pirmieji žingsniai KTU buvo kupini jaudulio ir smalsumo, nors koridoriai ir atrodė pažįstami, nes dažnai lankydavausi pas čia studijavusį pusbrolį. Mokykloje buvau stipri matematikoje, bet studijos greitai parodė, kad universitete viskas daug sudėtingiau, ypač aukštoji matematika.

Labiausiai įsiminė draugiški grupiokai, palaikantys dėstytojai ir kartu patirti iššūkiai. Nors auditorijose žiemą būdavo taip šalta, kad sėdėdavome su striukėmis, nei sąlygos, nei sunkumai neslėgė, nes buvo daug draugysčių, nuotykių ir tikro studentavimo džiaugsmo. Tai buvo metas, kai kartu su žiniomis atradau ir save.

– Jei galėtumėte parašyti laišką sau pirmame kurse, ką jame parašytumėte?

Savo pirmakursei palinkėčiau to, ko pati neišnaudojau studijų metu. Visų pirma – nereikia nerimauti, jei paskaitos atrodo per sudėtingos. Normalu, kad ne viską suprasi iš karto, nes tam ir skirtos studijos – mokytis, klysti ir bandyti dar kartą. Svarbiausia išlikti kantriai ir nuosekliai dirbti.

Kitas patarimas – daugiau įsitraukti į universiteto bendruomenės veiklas. Dalyvavimas meno kolektyvuose, studentų atstovybėje ar kituose renginiuose padeda ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir sukuria draugystes, patirtis bei ryšius, kurie praverčia gyvenime, karjeroje. Čia pat pridėčiau ir mentorystės bei alumnų tinklo svarbą, nes tai galimybės, kurių anksčiau dar nebuvo, bet šiandien jos gali padėti rasti kryptį, gauti patarimų ar užmegzti naudingus kontaktus.

Bet svarbiausia yra pasitikėti savimi. Net jei kartais atrodo sunku ar kyla abejonių, smalsumas, atkaklumas ir noras tobulėti visada duoda rezultatą, o pasirinktas kelias atveria naujas galimybes.

– Ar kada nors teko laužyti stereotipus apie moteris technologijų srityje, ir kaip tai Jus paveikė?

Teko, ir ne kartą. Studijų pradžioje merginų kurse buvo vos kelios, todėl dažnai sulaukdavau nustebimo, kad pasirinkau informatiką, nes tuo metu tai dar atrodė „vyriška“ sritis. Dar ryškiau tai pajutau magistro studijose Bolonijoje, kai įėjus į didžiulę auditoriją tarp dviejų šimtų studentų beveik nemačiau merginų. O situaciją dar labiau paaštrino faktas, kad dėl mūsų, dviejų „Erasmus“ studentų, paskaitos turėjo vykti anglų kalba, kas italams tuo metu buvo didelis iššūkis. Ta akimirka, kai visa auditorija atsisuko į mane, atrodė tarsi nebylus klausimas: „gal ne čia pataikei?“.

Tokios patirtys manęs nepalaužė, priešingai, jos paskatino įrodyti, kad kompetencija neturi lyties. Taip išmokau kantrybės, gebėjimo argumentuoti ir pasitikėjimą kurti darbais, o ne žodžiais. Dėl to šiandien aktyviai dalinuosi patirtimi, mentorystėje skatinu merginas rinktis technologijų studijas ir tikiu, kad geriausias stereotipų laužymas vyksta tyliai – tiesiog gerai dirbant savo darbą.

– Koks buvo Jūsų pirmasis darbas po studijų ir ką iš jo išmokote?

Dar studijuodama magistrantūroje pradėjau dirbti KTU Distancinio mokymo centre (dabar EMTC), kur administravau e. mokymosi projektus. Tai buvo puiki mokykla, nes teko greitai perprasti techninę ir žmogiškąją projekto pusę. Supratau, kad technologijos be žmonių yra tarsi kodas be konteksto ir jos veikia tik tada, kai yra suprantamos ir priimtinos. Atradau ir savo stiprybę – gebėjimą jungti skirtingus interesus bei kalbas, kad projektai judėtų į priekį.

– Kokie buvo pirmieji iššūkiai ir karjeros posūkiai?

Iš pradžių galimybės kūrybiškai save realizuoti buvo ribotos, bet tai paskatino ieškoti kelių įgyvendinti idėjas. Vėliau mane pastebėjo tuometinis ITDC direktorius Aleksandras Targamadzė ir pakvietė prisidėti prie nacionalinio projekto „Lietuvos virtualus universitetas“. Koordinavau vieną pagrindinių uždavinių – Lietuvos e. mokymosi infrastruktūros plėtrą. O darbas su aukšto lygio ekspertais ir ministerijų atstovais suteikė daugiau pasitikėjimo ir praktinės patirties.

– Kaip vystėsi karjera toliau?

Vėliau tapau ITDC Nuotolinio mokymosi skyriaus vadove, o norėdama daugiau kūrybinės laisvės 2009 m. įkūriau VšĮ „eMundus“. Ši organizacija leido plėsti veiklą už universiteto ribų – dirbti ne tik su universitetais, bet ir mokyklomis, darželiais, suaugusiųjų švietimo centrais. Per 15 metų prisidėjau prie daugiau kaip 60 tarptautinių projektų, iš kurių daugiau kaip 20 koordinavau pati. Dalis jų įvertinti kaip Europos gerosios praktikos pavyzdžiai, o keli apdovanoti Europos Komisijos ir Švietimo mainų paramos fondo nominacijomis.

– Kokie pastarųjų metų tarptautiniai projektai Jums yra reikšmingiausi?

2024 m. koordinuotas projektas „PS.Smile“ apie emocinį intelektą pelnė Europos inovatyvaus mokymo apdovanojimą pradinio ugdymo kategorijoje. 2022 m. kartu su Valdorfo darželiu „Šaltinėlis“ įgyvendintas projektas apie kūrybiškumą ankstyvajame ugdyme taip pat buvo pripažintas Europoje. Abu jie man ypač svarbūs, nes susiję su vaikų ugdymu, vertybinėmis nuostatomis.

– Ar turėjote patirties vertinant kitų darbus ar dalinantis žiniomis?

Taip, keletą metų buvau ŠMPF projektų vertinimo ekspertė, taip pat skaičiau pranešimus projektų vadovams apie tarptautinių projektų valdymą ir svarbiausias kompetencijas. Tai padėjo pažvelgti į veiklas plačiau – ne tik kaip vykdytojai, bet ir kaip vertintojai.

– Kaip motinystė pakeitė Jūsų veiklą ir kokias kūrybines patirtis atnešė?

Motinystės atostogų metu kartu su bendraminčiais įkūrėme Valdorfo darželį „Po saule“. Per porą metų teko išmokti visko – nuo Valdorfo pedagogikos iki organizacinių darbų, net kurį laiką buvau ir vadovė, ir virėja, ir auklėtojos padėjėja. Tuo pat metu ieškojau kūrybinių veiklų: parašiau 12 straipsnių įvairiuose žurnaluose, daugiausia „Mamos žurnalui“, kartu su vyru sukūrėme rankdarbių bendruomenės tinklą, ir pati kūriau veltinius rankdarbius, vedžiau kursus, o mano darbai buvo pristatyti spaudoje. Tai buvo laikotarpis, kai šalia profesinės veiklos kūrybiškumą realizavau įvairiose formose.

– Ar tuo metu įsitraukėte ir į socialines ar švietimo iniciatyvas?

Taip, kartu su Raminta Bogušiene dalyvavau sveikos gyvensenos projektuose, vedžiau seminarus mamoms, bendravau su ministerijomis ir darželiais. Be to, vėliau taip pat prisidėjau prie prevencinių projektų paaugliams – dirbome su „išmaniaisiais kūdikiais“, kad jaunimas galėtų praktiškai pajausti tėvystės atsakomybę.

– Kokią patirtį atnešė tarptautiniai bendradarbiavimai?

Vienas įsimintiniausių etapų buvo bendradarbiavimas su Izraelio gabių vaikų centrais ir profesoriais. Stažuotėse ir kursuose turėjau galimybę iš arti susipažinti su jų taikomomis metodikomis, stebėti, kaip atpažįstami ir ugdomi gabūs vaikai. Ši patirtis praplėtė mano žinias ir suteikė įkvėpimo idėjas pritaikyti projektuose Lietuvoje.

– Kuo Jus patraukė darbas su alumnų bendruomene, ką jame radote?

Mane patraukė galimybė jungti skirtingus žmones, kartas ir kurti tiltus tarp studentų, alumnų bei universiteto. Tai erdvė, kurioje dalijamės patirtimi, įkvepiame vieni kitus ir kartu atveriame naujas galimybes. Alumnų bendruomenė nėra tik formalūs renginiai ar kontaktų palaikymas, nes čia gimsta mentorystė, bendri projektai, prasmingos iniciatyvos tiek universitetui, tiek visuomenei.

Čia radau gyvą ir nuolat augančią bendruomenę, kurioje atsiranda įvairių idėjų – nuo alumnų paauglių stovyklų iki karjeros kelių programų regionams, nuo renginių studentams iki bendradarbiavimo su verslu. Man pačiai ši veikla suteikia progą panaudoti visą sukauptą patirtį, nuo strateginio mąstymo iki žmogiškos šilumos ir primena, kad didžiausia vertė slypi žmonėse bei jų ryšiuose.

– Kas Jums padeda išlikti savimi tarp projektų, žmonių, atsakomybių?

Mano darbas sutampa su mano vertybėmis – kuriu ryšius tarp žmonių, telkiu bendruomenę, dalinuosi įkvėpimu. Kai veikla yra prasminga ir atitinka tai, kuo tikiu, net sudėtingi iššūkiai atrodo ne kliūtimis, o galimybėmis augti ir mokytis. Kitas atramos taškas – vidinė disciplina ir šeima. Sąmoningai randu laiko sustoti, reflektuoti, užrašyti mintis, pabūti gamtoje. Buvimas su šeima, palaikymas suteikia pasitikėjimo ir padeda nepasimesti net įtemptu laikotarpiu. Laikas su draugais taip pat labai svarbus – jų draugystė, juokas ir bendros patirtys padeda atsipalaiduoti, įkrauna naujai energijai ir primena, kad gyvenimas yra daugiau nei darbinės veiklos, kad ir kokios patrauklios jos būtų. Visa tai padeda išlikti savimi ir susitelkti į tai, kas iš tiesų svarbu. O humoro jausmas žvelgiant į pasaulį įneša lengvumo, leidžia atsipalaiduoti ir palaiko artumą su žmonėmis net sudėtingose situacijose.

– Kaip manote, kokiomis savybėmis šiandien turėtų pasižymėti lyderis?

Lyderis ne tik turi vesti komandą į priekį, bet ir gebėti suprasti žmones. Jam būtina empatija, lankstumas, drąsa veikti pokyčių aplinkoje bei gebėjimas įtraukti kitus ir kurti pasitikėjimo kultūrą. Lyderis nebūtinai privalo viską žinoti, bet jis turi matyti „didįjį paveikslą“, kurti erdvę, kurioje žmonės drįsta klausti, kurti ir augti. Išmintingumas čia svarbesnis už žinių kiekį, nes tai gebėjimas įvertinti situacijas nešališkai, priimti atsakingus sprendimus ir numatyti jų poveikį kitiems. Toks lyderis labiau moka išgirsti ir suburti kitus.

– Kokią svarbiausią pamoką Jums davė darbinė ar asmeninė patirtis?

Vienas svarbiausių patarimų – išmokti deleguoti. Iš pradžių maniau, kad viską turiu padaryti pati, kad būčiau rami dėl rezultato, bet vėliau supratau – tikroji stiprybė yra pasitikėjimas kitais ir atsakomybės pasidalijimas. Būtent bendradarbiavimas ir skirtingos patirtys atneša geriausius sprendimus, o komanda, kuria tu tiki ir kuri tiki tavimi, gali nuveikti daug daugiau nei vienas žmogus.

– Ar jaučiate, kad šiandien kuriate erdvę, kurioje studentai išdrįsta daugiau?

Taip, ir tai viena prasmingiausių mano darbo dalių. Mentorystė, alumnų susitikimai ar tinklaveikos renginiai suteikia studentams galimybę pamatyti save platesniame kontekste, drąsiau klausti, klysti ir bandyti iš naujo. Man svarbu, kad jie jaustųsi saugūs kaip asmenybės, suprastų, jog sėkmė nėra tiesus kelias – joje telpa ir iššūkiai, ir netikėtumai. Tokia erdvė įkvepia studentus žengti naujus žingsnius, nes jie mato, kad klysti ar ieškoti kelio yra normalu. Didžiausias įrodymas man – kai jie grįžta su didesniu pasitikėjimu ir drąsesnėmis idėjomis, norėdami tuo dalintis su kitais.

– Kaip norėtumėte būti prisimenama KTU alumnų bendruomenėje po 10 ar 20 metų?

Norėčiau būti prisimenama kaip žmogus, kuris sujungė skirtingas kartas ir sukūrė erdvę bendrystei. Mano svajonė – kad ateityje atsirastų KTU alumnų namai, vieta susitikimams ir idėjoms, vieta į kurią ateiti ir kurioje pabūti būtų tiesiog gera. Man svarbiausia ne statistika, o tai, kad mano darbai stiprintų pasitikėjimą ir jausmą, jog KTU yra bendruomenė visam gyvenimui.

– Kaip per laiką keitėsi Jūsų požiūris į sėkmę – kaip ją suprantate šiandien?

Anksčiau sėkmę suprasdavau kaip pasiektą rezultatą, o šiandien – kaip nuolatinį kelią. Man sėkmė yra ištikimybė savo vertybėms, prasmingi pokyčiai ir tai, kad mano darbas įkvepia kitus bei suteikia jiems motyvacijos veikti.

– Jei galėtumėte sukurti iniciatyvą studentams ar alumnams – kokia ji būtų ir kodėl?

Labiausiai norėčiau sukurti stiprią KTU ambasadorių programą, kuri suburtų studentus ir alumnus Lietuvoje bei užsienyje. Jie galėtų tapti universiteto veidu – mentoriais, inovacijų skleidėjais, žmonėmis, kurie dalijasi patirtimi ir įkvepia kitus. Sėkmė neturi apsiriboti vien Kaunu ar Lietuva – ji gali būti kuriama visur, kur yra bendruomenės narių, pasirengusių grąžinti dalį to, ką patys gavo.

Kita idėja – KTU alumnų namai. Juos įsivaizduoju kaip gyvą traukos vietą: su kavinuke, renginiais, susitikimais ir erdvėmis tinklaveikai. Tai būtų ne tik fizinė vieta, bet ir bendrystės simbolis, kur kiekvienas alumnas ar studentas jaustųsi laukiamas ir galėtų kurti kartu.

KTU alumnė Ilona Lilieholm jau beveik du dešimtmečius dirba Europos Parlamente vertimų srityje. Nors jos kelias į šią instituciją prasidėjo atsitiktinai – nuo elektroniniu paštu gauto konkurso skelbimo – šiandien ji drąsiai dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis apie darbą tarptautinėje aplinkoje, iššūkius bei galimybes. Ilona įsitikinusi: sėkmės formulė paprasta – nuoseklus, intensyvus darbas kiekvieną laisvą minutę ir jokio pasikliovimo vien sėkme.

Apie savo kelią į Europos Sąjungos institucijas ir pirmuosius žingsnius konkurse plačiau pasakoja pati Ilona.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į Europos Parlamentą ir kokie buvo pirmieji žingsniai atrankos procese?

Mano kelias į Europos Parlamentą prasidėjo gana atsitiktinai. Gyvendama Švedijoje, ką tik buvau išlaikiusi švedų kalbos egzaminą ir aktyviai dalyvavau lietuvių bendruomenės veikloje. Kartą į elektroninį paštą gavau skelbimą apie konkursą vertėjo pareigoms Europos institucijose. Patikrinusi reikalavimus supratau, kad juos atitinku, nes mokėjau dvi užsienio kalbas: anglų ir švedų. Tad nieko nelaukusi, užsiregistravau.

Egzaminas susidėjo iš kelių dalių – teksto suvokimo, žinių apie Europos Sąjungą (ES) bei vertimų iš dviejų kalbų. Pamačiusi bandomąjį ES testą supratau, kad stokoju žinių, todėl nusipirkau klausimų paketus ir intensyviai mokiausi bei sprendžiau užduotis. Ši, vos 60 eurų kainavusi investicija, pasirodė itin vertinga, nes pakako dviejų savaičių intensyvaus darbo, kad sėkmingai išlaikyčiau testus.

Labai daug davė ir studijos KTU Administravimo fakultete. Tai buvo pirmoji mokama studijų programa Lietuvos istorijoje, ir aš ją visada laikiau viena geriausių savo investicijų. Aukštojo mokslo diplomas ne tik suteikė galimybę dalyvauti konkurse, bet ir užtikrino reikiamų žinių pagrindą, kuris vėliau pasirodė itin naudingas praktikoje. Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad tiek studijos, tiek mokamas klausimų paketas apie ES pasiteisino šimtu procentų.

Paskutinis atrankos etapas buvo interviu Briuselyje. Įveikusi jį patekau į rezervinį sąrašą ir laukiau kvietimo į darbą beveik dvejus metus, bet laikas nepraėjo veltui, nes per tą laiką spėjo paaugti dukra.

Mano sėkmės formulė buvo paprasta – nuoseklus, intensyvus darbas kiekvieną laisvą minutę ir jokio pasikliovimo mintimi „gal kaip nors pasiseks“.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti persikėlus gyventi ir dirbti į Liuksemburgą?

Pirmiausia reikėjo įsikurti – susirasti būstą, sūnui pradėti mokslus naujoje mokykloje, o visai šeimai priprasti prie naujos aplinkos.

Liuksemburgas yra nepaprastai miela šalis, bet jos tvarką perprasti ne taip paprasta, taipogi šalyje yra oficialios trys kalbos – liuksemburgiečių, prancūzų ir vokiečių. Nei aš, nei vyras jų beveik nemokėjome, o angliškai tuomet beveik niekas nekalbėjo. Tik vėliau situacija pasikeitė, kai atvyko daug naujų gyventojų iš Rytų Europos ir galėjome susikalbėti angliškai, bet su laiku ir patys pramokome prancūziškai.

Darbo prasme taip pat laukė nemaži pokyčiai, nes vertimų skyriuje krūvis yra didžiulis – daug dokumentų, institucijų, teisėkūros procesų, tad viskas reikalavo laiko ir kantrybės. Be to, prieš tai dirbau finansų srityje, kur pagrindinis įrankis buvo skaičiai, o čia pagrindu tapo kalba ir žodžiai.

– Kaip studijos KTU Administravimo fakultete prisidėjo prie Jūsų profesinės karjeros Europos Parlamente?

Be aukštojo mokslo diplomo nebūčiau galėjusi net dalyvauti konkurse. Studijos suteikė platų požiūrį, kritinio mąstymo, administracinių bei organizacinių įgūdžių. Visa tai labai pravertė pradėjus darbą vertimų skyriuje, kur reikia greitai orientuotis skirtingose temose, suprasti institucijų veikimą ir teisėkūros procesus.

– Kodėl vertimų skyriuje svarbu, kad dirbtų ne tik lingvistai, bet ir kitų sričių specialistai?

Vertimų skyriuje labai vertinami įvairių sričių specialistai, nes dokumentai dažnai būna techniniai. Turime geologų, teologų, politologų, teisininkų ir kitų profesijų atstovų, tad jų žinios padeda tiksliai perteikti specifinę terminologiją.

Pavyzdžiui, žuvininkystės dokumentus gali tinkamai versti tik keli kolegos, nes reikia išmanyti ne tik žuvų pavadinimus, bet ir įvairius tinklus, tralus ar žvejybos įrankius. Dar sudėtingiau su finansinėmis priemonėmis ar kitomis sritimis, kurių Lietuvoje apskritai nėra ir galbūt niekuomet nebus, bet vis tiek reikia sukurti terminus, kad direktyvos ir reglamentai būtų parašyti lietuviškai.

Šalia kalbos įgūdžių labai svarbios ir specializuotos žinios, tad nuolat rengiami kursai bei seminarai, padedantys gilinti kompetencijas.

– Kaip per 17 metų pasikeitė Jūsų požiūris į Europos Sąjungą?

Mano požiūris į ES beveik nepasikeitė – visada buvau už, o dabar tuo tikiu dar labiau. Matydama iš vidaus, žinau, kiek daug nuveikiama ir kaip tai veikia mus visus. Žinoma, norėtųsi greitesnių ir paprastesnių procesų, bet reikia prisiminti, kad sprendimus priima 27 skirtingos valstybės, turinčios savus interesus, rinkėjus, ekonomiką, tradicijas ir skaudulius. Todėl galutinis teisės aktas dažnai tampa kompromisu – kiekviena valstybė narė į jį įneša savo pataisų, prašo išlygų ar siekia naudos savo šaliai.

Per 21 narystės metus Lietuva tapo modernia Europos valstybe, pasivijo ir net pralenkė daugelį senbuvių. Be ES pagalbos to nebūtume pasiekę, todėl nauda mums yra akivaizdi ir įvairiapusė.

– Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena Europos Parlamente?

Darbas prasideda 8.30 val. ir daugiausia laiko užima vertimai. Greta to tenka kuruoti stažuotojus ir naujus darbuotojus – supažindinti su procesu, tikrinti darbus, teikti grįžtamąjį ryšį.

Dabar kuruoju naują darbuotoją – per 9 mėnesius trunkantį bandomąjį laikotarpį tikrinu jos darbus, o pabaigoje vadovui pateikiu savo vertinimą.

Esu atsakinga ir už mokymus: rengiame seminarus, kalbų kursus, terminologų grupės veiklą. Net kavos pertraukėlių metu neretai aptariame su darbu susijusius klausimus.

– Kokiais būdais stengiatės palaikyti ryšį su Lietuva, gyvenant užsienyje?

Nors Lietuvoje negyvenu nuo 1998-ųjų, ryšį palaikyti padeda pats darbas – dirbu su lietuvių kalba, seku naujienas ir aktualijas, nes negalime atsiriboti nuo Lietuvos. Tam tikra prasme jaučiamės tarsi ambasadoriai.

Be to, jau dvejus metus esu lietuvių liaudies šokių kolektyvo Liuksemburge narė. Skleidžiame lietuvių kultūrą po visą Liuksemburgą ir už jo ribų, dalyvaujame renginiuose, mus pastebi, mėgsta ir labai palaiko. Tai irgi padeda palaikyti ryšį su Lietuva.

– Kokius karjeros planus turite artimiausiems metams?

Didelių pokyčių savo karjeroje neplanuoju. Manau, kad man iki pensijos likusius aštuonerius metus ramiai dirbsiu savo įprastą darbą, jei, žinoma, neįvyks kokių nenumatytų įvykių pasaulyje ar pačioje Europos Sąjungoje.

– Kokios svarbiausios savybės reikalingos sėkmingam darbui tarptautinėje organizacijoje?

Norint sėkmingai dirbti tarptautinėje organizacijoje visų pirma svarbu tolerancija, diplomatija, politinės ir geopolitinės padėties supratimas. Žinoma, labai svarbu mokėti kalbas.

– Kaip vertinate jaunimo dalyvavimą politikoje?

Jaunimo politinis aktyvumas Europos Parlamente dar nėra didelis, tačiau žiniasklaidoje ir visuomenėje jų balsas girdimas vis labiau. Matosi, kad jaunimas domisi, turi idėjų, kelia reikalavimus politikams – tai labai sveikintina.

Ypač džiugina susitikimai su naujais stažuotojais. Jie veržlūs, smalsūs, išsilavinę, supratingi, ir tai suteikia vilties, kad ateities politika bus atsakingose rankose.

– Ką patartumėte studentams, norintiems siekti karjeros Europos Sąjungos institucijose?

Konkurencija ES institucijose yra didžiulė, tačiau tai tikrai įveikiama – „juk ne šventieji puodus lipdo“.

Pirmiausia labai svarbu puikiai mokėti anglų ir (arba) prancūzų kalbą. Karjerą geriausia pradėti nuo stažuotės – ji padeda suprasti darbo specifiką ir atrasti sritis, kurios labiausiai domina. Rekomenduočiau pretenduoti į kelias institucijas ar net pabandyti dirbti europarlamentaro akredituotu asistentu. Tam reikia asmeninių savybių, kurios svarbios konkrečiam Parlamento nariui.

Kauno technologijos universiteto alumnė Goda Petravičienė – verslo konsultacijų ir vadovų ugdymo bendrovės „Grand Partners“ įkūrėja ir vadovė. Jos kelias į lyderystės ir vadybos sritį prasidėjo dar mokykloje, organizuojant renginius ir telkiant žmones bendram tikslui, o šiandien apima daugiau nei du dešimtmečius patirties dirbant su vadovais Lietuvoje ir užsienyje. Kaip klostėsi jos profesinis kelias, kokių pamokų išmoko ir su kokiais iššūkiais susidūrė – pasakoja pati alumnė.

Ilgametė patirtis leido Godai formuoti savitą lyderystės stilių, kuriame svarbiausią vietą užima žmogus, autentiškas ryšys ir aiškus vertybinis pagrindas. Ji dalijasi savo lyderystės filosofija, vertybėmis grįstu požiūriu į vadovavimą bei įžvalgomis apie tai, kaip augti kartu su komanda, o ne jos sąskaita. Taip pat ji pateikia praktinių patarimų jauniems specialistams, siekiantiems karjeros ir ilgalaikės prasmės kuriant pokyčius organizacijose.

– Kaip prasidėjo jūsų kelias verslo vadyboje ir žmogiškųjų išteklių srityje?

Nuo vaikystės, augdama medikų šeimoje, buvau linkusi telkti žmones, tad dėl šios savybės artimųjų buvau vadinama „vedėja“. Ši pareigybė yra svarbi gydymo įstaigose ir tarsi simbolizavo mano prigimtį. Mokykloje mėgau organizuoti įvairius renginius – nuo žiburėlių iki šimtadienio ir išleistuvių. Būtent šių veiklų dėka ir supratau, kad man patinka dirbti su žmonėmis, kad pasitelkiant viziją ir įgimtus gebėjimus pavyksta drauge sukurti bendrą rezultatą. Baigdama mokyklą, dvyliktoje klasėje turėjau parašyti 20 pasirinkimų studijoms, tad visi jie turėjo vieną kriterijų – dirbti su žmonėmis. Tuo metu vadybos studijos atrodė plačiausiomis galimybėmis ir buvo naujausia studijų kryptis, tad nusprendžiau rinktis būtent jas.  

– Kuo KTU studijos prisidėjo prie jūsų profesinio augimo?

Studijavau programoje, kuri tuo metu neoficialiai vadinta „gamybininkų“ (dabar Gamybos inžinerija / Gamybos vadyba), todėl daugelis dėstytojų ir studentų buvo dirbantys asmenys. Kai kurie jų jau turėjo ilgametę patirtį personalo valdymo ir vadovavimo srityse. Man, ką tik pradėjusiai verslo ir vadovavimo kelią, tai buvo itin vertinga. Šios patirties tikrai nekeisčiau, nes manau, kad kuo anksčiau studijuojantis žmogus susiduria su realia darbo aplinka, tuo labiau jis geba pritaikyti studijas praktikoje.

– Kokią didžiausią pamoką išmokote studijų metais, kuri jums praverčia ligi šiol?

Kone visose diskusijose nuolat iškildavo tema, kaip realybė skiriasi nuo to, kas parašyta vadovėliuose. Apie tai kalbėdavo ne tik studentai, bet ir praktinės patirties turintys dėstytojai. Vis dėlto visada tikėjau ir tikiu, kad teorija yra ne kas kita kaip apibendrinta praktika, todėl negali būti taip, kad visa tai, kas parašyta, visiškai neveikia.

– Kaip studijos ir stažuotės Lietuvoje bei užsienyje pakeitė jūsų požiūrį į verslą?

Didžioji dalis mano tarptautinės patirties yra susijusi su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis – šalimi, iš kurios ir kilo mokymų bei konsultavimo idėjos verslas. Būtent ten ir supratau bei „atvežiau“ į Lietuvą suvokimą, kad tik gerai besijaučiantys ir motyvuoti darbuotojai gali pasiekti norimų rezultatų. 2004-aisiais Lietuvoje toks požiūris dar nebuvo plačiai priimtas, todėl tai atvėrė visiškai naują požiūrį į verslo ir organizacijų valdymą.

– Kaip atsidūrėte „Grand Partners“ ir kokį kelią nuėjote iki tapimo direktore?

Tikiu, kad savo svajonių gyvenimą kuriame patys, tad sutikau su vyro pasiūlyta avantiūra patiems įkurti verslo konsultacijų ir mokymų bendrovę vos tik baigus bakalauro studijas. Susėdome ir pasidalinome pareigas: aš tapau vadove, o vyras buvo atsakingas už pardavimus. Tokiu būdu draugiškai ir dirbame.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate vadovaujant „Grand Partners“ ir kaip juos įveikiate?
Mes esame kūrėjai. Smalsumo, idėjų mums netrūksta. Panašu, kad netrūksta ir gebėjimo atsirinkti geriausias. Tačiau norėtume padaryti daug daugiau, nei pavyksta. Svajojame apie greitesnius ir didesnius pokyčius Klientų įmonėse. O kartais ir pas save. Tad didžiausias mano pačios, o tuo pačiu, matyt, ir visos mūsų įmonės iššūkis – gebėjimas ir tiesų mėgautis, džiaugtis ir didžiuotis tuo, kas yra, kas jau pasiekta ir padaryta, nes padaryta išties tiek daug!

– Ką jums reiškia būti organizacijos lydere ir kokius lyderystės principus taikote savo darbe?

Būti batsiuviu su batais nėra paprasta misija, bet panašu, kad „Grand Partners“ tai bent retsykiais pavyksta. Išgirsti, kad esi lyderis – didžiulis pagyrimas, ypač, kai tai sako 10-20 metų  lyderystės srityje besispecializuojantys konsultantai. Pastaruosius trejus-ketverius metus eksperimentuojame su pasidalintos lyderystės modeliu, ieškome tokio veikimo būdo, kuris atitiktų mūsų komandos narių individualumą ir padėtų pasiekti visiems priimtinų rezultatų.

– Kaip sisteminis mąstymas padeda priimti svarbius sprendimus bei kokios savybės padeda sėkmingam vadovui išsiskirti šiandieninėje darbo rinkoje?

Sisteminis mąstymas – kone svarbiausia šiuolaikinio, o gal ir bet kurių laikų vadovo kompetencija. Juk vadovas neprivalo būti jokios konkrečios srities ekspertas. Tai reiškia, kad jis turi gebėti greitai surinkti sprendimui aktualią informaciją, ją įvertinti ir priimti tinkamus sprendimus. Kuo bus labiau subalansuotas sprendimas – tuo didesnė tikimybė, kad jis bus naudingas visai organizacijai, o ne vienam padaliniui ar darbuotojui.

– Kaip pastaraisiais metais keitėsi verslo vadybos ir žmogiškųjų išteklių valdymo tendencijos?

Per daugiau nei dvidešimties metų vadovavimo patirtį pastebėjau, kaip stipriai pasikeitė požiūris į žmogiškųjų išteklių valdymą. Anksčiau vyravo švytuoklės principas „Nepatinka – už durų laukia eilė kitų“, o šiandien vis dažniau klausiame: „Kaip dar galime nustebinti ir pradžiuginti savo darbuotojus?“. Suprantama, kalbu apibendrintai, bet vyrauja tokios tendencijos. Tad mūsų tikslas – padėti šiai švytuoklei nusistovėti arčiau centro, kur pasiekiamas subalansuotas santykis: darbuotojai jaučiasi vertinami ir išgirsti, o organizacija – efektyvi ir rezultatyvi.

– Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla vadovams siekiant išlaikyti motyvuotą ir įsitraukusią komandą bei kokias pagrindines klaidas daro organizacijos, siekdamos stiprinti savo lyderystės kultūrą?

Svarbiausias iššūkis yra suprasti, kas motyvuoja darbuotoją, nes būtent nuo to priklauso jo įsitraukimas į darbą. Prireikia nemažai laiko, kad pažintum žmogų ir suprastum, kas jam svarbu. Be to, motyvacija keičiasi, nes ją veikia karjeros etapai, gyvenimo aplinkybės, emocinė branda ir kiti veiksniai.  

Kalbant apie klaidas, manau, didžiausia jų – kai per mažai stengiamasi suprasti, kodėl darbuotojai elgiasi tam tikru būdu ir kas iš tikrųjų padėtų jiems priimti pokyčius.

– Kaip koučingo metodikos padeda organizacijoms ir lyderiams augti?

Man koučingas padeda skatinti sąmoningumą ir gilina savęs pažinimą. Vadovui tai ypač svarbu – juk, kaip sako mano kolega Romanas Gaidukas, „organizacija yra vadovo atspindys.“ Kuo labiau vadovas supranta save, tuo geriau gali vesti kitus, o tai leidžia organizacijai augti greičiau, nei tai vyktų natūraliai.

– Kokia buvo didžiausia jūsų profesinė pergalė, kurią laikote svarbiausiu savo pasiekimu?

Manau, kad didelė mano profesinė pergalė – savo jėgomis sukurti vieną lyderiaujančių ugdymo bendrovių šalyje. Bet dar svarbiau man yra tai, kad daugelis komandos narių dirba kartu jau daug metų – kai kurie nuo 2004-ųjų, kai pradėjome savo veiklą. Tikra pergalė mums yra tai, kad drauge galime prasmingai kurti, ugdyti, įkvėpti kitus ir būti prasmingų pokyčių organizacijose dalimi ar net jų priežastimi. Mokausi vis labiau džiaugtis šiais dalykais.

– Kokios knygos, žmonės ar patirtys turėjo didžiausią įtaką jūsų mąstymui ir lyderystei?

Man labai patinka David D. Burns „Geros nuotaikos vadovas“ – tai knyga, svarbiausiems gyvenimo atvejams. Jeigu klaustumėte, kodėl būtent ši knyga, atsakysiu trumpai, kad tik ją perskaitę supras.

Taipogi mane įkvėpė senelis Ramutis Augustinas, kuris buvo daugelio gerbiamas vadovas ir kuriam netrūko geros nuotaikos. Iš jo išmokau, kad santykiai tarp žmonių turi būti žmoniški, o kai to nėra, gali pagelbėti humoras.

Be to, mokslai JAV vidurinėje mokykloje pagal mainų programą paauglystėje labai stipriai praplėtė mano pasaulėžiūrą. Nuo tada žodis „neįmanoma“ man reiškia ne ribą, o kvietimą veikti ir įrodyti priešingai.

– Kokia jūsų asmeninė sėkmės formulė?

Gyvenant BANI pasaulyje – kupiname trapumo, nerimo, neapibrėžtumo ir sudėtingumo – tikėti viena universalia sėkmės formule gali atrodyti naivu. Vis dėlto, jei tokios formulės reikėtų, jos esmė būtų dvi dedamosios: tvirtos vertybės ir gebėjimas veikti lanksčiai. Vertybės padeda išlaikyti kryptį ir neprarasti savęs, o lankstumas – prisitaikyti ir judėti pirmyn net ir esant nuolatiniams pokyčiams. Visa tai reikėtų padauginti iš tikėjimo žmogumi, įskaitant ir save. Be jo nebūčiau ėmusi įgyvendinti išties ambicingos idėjos keisti verslo kultūrą Lietuvoje, kad žmonės ne tik norėtų čia pasilikti, bet ir grįžtų dirbti į Lietuvą. Be didelio tikėjimo savo kolegomis niekuomet nežadėčiau pokyčių ir mūsų klientams.

– Kokį patarimą duotumėte jauniems specialistams, norintiems siekti karjeros lyderystės ir vadybos srityse?

Jei tikrai nori siekti lyderystės – siek! Bet tik tuomet, jeigu nuoširdžiai myli žmones. Nes vadovavimas be meilės žmonėms gali tapti nusivylimų pilnu keliu. O jei gebi priimti kitus su visais jų trūkumais, ribotumais ir klaidomis – lyderystė tampa įkvepiančiu gyvenimo būdu, kupinu atradimų ir nuoširdžių WOW akimirkų.mis – tikėjimas savo keliu yra pirmas žingsnis į sėkmę. Tad nebijokite pradėti, ir jums tikrai pasiseks.

KTU alumnas Edvinas Rajuncas pasakoja, kad jo kelią į verslą formavo trys svarbūs veiksniai – dziudo, socialinių mokslų studijos ir ryžtas nuolat judėti pirmyn. Sukaupta patirtis tapo pagrindu saugos bendrovei ES Security, kuri šiandien vienija daugiau kaip 350 darbuotojų.Sportas išmokė jį kantrybės bei atkaklumo, o studijos – analitinio mąstymo, gebėjimo priimti sprendimus ir atsakomybės už komandą. Būtent šių įgūdžių sintezė leido kurti įmonę, paremtą disciplina, pasitikėjimu ir tvariu augimu.

Plačiau apie savo kelią sporte ir versle pasakoja pats Edvinas.

– Kaip KTU Socialinių mokslų studijos formavo jūsų požiūrį į verslą ir vadovavimą?

Studijos padėjo suformuoti mano požiūrį į verslą ir vadovavimą, jos suteikė tvirtą pagrindą vadybos, organizacijų elgsenos, ekonomikos ir komunikacijos srityse. Studijos išmokė analizuoti verslo procesus, priimti sprendimus remiantis faktais bei įvertinti jų ilgalaikį poveikį organizacijai.

Vienas svarbiausių dalykų, kurio išmokau studijų metu – gebėjimas matyti verslą ne tik kaip ekonominį procesą, bet ir kaip socialinį reiškinį, kuriame svarbus ne vien pelnas, o ir santykiai su žmonėmis, atsakomybė prieš darbuotojus, klientus ir visuomenę.

Vadovaujant savo verslui, šios žinios padeda kurti pasitikėjimu, bendradarbiavimu ir ilgalaikiu požiūriu grįstą tvarią organizacijos kultūrą. Taip pat studijos išugdė gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių, būti lankstesniam ir inovatyvesniam priimant sprendimus, kas versle yra itin svarbu.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado dziudo ir kas paskatino jus siekti aukštumų šiame sporte?

Dziudo mano gyvenime atsirado labai natūraliai – mano tėtis užsiiminėjo šiuo sportu, todėl ši veikla visuomet buvo arti mūsų šeimos. Dziudo būrelį pradėjau lankyti septynerių metų ir iškart supratau, kad einu reikiamu keliu. Esu kovotojas iš prigimties – man būtini iššūkiai, aiškus tikslas ir nuolatinis tobulėjimas, nes nuolat siekiu laimėti.

Sportas mane išmokė, kad vien noro neužtenka – laimėjimus atneša kasdienis darbas, net kai sunku ar trūksta motyvacijos. Supratau, kad į aukštumas veda pastovumas, disciplina ir atkaklumas. Todėl dziudo man yra ne tik sportas, bet ir gyvenimo mokykla.

– Kaip pavyko derinti intensyvias treniruotes su studijomis universitete?

Treniruotes su studijomis derinau laikydamasis aiškios dienotvarkės ir disciplinos. Po paskaitų visada rasdavau laiko sportui, nes tai buvo mano kasdienybės dalis. Sportas man svarbus nuo vaikystės, todėl nestokojau motyvacijos derinti jį su studijomis. Supratau, kad tiek mokslai, tiek treniruotės reikalauja nuoseklaus darbo. Be to, sportas padėjo ir pačiose studijose – išmokė susikaupimo, laiko planavimo, kantrybės bei atkaklumo.

– Kada ir kodėl priėmėte sprendimą pereiti nuo sporto į verslą bei apsaugos tarnybų sektorių?

Sprendimas pereiti nuo sporto į verslą atėjo natūraliai. Ilgametė sportinė patirtis ir kelionės į varžybas leido pamatyti, kaip dirba apsaugos darbuotojai viešbučiuose ar renginiuose – tai paliko stiprų įspūdį ir paskatino svajonę turėti savo apsaugos įmonę. Taipogi supratau, kad pragyventi vien tik iš sporto bus sunku, tad pasirinkau kurti verslą apsaugos sektoriuje.

– Jūsų karjera ES Security prasidėjo nuo apsaugos darbuotojo pareigų. Kokią patirtį ar pamokas iš to laikotarpio pritaikote šiandien, vadovaudamas įmonei?

Mano karjera ES Security prasidėjo nuo pačių pagrindų – dirbau apsaugos darbuotoju. Šis etapas suteikė neįkainojamos patirties: iš arti pamačiau, su kokiais iššūkiais susiduria darbuotojai, kokių sąlygų reikia jų profesionaliam darbui ir kaip svarbu jaustis vertinamu komandos nariu.

Tokia patirtis išmokė mane gerbti kiekvieną poziciją komandoje. Todėl šiandien, vadovaudamas įmonei, siekiu kurti darbo aplinką, kurioje žmonės jaučiasi motyvuoti, saugūs ir suprasti. Be to, dabar geriau suprantu kliento lūkesčius ir realias situacijas objektuose, todėl galiu priimti pagrįstus sprendimus tiek organizuojant darbą, tiek bendradarbiaujant su partneriais.

– Kaip augo ES Security ir kiek darbuotojų šiuo metu dirba jūsų vadovaujamoje bendrovėje?

ES Security augimas buvo nuoseklus ir paremtas tiek aiškia vizija, tiek kasdieniu darbu. Pradėjome nuo mažesnių objektų ir nedidelės komandos, bet greitai įgijome klientų pasitikėjimą dėl atsakingo požiūrio, profesionalumo ir dėmesio kokybei. Laikui bėgant plėtėmės į įvairius sektorius – saugome ne tik komercinius objektus, bet ir renginius, privačius asmenis, statybas, logistikos centrus bei kitus svarbius infrastruktūros objektus.

Šiandien įmonėje dirba apie 350 darbuotojų visoje Lietuvoje. Didžiuojuosi tuo, kad dauguma jų – lojalūs, patyrę specialistai, kurie augo kartu su įmone. Mūsų stiprybė – ne tik saugos sprendimai, bet ir stipri komanda, kurioje kiekvienas žmogus yra vertinamas.

– Kaip atrodo ES Security paslaugų spektras ir kaip jūs tai koordinuojate?

ES Security paslaugų spektras yra platus ir orientuotas į šiuolaikinius saugumo poreikius. Pagrindą sudaro fizinės apsaugos paslaugos – objektų, renginių ir asmenų apsauga visoje Lietuvoje. Taip pat teikiame silpnų srovių sistemų diegimo paslaugas: įrengiame vaizdo stebėjimo kameras, apsaugos ir gaisro signalizacijas, praėjimo kontrolės sistemas.

Pastaraisiais metais daug investavome į inovacijas ir išmanius sprendimus. Diegiame sistemas, pagrįstas dirbtiniu intelektu – tai leidžia užtikrinti efektyvesnę prevenciją, greitesnį reagavimą ir aukštesnį saugumo lygį klientams.

Kaip vadovas, koordinuoju šias veiklas su  komanda – kiekvienoje srityje turime atsakingus vadovus ir specialistus. Pats aktyviai dalyvauju tiek strateginiame planavime, tiek kokybės užtikrinime, kad visi projektai būtų įgyvendinami profesionaliai, laikantis terminų ir aukščiausių standartų.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte įmonės plėtros etapuose ir kaip pavyko juos įveikti?

Įmonės plėtros metu susidūriau su keliais svarbiais iššūkiais – tiek praktiniais, tiek asmeniniais. Didžiausias iš jų buvo greitas komandos augimas. Suburti ne tik kvalifikuotą, bet ir motyvuotą, tobulėti norinčią komandą nėra lengva. Saugos srityje labai svarbus pasitikėjimas, lojalumas ir atsakomybė, todėl teko skirti daug dėmesio atrankoms, darbuotojų ugdymui ir vidinei kultūrai.

Kitas iššūkis buvo finansai ir investicijos. Verslo pradžioje kiekvieną sprendimą reikėjo atsakingai įvertinti – kur investuoti, kas atsipirks, kur taupyti. Tai mane išmokė strateginio mąstymo ir planavimo ne tik šiandienai, bet ir keliems žingsniams į priekį.

Susidūriau ir su savo perfekcionizmu – norėjau, kad viskas būtų tobula nuo pat pradžių. Laikui bėgant supratau, kad augimui reikia lankstumo: ne visada įmanoma pasiekti idealą, svarbiau mokytis, gerinti procesus ir nuolat judėti pirmyn.

Vienas svarbiausių dalykų – atrasti žmones, kurie ne tik gerai dirba, bet ir nori augti kartu su įmone. Būtent jie tapo ES Security komandos pagrindu ir padėjo mums tapti tuo, kas esame šiandien.

– Kaip sporte išugdyta disciplina padeda jums vadovauti komandai ir valdyti didelius projektus?

Sporte išugdyta disciplina yra viena svarbiausių mano, kaip vadovo, stiprybių. Nuo mažens buvau mokomas siekti tikslo, nenuleisti rankų, net kai sunku, ir nuolat ieškoti būdų, kaip tapti geresniu – tai šiandien tiesiogiai taikau vadovaudamas komandai ir valdydamas didelius projektus.

Tikiu nuolatiniu tobulėjimu – tiek asmeniniu, tiek komandiniu. Kiekvieną klaidą vertinu ne kaip nesėkmę, o kaip galimybę augti. Todėl komandoje skatiname atvirumą, mokymąsi iš patirties ir nuolatinį klausimą: ką galime padaryti geriau nei vakar? Atvirumas man yra esminė vertybė, nes tik per pasitikėjimą ir sąžiningą bendravimą gimsta stipri, auganti komanda.

Taip pat svarbus yra inovatyvumas, nes tiek sporte, tiek versle reikia gebėti greitai prisitaikyti, mąstyti plačiau ir ieškoti nestandartinių sprendimų. Disciplina padeda išlaikyti kryptį, net kai tenka eiti per sudėtingus etapus, o vertybės – padeda suburti komandą, kurioje kiekvienas jaučiasi matomas, girdimas ir skatinamas atskleisti geriausią savo versiją.

– Ką patartumėte studentams, kurie dar tik svarsto apie verslo kelią?

Visų pirma patarčiau nebijoti pradėti – nereikia laukti idealaus momento ar tobulos idėjos. Versle svarbiausia drąsiai žengti pirmą žingsnį, mokytis iš patirties ir būti atviriems pokyčiams. Taip pat svarbu suprasti, kad sėkmė neateina per naktį – ji reikalauja laiko, kantrybės, daug darbo ir pasirengimo priimti iššūkius. Kiekviena klaida nėra pabaiga, o vertinga pamoka, leidžianti augti.

Rekomenduoju kuo anksčiau ieškoti praktikos, būti arti realaus verslo – dirbti, stebėti, klausyti, mokytis iš tų, kurie jau eina šiuo keliu. Verslas – tai žmonės, santykiai, vertybės. Jei turėsite tvirtą vidinę motyvaciją, būsite sąžiningi ir norėsite kurti vertę, tuomet greitai susirasite bendraminčių. Svarbiausia, niekada neprarasti noro tobulėti. Versle, kaip ir sporte, laimi tie, kurie kasdien siekia būti bent truputį geresni nei vakar.

Apie verslo kelią svarstantiems studentams norėčiau palinkėti klausytis savo vidinio balso ir pradėti veikti. Nereikia laukti idealaus momento ar visų atsakymų. Pasitikėkite savimi ir savo idėjomis – tikėjimas savo keliu yra pirmas žingsnis į sėkmę. Tad nebijokite pradėti, ir jums tikrai pasiseks.

Kauno technologijos universitetas (KTU) augina ir ugdo ne tik inžinierius, bet ir lyderius, gebančius prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios aplinkos. Vienas tokių – ilgametę patirtį sukaupęs KTU alumnas Rimantas Serva, kurio profesinis kelias prasidėjo dar sovietmečio gamykloje, o šiandien tęsiasi tarptautiniuose inovacijų projektuose, verslo tarybose bei regiono plėtros iniciatyvose. 

Plačiau apie savo pasirinkimus, patirtis ir sprendimus pasakoja pats verslo ir inovacijų ekspertas R. Serva, kurio istorija atskleidžia, kaip nuoseklus darbas ir smalsumas padeda ne tik prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, bet ir kurti ilgalaikę vertę tiek verslui, tiek visuomenei.

– Kaip po studijų KTU prasidėjo Jūsų profesinis kelias ir kokie pokyčiai Jūsų laukė Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

Baigęs KTU, šešerius metus dirbau Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklos Automatizacijos ir mechanizacijos skyriuje inžinieriumi konstruktoriumi. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gamykla, kurios veikla buvo glaudžiai susieta su SSRS pramone, užsidarė. Tai buvo sudėtingas laikas, kai savarankiškai teko mokytis rinkos ekonomikos dėsnių ir ieškoti savo vietos „po saule“. Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje eksperimentų ir bandymų keliu supratau, kaip veikia prekyba bei galutinai apsistojau leidybos srityje.

– Kas paskatino Jus pereiti į tarptautinių projektų sritį ir kaip atsidūrėte Lietuvos inovacijų centre?

Nors mano veikla beveik neišsiplėtė už Lietuvos ribų, visada norėjau dirbti tarptautiniu mastu. Tuo metu, kai dar nedaug žmonių mokėjo anglų kalbą ir naudojosi kompiuteriais, aš šioje srityje jau buvau pažengęs, todėl tai tapo mano pranašumu. 2003 m. pradėjau dirbti Lietuvos inovacijų centre, kur iki šiol esu projektų ekspertas. Ši veikla man patinka, nes ji nuolat kinta – kiekvienas projektas skirtingas, todėl tenka nuolat mokytis ir tobulėti.

– Kaip nusprendėte įsitraukti į įvairias verslo ir regiono plėtros iniciatyvas Panevėžyje?

Man visada buvo svarbu prisidėti prie savo miesto ir regiono vystymosi, todėl natūraliai įsitraukiau į įvairias veiklas. Esu Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos valdybos narys, ilgus metus buvau ir direktorius, Panevėžio miesto verslo tarybos bei regiono plėtros tarybos narys, taip pat – mero visuomeninis patarėjas. Tai galimybė dalintis sukaupta patirtimi ir padėti formuoti sprendimus, turinčius įtakos verslui ir bendruomenei.

– Kaip atsirado galimybė vesti televizijos laidas apie verslą ir ką Jums reiškia narystė Panevėžio LIONS klube?

Keletą metų vedžiau verslui skirtas laidas vietinėse televizijose – „Aukštaitijos TV“ ir „Gerų naujienų TV“. Ši veikla leido man dalintis žiniomis su platesne auditorija ir tapti labiau matomu bendruomenėje. Manau, kad dėl šio aktyvumo buvau matomas ir, be kita ko, pakviestas prisijungti prie Panevėžio LIONS klubo – organizacijos, kurios veikla remiasi bendruomeniškumu, pagalba kitiems ir stipriomis vertybėmis. Čia turiu galimybę dalintis idėjomis, prisidėti prie prasmingų labdaros projektų ir kurti realų pokytį.

– Iš kur kilo Jūsų pomėgis orientavimosi sportui ir kaip ši veikla tapo tokia svarbi Jūsų gyvenime?

Nuo vaikystės turiu didelį pomėgį – orientavimosi sportą. Tai mano hobis ir laisvalaikio praleidimo būdas. Kadangi suprantu, kad svarbu ne tik gauti, bet ir duoti, šioje srityje esu aktyvus kaip Lietuvos orientavimosi sporto federacijos generalinis sekretorius.

– Kaip manote, kokį vaidmenį universitetai, tokie kaip KTU, gali atlikti sprendžiant globalias pramonės problemas, tokias kaip gamybos efektyvumo didinimas ar anglies dvideginio mažinimas?

KTU, kaip inovacijų lyderis Lietuvoje, gali atlikti itin svarbų vaidmenį kuriant sprendimus globalioms pramonės problemoms. Universitetas gali skatinti tarpdisciplininį bendradarbiavimą, vykdyti praktinės naudos turinčius mokslinius tyrimus ir ugdyti specialistus, gebančius integruoti tvarumo principus bei inovatyvius technologinius sprendimus į pramonės procesus.

– Kaip Lietuvos inovacijų centras prisideda prie globalių inovacijų tendencijų kūrimo ir pritaikymo vietinėje pramonėje?

Lietuvos inovacijų centras aktyviai tarpininkauja tarp mokslinių tyrimų institucijų ir pramonės, užtikrindamas naujausių inovacijų pritaikymą vietiniu mastu. Šis procesas apima naujų technologijų adaptavimą, eksporto galimybių stiprinimą bei mažų ir vidutinių įmonių konkurencingumo didinimą globalioje rinkoje.

– Kaip jūsų, kaip Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos valdybos nario, veikla prisideda prie pramonės konkurencingumo stiprinimo globalioje rinkoje?

Mano veikla asociacijoje leidžia skatinti vietinių įmonių bendradarbiavimą, dalintis gerosiomis praktikomis ir inicijuoti projektus, kurie didina mūsų regiono pramonės konkurencingumą. Organizuojame įvairius seminarus, mokymus bei skatiname įmonėse naujų technologijų diegimą.

– Kokias inovacijų sritis Lietuvoje matote kaip perspektyviausias pasauliniame kontekste, ypač inžinerijos ir gamybos srityse?

Perspektyviausiomis laikyčiau gamybos automatizavimą, dirbtinio intelekto sprendinių diegimą, atsinaujinančią energetiką ir žiedinę ekonomiką. Šios sritys ne tik atitinka globalias tendencijas, bet ir suteikia Lietuvai galimybę tapti viena iš inovacijų lyderių Europoje.

– Kaip manote, kokią pridėtinę vertę studentams sukuria mecenatų skiriamos stipendijos – ne tik lokaliai, bet ir globalios konkurencijos kontekste?

Mecenatų stipendijos suteikia studentams ne tik finansinę paramą, bet ir motyvaciją siekti aukštesnių rezultatų. Tai padeda ugdyti talentus, kurie tampa lyderiais globalioje rinkoje ir skatina studentus grąžinti savo žinias bei patirtį vietinei pramonei.

– Kokius globalius iššūkius ar galimybes matote inžinerijos studijų srityje ir kaip universitetai turėtų prisitaikyti prie kintančių pramonės poreikių?

Didžiausi iššūkiai yra spartėjanti skaitmenizacija, dirbtinio intelekto integracija ir tvarumo reikalavimai. Universitetai turėtų diegti lankstesnes mokymo programas, orientuotas į problemų sprendimą, taip pat glaudžiai bendradarbiauti su pramonės įmonėmis, siekiant užtikrinti absolventų pasirengimą darbo rinkai.

– Kaip jūsų patirtis Lietuvos inovacijų centre padeda spręsti problemas, tokias kaip inovacijų pritaikymas mažose ir vidutinėse įmonėse?

Lietuvos inovacijų centre daugiausia dėmesio skiriame mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) švietimui, inovacijų finansavimo galimybių bei tarptautinių partnerių paieškai. Veikiame kaip tarpininkai, padedantys įmonėms suprasti, kaip naujoves pritaikyti praktikoje ir taip didinti savo veiklos efektyvumą.

– Kaip įsivaizduojate pramonės ir universitetų partnerystės plėtrą per ateinančius 10 metų?

Pastaraisiais metais pasaulis keičiasi taip greitai, kad prognozuoti tampa vis sunkiau. Norėtųsi, kad partnerystė taptų dar labiau orientuota į bendrų projektų kūrimą, ypač automatizavimo, skaitmeninimo ir tvarumo srityse. Taip pat būtina skatinti įvairias tarptautines bendradarbiavimo iniciatyvas.

– Kaip vertinate dabartinį bendradarbiavimą tarp akademinės bendruomenės ir verslo sektoriaus Lietuvoje? Kur dar yra galimybių tobulėti?

Bendradarbiavimas tarp akademinės bendruomenės ir verslo Lietuvoje jau yra pažengęs ir teigiamai vertinamas, bet vis dar yra kur tobulėti. Ypač svarbu stiprinti praktinio mokymo programas, skatinti doktorantų įsitraukimą į verslo projektus ir gerinti abipusę komunikaciją bei suderinti abipusius šių sektorių lūkesčius.

– Kokios Jūsų, kaip KTU alumno, vertybės ar principai įkvepia prisidėti prie universiteto bendruomenės?

Man svarbu dalintis sukaupta patirtimi ir atsidėkoti už tai, ką gavau studijuodamas KTU. Tai stiprina bendruomenės ryšius ir skatina naująją kartą ne tik mokytis, bet ir būti aktyviais visuomenės bei pramonės pokyčių dalyviais.

Profesinio tobulėjimo kelias gali būti nenuspėjamas, bet aistra savo darbui ir nuolatinis mokymasis veda į sėkmę. Būtent taip mano ir yra puikus to pavyzdys KTU alumnė Kristina Česlevičienė, kuri savo kelią pradėjusi nuo cheminės inžinerijos studijų KTU, pašaukimą atrado maisto technologijų srityje, o vėliau ir aptarnavimo kultūroje bei etikete. Šiandien ji ne tik profesijos mokytoja ekspertė, bet ir aktyvi lektorė, padedanti formuoti aukščiausius aptarnavimo standartus Lietuvoje.

Apie tai, kaip maisto mokslai atvedė ją į aptarnavimo ir etiketo pasaulį, kokius iššūkius teko įveikti ir kokios taisyklės lemia nepriekaištingą įspūdį, kalbamės su profesijos mokytoja, etiketo eksperte ir KTU alumne K. Česlevičiene, su šypsena prisimenančia savo studijų metus Alma Mater.

– Kaip pasirinkote maisto mokslo ir technologijos krypties studijas bei kas šioje srityje jus labiausiai domino?

Nuo vaikystės svajojau tapti mokytoja, todėl man net nekilo abejonių dėl pedagogikos studijų. Bet mano klasės auklėtoja ir chemijos mokytoja nepritarė šiam sprendimui. Jos tvirtino, kad pasirinkusi kitą profesiją galėčiau susirasti geriau apmokamą darbą ir gyventi kur kas patogiau. Man itin gerai sekėsi chemija – tuo metu ją išmaniau geriausiai mokykloje, tad galiausiai buvau perkalbėta ir stojimo dokumentus užsipildžiau tik į KTU cheminės inžinerijos studijas. Trečiame kurse reikėjo rinktis specializaciją, tad neabejodama rinkausi maisto sritį, nes pagalvojau, kad žmonėms valgyti visada reikės, tad specialybė bus paklausi. Nors iš pradžių norėjau specializuotis visuomeniniame maitinime, dėstytojas Aloyzas Gudonis daugelį studentų sugebėjo įtikinti rinktis jo siūlomą kryptį, pažadėdamas galimybę iškart įsidarbinti įmonėje. Taip ir įvyko – pasirinkau pieno produktų technologiją ir dar tą pačią vasarą pradėjau dirbti pagal šią specialybę.

– Kokios įtakos jūsų karjerai turėjo studijos KTU Cheminės technologijos fakultete?

Jei ne šios studijos, tikriausiai šiandien nebūčiau ten, kur esu dabar. Baigusi magistro studijas tikėjausi dirbti pagal įgytą specialybę ir gauti technologo pareigas, bet įmonei, kurioje norėjau įsidarbinti, manęs tuo metu nereikėjo. Tada netikėtai sulaukiau pasiūlymo tapti padavėjų-barmenų profesijos mokytoja. Kadangi studijų metu mokėmės visus su maisto produktais ir jų technologijomis susijusius dalykus, ši sritis nepasirodė labai svetima, bet reikėjo įdėti nemažai pastangų norint įsitvirtinti naujoje srityje. Taip nuo 2006 metų dirbu lankytojų aptarnavimo profesijos mokytoja.

– Kaip nusprendėte tapti etiketo eksperte ir lektore?

Tai įvyko natūraliai. Tapusi profesijos mokytoja, pradėjau dirbti darbą, kuris man teikė didžiulį džiaugsmą, o mokydama kitus nuolatos tobulėjau ir pati. 2016 metais buvau išrinkta „Metų mokytoja“, kas dar labiau motyvavo siekti aukštesnių rezultatų. Su mokiniais pradėjome dalyvauti tarptautiniuose konkursuose ir vykti į stažuotes užsienyje. Ten pamačiau, kaip skiriasi aptarnavimo kultūra kitose šalyse ir supratau, kad šioje srityje Lietuvoje dar turime kur tobulėti. Vis dar turiu svajonę, kad vieną dieną mūsų aptarnavimo kultūra pasieks aukščiausią lygį. Šis siekis paskatino bendradarbiauti su darbdaviais, vesti mokymus įmonėse, skaityti paskaitas bei organizuoti stalo etiketo mokymus. Per laiką pasiekiau savo karjeros aukščiausią tašką – šiandien esu profesijos mokytoja ekspertė.

– Kaip šiuolaikiniame pasaulyje kinta etiketo taisyklės, ar pastebite naujų tendencijų?

Šiuolaikinės etiketo taisyklės nuolat keičiasi, prisitaikydamos prie socialinių, technologinių ir kultūrinių pokyčių. Pavyzdžiui, nors telefonai tapo kasdienybės dalimi, geras tonas vis dar reikalauja jų vengti susitikimų, pokalbių ar bendrų vakarienių metu. Lankstesnis tampa ir stalo etiketas, kuriame lieka mažiau formalumo ir atsiranda daugiau laisvės. Švelnėja ir griežtos taisyklės, bet pagarba ir geros manieros toliau išlieka svarbios. Taip pat vis didesnę reikšmę įgauna veganizmas, ekologiniai sprendimai ir tvarumas, todėl svečiai ir šeimininkai turėtų būti supratingi dėl kitų žmonių skirtingų mitybos įpročių. Šiandien etiketas yra lankstesnis, mažiau formalus, labiau orientuotas į pagarbą, kultūrinį jautrumą ir technologijų poveikį kasdieniam bendravimui.

– Kokius dažniausius etiketo pažeidimus pastebite Lietuvoje?

Labiausiai mane liūdina etiketo klaidos prie stalo. Žmonės dažnai nemoka naudotis stalo įrankiais, nežino jų paskirties ir stebi kitus, kad suprastų, kokius įrankius naudoti patiekalams ar iš kokių taurių gerti. Taip pat dažnai pamirštama nekalbėti pilna burna, nesikrapštyti dantų prie stalo. Atrodo, tai tokie paprasti ir banalūs dalykai, bet stebint viską iš šono darosi liūdna. Juk mandagumas nieko nekainuoja, o prisideda prie malonaus bendravimo ir palieka gerą įspūdį.

– Kokios yra pagrindinės gero aptarnavimo taisyklės, kurių turėtų laikytis restoranai ir kavinės?

Geras aptarnavimas restoranuose ir kavinėse yra ne tik maloni svečių patirtis, bet ir svarbi verslo sėkmės dalis. Pirmiausia darbdaviai turi gerbti savo darbuotojus, nes jei jie jausis gerai, tą pačią teigiamą emociją perduos ir svečiams. Įmonės turi suprasti, kad aptarnaujantis personalas atspindi jų įvaizdį. Dažnai iš pradžių būna keliami dideli lūkesčiai, bet atėjus laikui juos įgyvendinti, požiūris pasikeičia.

Pavyzdžiui, vedžiau mokymus vieno restorano padavėjams, po kurių paklausiau direktoriaus, ar tokie mokymai pateisino jų lūkesčius. Jis atsakė, kad ne, nes dabar padavėjai žino daugiau ir pradėjo reikalauti geresnių darbo sąlygų bei inventoriaus. Tad po tokių situacijų nusvyra rankos. Liūdna, kad kai kurie darbdaviai nesupranta, jog geras aptarnavimas yra ne tik greitas ir efektyvus, bet ir šiltas, atidžiai pritaikytas prie svečio poreikių. Jei darbuotojai laikosi šių principų, svečiai ne tik sugrįš, bet ir rekomenduos vietą kitiems!

– Kokia yra jūsų sėkmės formulė?

Mylėti savo darbą. Kai darbas teikia džiaugsmą, sėkmė ateina savaime. Man pavyko suderinti dvi mylimas sritis – būti mokytoja ir skleisti žinias apie aptarnavimą bei etiketą.

– Kokios patirtys ar žmonės jus labiausiai įkvėpė profesiniame kelyje?

Per 19 metų dirbant profesijos mokytoja sukaupiau didelės įvairiapusės patirties, kuri mane įkvėpė. Visada jaučiau stiprų kolegės palaikymą, kuri drąsino, skatino judėti pirmyn ir padėjo įveikti baimes. Taip pat reikšmingos įtakos turėjo darbo iššūkiai ir sunkumai, kurie stiprino bei skatino tobulėti.

Vienas ryškiausių profesinių patyrimų buvo stažuotė Paryžiuje, Prancūzijoje. Ji paliko didžiulį įspūdį ir paskatino svajoti, kad ateityje ir pas mus aptarnavimo srities specialistai bus ruošiami tokiu aukštu lygiu, kokio iš tiesų reikia Lietuvos darbdaviams. Kadangi esu maksimalistė, visada siekiu geriausių rezultatų – tai mano variklis judėti į priekį ir nesustoti. Tačiau didžiausi įkvėpėjai yra mano mokiniai. Stebėti jų augimą, tobulėjimą ir pasiektas pergales man teikia didžiausią džiaugsmą bei motyvaciją siekti dar daugiau.

– Kokią svarbiausią pamoką išmokote per savo karjerą?

Per savo karjerą išmokau kelias svarbias pamokas. Pirmiausia – kiekviena klaida yra galimybė tobulėti, nes būtent nesėkmės moko labiau nei sėkmės. Taip pat supratau, kad reputacija kuriama ilgus metus, tačiau gali sugriūti akimirksniu, todėl svarbu išlikti profesionaliam ir sąžiningam. Be to, žmonių santykiai yra svarbesni už bet kokias taisykles – viskas grindžiama pagarba ir empatija. Šie principai mane lydi kasdien tiek darbe, tiek gyvenime.

– Kokių iššūkių kyla ugdant gerą aptarnavimo kultūrą versle?

Viena didžiausių problemų – motyvacijos stoka. Nesuprantu, kodėl žmonės nenori būti geriausi savo srityje. Visada sakau mokiniams, kad yra keista, jog jūs norite eiti pas geriausią gydytoją, kirpėją, patikėti automobilį geriausiam meistrui, bet patys nenorite siekti aukščiausio lygio. Kitas iššūkis – visuomenės požiūris. Deja, mūsų kultūroje aptarnavimo sritis nėra tinkamai vertinama, o šios srities darbuotojai dažnai nesulaukia deramos pagarbos. Trečias svarbus aspektas – atlygis. Jei žmogaus darbas nėra tinkamai įvertintas nei morališkai, nei finansiškai, jis neturės motyvacijos stengtis ir atlikti savo darbą gerai.

– Kokių klaidų dažniausiai daro žmonės etiketo srityje ir kaip jų išvengti?

Netinkamas stalo įrankių naudojimas – dažnai žmonės nežino, kaip taisyklingai laikyti peilį ir šakutę arba sumaišo įrankių tvarką. Atsirėmimas alkūnėmis į stalą valgant laikomas nemandagiu elgesiu. Blogi valgymo įpročiai – kalbėjimas pilna burna, čepsėjimas, gurkšnojimas ar valgymas atvira burna gali trikdyti kitus. Telefonas ant stalo – nuolatinis žvilgčiojimas į ekraną ar žinučių rašymas rodo nepagarbą kitiems. Netinkamas servetėlės naudojimas – kai kurie žmonės valo ja veidą, rankas arba visai nenaudoja.

– Kokius tris pagrindinius etiketo principus turėtų žinoti kiekvienas?

Visų etiketo taisyklių pagrindas – pagarba kitiems. Tai reiškia mandagų bendravimą, dėmesį kitų jausmams ir komfortui. Svarbu nepertraukti kalbančiojo, nekritikuoti be reikalo ir išlikti mandagiam net ir nesutinkant su kito nuomone. Taip pat labai svarbu tinkama išvaizda ir elgesys. Gerai išauklėtas žmogus moka prisitaikyti prie skirtingų situacijų ir aplinkos. Tai apima stalo etiketą – taisyklingą stalo įrankių naudojimą, tinkamą valgymo tempą ir pagarbų bendravimą prie stalo.

Svarbu žinoti sveikinimosi ir prisistatymo taisykles – tvirtą rankos paspaudimą, akių kontaktą ir draugišką šypseną. Taip pat asmeninės erdvės gerbimą – išlaikyti tinkamą atstumą pokalbiuose ir neįsiveržti į kito žmogaus komforto zoną. Bendravimo etiketas svarbus tiek gyvai, tiek internetinių pokalbių metu. Tai reiškia aiškų ir mandagų kalbėjimą – nešaukti, nepertraukti kitų ir išklausyti jų nuomonės. Aktualu laikytis ir mobiliojo telefono etiketo – nežiūrėti į telefoną pokalbio metu ir vengti garsiai kalbėti viešose vietose, kad netrikdytumėte aplinkinių.

– Ką patartumėte jauniems specialistams, siekiantiems karjeros maisto mokslo, aptarnavimo ar etiketo srityje?

Svarbiausia – dėmesys svečių aptarnavimui. Supraskite, kad sėkmė šiose srityse priklauso nuo gebėjimo suteikti išskirtinę patirtį klientui. Atkreipkite dėmesį į detales – net maži dalykai, kaip šypsena, tinkamas kreipinys ar elegantiškas serviravimas, gali turėti didelės reikšmės. Taip pat būtini konfliktų sprendimo įgūdžiai – mokėkite mandagiai ir profesionaliai valdyti sudėtingas situacijas. Be to, svarbi aistra ir kantrybė. Mėgautis tuo, ką darote, yra raktas į sėkmę – entuziazmas ir meilė profesijai padės pasiekti geriausių rezultatų.

Taip pat nepamirškite kantrybės, nes karjera aptarnavimo ar etiketo srityje reikalauja laiko, patirties ir nuoseklaus darbo. Nuolat stebėkite naujas tendencijas, siūlykite unikalius sprendimus ir prisitaikykite prie pokyčių. Sėkmė priklauso nuo profesionalumo, bendravimo gebėjimų ir nuolatinio tobulėjimo. Turėdami aiškų tikslą ir būdami atkaklūs, galite pasiekti aukščiausius rezultatus ir tapti geriausiais savo srities specialistais.

Kartais profesinis kelias prasideda ne nuo tikslaus pasirinkimo, o nuo drąsos keisti kryptį. Taip nutiko KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto alumnei Gerdai Asipavičienei, kuri verslo administravimo studijas pasirinko ieškodama savo tikrojo kelio. Būtent studijos KTU tapo tvirtu pamatu tolesniam profesiniam augimui ir padėjo atrasti kryptį, vedančią į koučingo, vadovų ugdymo bei organizacijų vystymo sritis.

Šiandien Gerda – Tarptautinės koučingo federacijos (ICF) Lietuvos padalinio prezidentė, aktyvi tarptautinės bendruomenės narė ir praktikė, padedanti organizacijoms kurti ilgalaikius pokyčius. Apie lyderystę, studijų prasmę, savivoką ir koučingo galią pasakoja pati KTU alumnė.

– Kas jus paskatino rinktis verslo administravimo studijas KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete?

Verslo administravimo specialybę pasirinkau suabejojusi dėl stojimo į psichologijos studijas, kurioms ruošiausi net kelerius metus. Pasukusi į verslo sritį įgijau daug vertingos patirties, kuri padėjo iš naujo pažvelgti į savo profesinį kelią ir galimybes. Po 10 metų praktinio vadovavimo patirties  ėmiau kryptingai gilinti žinias organizacijų vystymo, koučingo, bei vadovų ugdymo srityje. Turėdama tarptautinės patirties bei siekdama ją papildyti teorinėmis žiniomis, tikslingai rinkausi  tarptautinio verslo magistro studijas.

– Kaip per tuos metus pasikeitė jūsų požiūris į mokslą? 

Mokymasis, smalsumas, noras sužinoti daugiau man visuomet buvo lyg savaime suprantamas procesas. Dabar daugiau dėmesio skiriu sąmoningam pasirinkimui, ką ir kodėl mokausi, kuo man tai svarbu, kaip tai prisideda prie asmeninio ar profesinio augimo. Šis suvokimas lemia didesnį mokymosi efektyvumą: kai aiškiai suvokiama vertė, mokymasis tampa natūralia progreso dalimi, o ne sunkių pastangų reikalaujančia veikla. Ši nuostata ypač svarbi ir mano, kaip koučingo profesionalės, darbe – nuolatinis tobulėjimas čia nėra pasirinkimas, o profesinis įsipareigojimas.

– Kaip galima būtų apibūdinti koučingo sąvoką? 

Koučingas – tai struktūruotas, mąstymą skatinantis pokalbis, padedantis žmogui aiškiau suprasti savo tikslus ir rasti geriausius sprendimus jų siekti. Skirtingai nei mokymai, kurių metu perduodamos žinios, ar mentorystė, kai dalijamasi asmenine patirtimi, koučingas nesiremia eksperto vaidmeniu. Pagrindinis koučingo principas – žmogus turi pakankamai vidinių resursų jam svarbiems sprendimams priimti.

Koučingas taip pat skiriasi nuo psichologijos ar psichoterapijos. Jis neorientuotas į praeities nagrinėjimą, bet sutelktas į dabarties galimybes, ateities perspektyvą bei tikslingus veiksmus. Mokslo tyrimai pripažįsta koučingo poveikį, nes šio proceso metu keičiasi ne tik žmogaus elgesys, bet ir požiūris, padedantis sąmoningai priimti sprendimus. Žmonės imasi veiksmų ne todėl, kad reikia ar kažkas pasakė, bet todėl, kad patys nori ir mato prasmę. Atsiranda savininkiškumas (aš tai pasirinkau), motyvacija (man tai svarbu) ir įsipareigojimas veiksmui (aš tai padarysiu).

– Kas paskatino pasirinkti koučingą kaip sritį, kurioje nusprendėte vystyti savo veiklą? 

Koučingą pasirinkau remdamasi vadovavimo patirtimi. Dirbdama vadove nuolat ieškojau veiksmingų būdų, kaip stiprinti komandos bendradarbiavimą, skatinti atsakomybę, kurti tvarius tarpusavio susitarimus ir užtikrinti ilgalaikę vertę bei darbuotojų pasitenkinimą. Koučingo principai man padėjo geriau suprasti, kaip svarbu subalansuoti dėmesį žmonėms, rezultatams ir ilgalaikiams tikslams. Įgyti koučingo įgūdžiai ir įrankiai tapo neatsiejama mano vadovavimo dalimi, todėl natūraliai atsirado noras šią sritį plėtoti kaip savarankišką profesinę kryptį.

Matydama, kokį teigiamą poveikį koučingas gali kurti organizacijose, nusprendžiau kryptingai gilinti žinias šioje srityje. Baigiau studijas keliose tarptautinėse koučingo mokyklose, mokiausi pas dešimtį  patyrusių trenerių, įgijau pasaulyje pripažįstamus ICF individualaus ir komandų koučingo profesionalės kredencialus. Ši patirtis ir kvalifikacija leidžia man veiksmingai padėti vadovams, jų komandoms bei vadovų grupėms kurti ilgalaikius lyderystės ir organizacinės kultūros pokyčius.

Koučingo disciplina remiasi mokslo principais: suaugusiųjų mokymosi, humanistinės ir kognityvinės psichologijos, Geštalto, neuromokslo, vadybos teorijomis. Ši sritis nuolat vystosi ir atliepia šiuolaikinius organizacijų poreikius – spartų pokyčių tempą, nuolatinį naujų įgūdžių poreikį, didėjantį dėmesį lyderystei ir žmonių ugdymui. Visa tai patvirtina mano profesijos pasirinkimo svarbą.

– Kaip manote, kokia savybė yra būtina kiekvienam geram lyderiui? 

Manau, kad geras lyderis ne tas, kuris pats turi visus atsakymus, bet tas, kuris geba padėti kitiems augti ir tapti ekspertais. Tai yra ne ateities, o dabarties lyderystės pagrindas. Tikras lyderis kuria sąlygas, kurios įgalina komandą: skatina mokymąsi, pasitikėjimą, atvirą bendravimą, savarankiškumą ir atsakomybės jausmą. Gebėjimas greitai formuoti tokią aplinką yra esminė šiuolaikinio lyderio kompetencija, ypač dinamiško bendradarbiavimo (angl. teaming) kontekste.

Dėl nuolat kintančių darbo sąlygų, spartaus dirbtinio intelekto vystymosi ir besikeičiančių profesijų poreikių žmonėms vis dažniau reikia nuolatinio palaikymo ir pagalbos aiškiau matyti prioritetus ir priimti sprendimus. Taip pat nebelieka ilgalaikių, nekintančių įgūdžių, dėl ko gebėjimas nuolat mokytis, inovuoti ir prisitaikyti tapo būtina kasdienio darbo dalimi.

Dar 2022 m. „Harvard Business Review“ išryškino lyderystės pokyčius – vadovų vaidmuo kinta ir pereina nuo užduočių valdymo prie žmonių lyderystės, o viena svarbiausių šio pokyčio dalių yra įvardinama kaip koučingo kompetencija skatinti savarankišką sprendimų priėmimą. Tai akcentuojama ir „Deloitte Global Human Capital Trends 2025“ ataskaitoje, teigiant, kad svarbiausia vadovo funkcija, kuri svarbi dabar ir išliks svarbi ateityje, yra koučingas ir žmonių ugdymas.

– Dirbote ne vienoje tarptautinėje įmonėje ir komandoje, kokius skirtumus įžvelgėte tarp lietuvių ir užsieniečių bendravimo? 

Kalbant pasauliniu mastu, bendravime išryškėja įvairių kultūrų ypatumai. Tačiau dirbdama su klientais iš Lietuvos, Šiaurės Amerikos, Afrikos, Azijos žemynų taip pat pastebiu, kad kalbant apie pačius svarbiausius klausimus, visus mus vienija esminiai žmogiškieji poreikiai: pagarba, pasitikėjimas, priėmimas.

Vertinant bendravimo skirtumus, man būtų sunku sieti juos su tautybe. Pastebiu, kad dažniausiai šiuos skirtumus lemia konkreti organizacijos kultūra ir jos puoselėjamos vertybės. Būtent jos formuoja tam tikrą bendravimo stilių, skatina vienokį ar kitokį elgesį ir netgi daro įtaką darbuotojų atrankos principams. Todėl organizacijose ar atskirose komandose ypač svarbu susitarti, kas mus jungia ir kokios vertybės yra palaikomos ir svarbios visiems nariams.

Vienose organizacijose jaučiama tarpusavio pagarba, atvirumas nuomonėms, iniciatyvoms, autentiškumui, laisvas bendradarbiavimas, o kitose galima pastebėti griežtą orientaciją į rezultatą, aiškią hierarchija ir jos poveikį ar iniciatyvas stabdantį formalų bendravimą. 

Tam tikros bendravimo tendencijos išryškėja ir skirtingose verslo srityse. Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros įstaigose hierarchijos įtaka bendravimui išlieka gana ryški –  tai stebima ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Kanadoje ar Australijoje.

– Kaip susiformavo Jūsų ryšys su ICF ir kas Jus atvedė iki prezidentės pareigų?

Pasirinkusi koučingo profesionalės kelią, 2015 m. tapau Tarptautinės koučingo federacijos (ICF) nare. Tai didžiausia pasaulyje koučingo profesionalus vienijanti organizacija, kuri šiemet mini 30 metų veiklos sukaktį, visus šiuos metus nuosekliai siekdama koučingo profesijos stiprinimo ir kokybės užtikrinimo visame pasaulyje. 2018–2020 m. dirbau ICF Lietuva valdyboje. Tuo metu mums pavyko pasiekti ambicingą tikslą – daugiau nei dvigubai padidinti narių skaičių ir gauti ICF Lithuania Charter Chapter statusą.

Nuo to laiko nenutolau nuo organizacijos veiklos: ne tik stebėjau nuolatinį augimą, palaikiau iniciatyvas, bet ir dalyvavau ne viename projekte. 2024 m. buvau antrą kartą išrinkta į valdybą ir prezidentės pareigas. Pirmiausiai esu dėkinga už pasitikėjimą visai ICF bendruomenei ir valdybos komandai. Šiuo metu ICF Lietuva vienija beveik 100 narių, o jos veikla tampa vis aktyvesnė ir labiau matoma tiek koučingo profesionalų bendruomenėje, tiek už jos ribų.

– Kaip pasikeitė Jūsų požiūris, užėmus prezidentės pareigas?

Prezidentės pareigos suteikia daugiau atsakomybės, o tuo pačiu ir galimybių sąlygoms stipriai koučingo bendruomenei kurti bei ICF tikslams, apimantiems profesionalaus koučingo standartų užtikrinimo, siekti.

Koučingo principai, kuriuos taikome organizacijose, lygiai taip pat svarbūs ir mūsų pačių bendruomenėje. Valdybos tikslas – ne vadovauti, o kartu su bendruomene kurti sąlygas narių įsitraukimui, nuolatiniam tobulėjimui ir bendradarbiavimui, siekiant tvarių tikslų įgyvendinimo ir organizacijos augimo.

Vienas didžiausių pokyčių, kurį matau, vyksta ICF Global mastu. Organizacija itin sparčiai auga – šiuo metu ji vienija per 60 tūkst. koučingo specialistų iš daugiau nei 157 šalių. Tai atveria išskirtines galimybes: pažinti skirtingas kultūras, diskutuoti aktualiais klausimais, dalintis patirtimis, mokytis vieniems iš kitų ir kurti tarptautinius projektus. Tokioje bendruomenėje  kartu kuriama vertė ir poveikis tampa dar svarbesni, o koučingo galia – labiau jaučiama.

– Kokia yra Jūsų vizija ICF, kokius svarbiausius tikslus siekiate įgyvendinti? 

Vizija – ICF Lietuva, kaip stipri, vieninga ir profesionali koučingo profesionalų bendruomenė, kuri aktyviai prisideda prie ICF koučingo žinomumo didinimo ir šios kultūros plėtros Lietuvoje. Svarbiausi šių metų tikslai – toliau stiprinti bendruomeniškumą, skatinti narių bendradarbiavimą ir augimą, taip pat didinti ICF koučingo žinomumą, padedant organizacijoms profesionalų koučingą atskirti nuo kitų paslaugų.

Siekiame, kad ICF Lietuva išliktų patikima ir vertinama organizacija, kuriančia ilgalaikę vertę tiek savo nariams, tiek visai šalies verslo, švietimo, nevyriausybinių ir kitų organizacijų bendruomenėms

– Kaip manote, kokios temos ar kompetencijos, susijusios su Jūsų sritimi, turėtų dažniau atsirasti šiuolaikinėse studijų programose? 

Koučingo discipliną jau galima rasti įvairiose studijų programose. Norisi matyti dar daugiau, nes ne tik praktika organizacijose, bet ir mokslo tyrimai patvirtina koučingo naudą. ICF koučingo kompetencijos apima ne tik etikos ir profesinių standartų laikymąsi, bet ir gebėjimą kurti pasitikėjimu grįstą santykį, aktyviai klausytis, skatinti įžvalgas, ugdyti savivoką, padėti išsikelti tikslus, skatinti įsipareigojimą ir atsakomybę už veiksmus.

Be abejonės, šios kompetencijos būtų vertingos tiek studijų procese, tiek vėliau – profesinėje veikloje, prisidedant prie asmeninio tobulėjimo ir ilgalaikės profesinės sėkmės. Koučingo principų integravimas į studijų programas galėtų vykti ne vien kaip atskira disciplina, bet ir per pačią studijų kultūrą –  skatinant klausymąsi, refleksiją, atsakomybę bei augimą per kasdienį bendravimą ir bendradarbiavimą.

– Ką patartumėte KTU studentams norintiems savoje srityje tapti lyderiais?   

Užuot davusi patarimų, norėčiau priminti du svarbius dalykus. Pirma – nors dažnai lyderystė siejama su gebėjimu įkvėpti ir ugdyti kitus, ji iš tikrųjų prasideda nuo savilyderystės, t.y. gebėjimo pažinti save, suprasti savo vertybes, nuostatas, reakcijas ir pasirinkimus. Tik pažinę save galime nuoširdžiai palaikyti ir įkvėpti kitus.

Antra, lyderiu tampama ne tam, kad būtume vieninteliais neklystančiais ekspertais, o tam, kad šalia mūsų galėtų augti, tobulėti ir ekspertais tapti kiti. Tikras lyderis kuria erdvę kitų stiprėjimui. Tai vienas svarbiausių brandžios lyderystės požymių.