Istorijos

KTU alumnas Edvinas Rajuncas pasakoja, kad jo kelią į verslą formavo trys svarbūs veiksniai – dziudo, socialinių mokslų studijos ir ryžtas nuolat judėti pirmyn. Sukaupta patirtis tapo pagrindu saugos bendrovei ES Security, kuri šiandien vienija daugiau kaip 350 darbuotojų.Sportas išmokė jį kantrybės bei atkaklumo, o studijos – analitinio mąstymo, gebėjimo priimti sprendimus ir atsakomybės už komandą. Būtent šių įgūdžių sintezė leido kurti įmonę, paremtą disciplina, pasitikėjimu ir tvariu augimu.

Plačiau apie savo kelią sporte ir versle pasakoja pats Edvinas.

– Kaip KTU Socialinių mokslų studijos formavo jūsų požiūrį į verslą ir vadovavimą?

Studijos padėjo suformuoti mano požiūrį į verslą ir vadovavimą, jos suteikė tvirtą pagrindą vadybos, organizacijų elgsenos, ekonomikos ir komunikacijos srityse. Studijos išmokė analizuoti verslo procesus, priimti sprendimus remiantis faktais bei įvertinti jų ilgalaikį poveikį organizacijai.

Vienas svarbiausių dalykų, kurio išmokau studijų metu – gebėjimas matyti verslą ne tik kaip ekonominį procesą, bet ir kaip socialinį reiškinį, kuriame svarbus ne vien pelnas, o ir santykiai su žmonėmis, atsakomybė prieš darbuotojus, klientus ir visuomenę.

Vadovaujant savo verslui, šios žinios padeda kurti pasitikėjimu, bendradarbiavimu ir ilgalaikiu požiūriu grįstą tvarią organizacijos kultūrą. Taip pat studijos išugdė gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių, būti lankstesniam ir inovatyvesniam priimant sprendimus, kas versle yra itin svarbu.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado dziudo ir kas paskatino jus siekti aukštumų šiame sporte?

Dziudo mano gyvenime atsirado labai natūraliai – mano tėtis užsiiminėjo šiuo sportu, todėl ši veikla visuomet buvo arti mūsų šeimos. Dziudo būrelį pradėjau lankyti septynerių metų ir iškart supratau, kad einu reikiamu keliu. Esu kovotojas iš prigimties – man būtini iššūkiai, aiškus tikslas ir nuolatinis tobulėjimas, nes nuolat siekiu laimėti.

Sportas mane išmokė, kad vien noro neužtenka – laimėjimus atneša kasdienis darbas, net kai sunku ar trūksta motyvacijos. Supratau, kad į aukštumas veda pastovumas, disciplina ir atkaklumas. Todėl dziudo man yra ne tik sportas, bet ir gyvenimo mokykla.

– Kaip pavyko derinti intensyvias treniruotes su studijomis universitete?

Treniruotes su studijomis derinau laikydamasis aiškios dienotvarkės ir disciplinos. Po paskaitų visada rasdavau laiko sportui, nes tai buvo mano kasdienybės dalis. Sportas man svarbus nuo vaikystės, todėl nestokojau motyvacijos derinti jį su studijomis. Supratau, kad tiek mokslai, tiek treniruotės reikalauja nuoseklaus darbo. Be to, sportas padėjo ir pačiose studijose – išmokė susikaupimo, laiko planavimo, kantrybės bei atkaklumo.

– Kada ir kodėl priėmėte sprendimą pereiti nuo sporto į verslą bei apsaugos tarnybų sektorių?

Sprendimas pereiti nuo sporto į verslą atėjo natūraliai. Ilgametė sportinė patirtis ir kelionės į varžybas leido pamatyti, kaip dirba apsaugos darbuotojai viešbučiuose ar renginiuose – tai paliko stiprų įspūdį ir paskatino svajonę turėti savo apsaugos įmonę. Taipogi supratau, kad pragyventi vien tik iš sporto bus sunku, tad pasirinkau kurti verslą apsaugos sektoriuje.

– Jūsų karjera ES Security prasidėjo nuo apsaugos darbuotojo pareigų. Kokią patirtį ar pamokas iš to laikotarpio pritaikote šiandien, vadovaudamas įmonei?

Mano karjera ES Security prasidėjo nuo pačių pagrindų – dirbau apsaugos darbuotoju. Šis etapas suteikė neįkainojamos patirties: iš arti pamačiau, su kokiais iššūkiais susiduria darbuotojai, kokių sąlygų reikia jų profesionaliam darbui ir kaip svarbu jaustis vertinamu komandos nariu.

Tokia patirtis išmokė mane gerbti kiekvieną poziciją komandoje. Todėl šiandien, vadovaudamas įmonei, siekiu kurti darbo aplinką, kurioje žmonės jaučiasi motyvuoti, saugūs ir suprasti. Be to, dabar geriau suprantu kliento lūkesčius ir realias situacijas objektuose, todėl galiu priimti pagrįstus sprendimus tiek organizuojant darbą, tiek bendradarbiaujant su partneriais.

– Kaip augo ES Security ir kiek darbuotojų šiuo metu dirba jūsų vadovaujamoje bendrovėje?

ES Security augimas buvo nuoseklus ir paremtas tiek aiškia vizija, tiek kasdieniu darbu. Pradėjome nuo mažesnių objektų ir nedidelės komandos, bet greitai įgijome klientų pasitikėjimą dėl atsakingo požiūrio, profesionalumo ir dėmesio kokybei. Laikui bėgant plėtėmės į įvairius sektorius – saugome ne tik komercinius objektus, bet ir renginius, privačius asmenis, statybas, logistikos centrus bei kitus svarbius infrastruktūros objektus.

Šiandien įmonėje dirba apie 350 darbuotojų visoje Lietuvoje. Didžiuojuosi tuo, kad dauguma jų – lojalūs, patyrę specialistai, kurie augo kartu su įmone. Mūsų stiprybė – ne tik saugos sprendimai, bet ir stipri komanda, kurioje kiekvienas žmogus yra vertinamas.

– Kaip atrodo ES Security paslaugų spektras ir kaip jūs tai koordinuojate?

ES Security paslaugų spektras yra platus ir orientuotas į šiuolaikinius saugumo poreikius. Pagrindą sudaro fizinės apsaugos paslaugos – objektų, renginių ir asmenų apsauga visoje Lietuvoje. Taip pat teikiame silpnų srovių sistemų diegimo paslaugas: įrengiame vaizdo stebėjimo kameras, apsaugos ir gaisro signalizacijas, praėjimo kontrolės sistemas.

Pastaraisiais metais daug investavome į inovacijas ir išmanius sprendimus. Diegiame sistemas, pagrįstas dirbtiniu intelektu – tai leidžia užtikrinti efektyvesnę prevenciją, greitesnį reagavimą ir aukštesnį saugumo lygį klientams.

Kaip vadovas, koordinuoju šias veiklas su  komanda – kiekvienoje srityje turime atsakingus vadovus ir specialistus. Pats aktyviai dalyvauju tiek strateginiame planavime, tiek kokybės užtikrinime, kad visi projektai būtų įgyvendinami profesionaliai, laikantis terminų ir aukščiausių standartų.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte įmonės plėtros etapuose ir kaip pavyko juos įveikti?

Įmonės plėtros metu susidūriau su keliais svarbiais iššūkiais – tiek praktiniais, tiek asmeniniais. Didžiausias iš jų buvo greitas komandos augimas. Suburti ne tik kvalifikuotą, bet ir motyvuotą, tobulėti norinčią komandą nėra lengva. Saugos srityje labai svarbus pasitikėjimas, lojalumas ir atsakomybė, todėl teko skirti daug dėmesio atrankoms, darbuotojų ugdymui ir vidinei kultūrai.

Kitas iššūkis buvo finansai ir investicijos. Verslo pradžioje kiekvieną sprendimą reikėjo atsakingai įvertinti – kur investuoti, kas atsipirks, kur taupyti. Tai mane išmokė strateginio mąstymo ir planavimo ne tik šiandienai, bet ir keliems žingsniams į priekį.

Susidūriau ir su savo perfekcionizmu – norėjau, kad viskas būtų tobula nuo pat pradžių. Laikui bėgant supratau, kad augimui reikia lankstumo: ne visada įmanoma pasiekti idealą, svarbiau mokytis, gerinti procesus ir nuolat judėti pirmyn.

Vienas svarbiausių dalykų – atrasti žmones, kurie ne tik gerai dirba, bet ir nori augti kartu su įmone. Būtent jie tapo ES Security komandos pagrindu ir padėjo mums tapti tuo, kas esame šiandien.

– Kaip sporte išugdyta disciplina padeda jums vadovauti komandai ir valdyti didelius projektus?

Sporte išugdyta disciplina yra viena svarbiausių mano, kaip vadovo, stiprybių. Nuo mažens buvau mokomas siekti tikslo, nenuleisti rankų, net kai sunku, ir nuolat ieškoti būdų, kaip tapti geresniu – tai šiandien tiesiogiai taikau vadovaudamas komandai ir valdydamas didelius projektus.

Tikiu nuolatiniu tobulėjimu – tiek asmeniniu, tiek komandiniu. Kiekvieną klaidą vertinu ne kaip nesėkmę, o kaip galimybę augti. Todėl komandoje skatiname atvirumą, mokymąsi iš patirties ir nuolatinį klausimą: ką galime padaryti geriau nei vakar? Atvirumas man yra esminė vertybė, nes tik per pasitikėjimą ir sąžiningą bendravimą gimsta stipri, auganti komanda.

Taip pat svarbus yra inovatyvumas, nes tiek sporte, tiek versle reikia gebėti greitai prisitaikyti, mąstyti plačiau ir ieškoti nestandartinių sprendimų. Disciplina padeda išlaikyti kryptį, net kai tenka eiti per sudėtingus etapus, o vertybės – padeda suburti komandą, kurioje kiekvienas jaučiasi matomas, girdimas ir skatinamas atskleisti geriausią savo versiją.

– Ką patartumėte studentams, kurie dar tik svarsto apie verslo kelią?

Visų pirma patarčiau nebijoti pradėti – nereikia laukti idealaus momento ar tobulos idėjos. Versle svarbiausia drąsiai žengti pirmą žingsnį, mokytis iš patirties ir būti atviriems pokyčiams. Taip pat svarbu suprasti, kad sėkmė neateina per naktį – ji reikalauja laiko, kantrybės, daug darbo ir pasirengimo priimti iššūkius. Kiekviena klaida nėra pabaiga, o vertinga pamoka, leidžianti augti.

Rekomenduoju kuo anksčiau ieškoti praktikos, būti arti realaus verslo – dirbti, stebėti, klausyti, mokytis iš tų, kurie jau eina šiuo keliu. Verslas – tai žmonės, santykiai, vertybės. Jei turėsite tvirtą vidinę motyvaciją, būsite sąžiningi ir norėsite kurti vertę, tuomet greitai susirasite bendraminčių. Svarbiausia, niekada neprarasti noro tobulėti. Versle, kaip ir sporte, laimi tie, kurie kasdien siekia būti bent truputį geresni nei vakar.

Apie verslo kelią svarstantiems studentams norėčiau palinkėti klausytis savo vidinio balso ir pradėti veikti. Nereikia laukti idealaus momento ar visų atsakymų. Pasitikėkite savimi ir savo idėjomis – tikėjimas savo keliu yra pirmas žingsnis į sėkmę. Tad nebijokite pradėti, ir jums tikrai pasiseks.

Kauno technologijos universitetas (KTU) augina ir ugdo ne tik inžinierius, bet ir lyderius, gebančius prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios aplinkos. Vienas tokių – ilgametę patirtį sukaupęs KTU alumnas Rimantas Serva, kurio profesinis kelias prasidėjo dar sovietmečio gamykloje, o šiandien tęsiasi tarptautiniuose inovacijų projektuose, verslo tarybose bei regiono plėtros iniciatyvose. 

Plačiau apie savo pasirinkimus, patirtis ir sprendimus pasakoja pats verslo ir inovacijų ekspertas R. Serva, kurio istorija atskleidžia, kaip nuoseklus darbas ir smalsumas padeda ne tik prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, bet ir kurti ilgalaikę vertę tiek verslui, tiek visuomenei.

– Kaip po studijų KTU prasidėjo Jūsų profesinis kelias ir kokie pokyčiai Jūsų laukė Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

Baigęs KTU, šešerius metus dirbau Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklos Automatizacijos ir mechanizacijos skyriuje inžinieriumi konstruktoriumi. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gamykla, kurios veikla buvo glaudžiai susieta su SSRS pramone, užsidarė. Tai buvo sudėtingas laikas, kai savarankiškai teko mokytis rinkos ekonomikos dėsnių ir ieškoti savo vietos „po saule“. Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje eksperimentų ir bandymų keliu supratau, kaip veikia prekyba bei galutinai apsistojau leidybos srityje.

– Kas paskatino Jus pereiti į tarptautinių projektų sritį ir kaip atsidūrėte Lietuvos inovacijų centre?

Nors mano veikla beveik neišsiplėtė už Lietuvos ribų, visada norėjau dirbti tarptautiniu mastu. Tuo metu, kai dar nedaug žmonių mokėjo anglų kalbą ir naudojosi kompiuteriais, aš šioje srityje jau buvau pažengęs, todėl tai tapo mano pranašumu. 2003 m. pradėjau dirbti Lietuvos inovacijų centre, kur iki šiol esu projektų ekspertas. Ši veikla man patinka, nes ji nuolat kinta – kiekvienas projektas skirtingas, todėl tenka nuolat mokytis ir tobulėti.

– Kaip nusprendėte įsitraukti į įvairias verslo ir regiono plėtros iniciatyvas Panevėžyje?

Man visada buvo svarbu prisidėti prie savo miesto ir regiono vystymosi, todėl natūraliai įsitraukiau į įvairias veiklas. Esu Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos valdybos narys, ilgus metus buvau ir direktorius, Panevėžio miesto verslo tarybos bei regiono plėtros tarybos narys, taip pat – mero visuomeninis patarėjas. Tai galimybė dalintis sukaupta patirtimi ir padėti formuoti sprendimus, turinčius įtakos verslui ir bendruomenei.

– Kaip atsirado galimybė vesti televizijos laidas apie verslą ir ką Jums reiškia narystė Panevėžio LIONS klube?

Keletą metų vedžiau verslui skirtas laidas vietinėse televizijose – „Aukštaitijos TV“ ir „Gerų naujienų TV“. Ši veikla leido man dalintis žiniomis su platesne auditorija ir tapti labiau matomu bendruomenėje. Manau, kad dėl šio aktyvumo buvau matomas ir, be kita ko, pakviestas prisijungti prie Panevėžio LIONS klubo – organizacijos, kurios veikla remiasi bendruomeniškumu, pagalba kitiems ir stipriomis vertybėmis. Čia turiu galimybę dalintis idėjomis, prisidėti prie prasmingų labdaros projektų ir kurti realų pokytį.

– Iš kur kilo Jūsų pomėgis orientavimosi sportui ir kaip ši veikla tapo tokia svarbi Jūsų gyvenime?

Nuo vaikystės turiu didelį pomėgį – orientavimosi sportą. Tai mano hobis ir laisvalaikio praleidimo būdas. Kadangi suprantu, kad svarbu ne tik gauti, bet ir duoti, šioje srityje esu aktyvus kaip Lietuvos orientavimosi sporto federacijos generalinis sekretorius.

– Kaip manote, kokį vaidmenį universitetai, tokie kaip KTU, gali atlikti sprendžiant globalias pramonės problemas, tokias kaip gamybos efektyvumo didinimas ar anglies dvideginio mažinimas?

KTU, kaip inovacijų lyderis Lietuvoje, gali atlikti itin svarbų vaidmenį kuriant sprendimus globalioms pramonės problemoms. Universitetas gali skatinti tarpdisciplininį bendradarbiavimą, vykdyti praktinės naudos turinčius mokslinius tyrimus ir ugdyti specialistus, gebančius integruoti tvarumo principus bei inovatyvius technologinius sprendimus į pramonės procesus.

– Kaip Lietuvos inovacijų centras prisideda prie globalių inovacijų tendencijų kūrimo ir pritaikymo vietinėje pramonėje?

Lietuvos inovacijų centras aktyviai tarpininkauja tarp mokslinių tyrimų institucijų ir pramonės, užtikrindamas naujausių inovacijų pritaikymą vietiniu mastu. Šis procesas apima naujų technologijų adaptavimą, eksporto galimybių stiprinimą bei mažų ir vidutinių įmonių konkurencingumo didinimą globalioje rinkoje.

– Kaip jūsų, kaip Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos valdybos nario, veikla prisideda prie pramonės konkurencingumo stiprinimo globalioje rinkoje?

Mano veikla asociacijoje leidžia skatinti vietinių įmonių bendradarbiavimą, dalintis gerosiomis praktikomis ir inicijuoti projektus, kurie didina mūsų regiono pramonės konkurencingumą. Organizuojame įvairius seminarus, mokymus bei skatiname įmonėse naujų technologijų diegimą.

– Kokias inovacijų sritis Lietuvoje matote kaip perspektyviausias pasauliniame kontekste, ypač inžinerijos ir gamybos srityse?

Perspektyviausiomis laikyčiau gamybos automatizavimą, dirbtinio intelekto sprendinių diegimą, atsinaujinančią energetiką ir žiedinę ekonomiką. Šios sritys ne tik atitinka globalias tendencijas, bet ir suteikia Lietuvai galimybę tapti viena iš inovacijų lyderių Europoje.

– Kaip manote, kokią pridėtinę vertę studentams sukuria mecenatų skiriamos stipendijos – ne tik lokaliai, bet ir globalios konkurencijos kontekste?

Mecenatų stipendijos suteikia studentams ne tik finansinę paramą, bet ir motyvaciją siekti aukštesnių rezultatų. Tai padeda ugdyti talentus, kurie tampa lyderiais globalioje rinkoje ir skatina studentus grąžinti savo žinias bei patirtį vietinei pramonei.

– Kokius globalius iššūkius ar galimybes matote inžinerijos studijų srityje ir kaip universitetai turėtų prisitaikyti prie kintančių pramonės poreikių?

Didžiausi iššūkiai yra spartėjanti skaitmenizacija, dirbtinio intelekto integracija ir tvarumo reikalavimai. Universitetai turėtų diegti lankstesnes mokymo programas, orientuotas į problemų sprendimą, taip pat glaudžiai bendradarbiauti su pramonės įmonėmis, siekiant užtikrinti absolventų pasirengimą darbo rinkai.

– Kaip jūsų patirtis Lietuvos inovacijų centre padeda spręsti problemas, tokias kaip inovacijų pritaikymas mažose ir vidutinėse įmonėse?

Lietuvos inovacijų centre daugiausia dėmesio skiriame mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) švietimui, inovacijų finansavimo galimybių bei tarptautinių partnerių paieškai. Veikiame kaip tarpininkai, padedantys įmonėms suprasti, kaip naujoves pritaikyti praktikoje ir taip didinti savo veiklos efektyvumą.

– Kaip įsivaizduojate pramonės ir universitetų partnerystės plėtrą per ateinančius 10 metų?

Pastaraisiais metais pasaulis keičiasi taip greitai, kad prognozuoti tampa vis sunkiau. Norėtųsi, kad partnerystė taptų dar labiau orientuota į bendrų projektų kūrimą, ypač automatizavimo, skaitmeninimo ir tvarumo srityse. Taip pat būtina skatinti įvairias tarptautines bendradarbiavimo iniciatyvas.

– Kaip vertinate dabartinį bendradarbiavimą tarp akademinės bendruomenės ir verslo sektoriaus Lietuvoje? Kur dar yra galimybių tobulėti?

Bendradarbiavimas tarp akademinės bendruomenės ir verslo Lietuvoje jau yra pažengęs ir teigiamai vertinamas, bet vis dar yra kur tobulėti. Ypač svarbu stiprinti praktinio mokymo programas, skatinti doktorantų įsitraukimą į verslo projektus ir gerinti abipusę komunikaciją bei suderinti abipusius šių sektorių lūkesčius.

– Kokios Jūsų, kaip KTU alumno, vertybės ar principai įkvepia prisidėti prie universiteto bendruomenės?

Man svarbu dalintis sukaupta patirtimi ir atsidėkoti už tai, ką gavau studijuodamas KTU. Tai stiprina bendruomenės ryšius ir skatina naująją kartą ne tik mokytis, bet ir būti aktyviais visuomenės bei pramonės pokyčių dalyviais.

Profesinio tobulėjimo kelias gali būti nenuspėjamas, bet aistra savo darbui ir nuolatinis mokymasis veda į sėkmę. Būtent taip mano ir yra puikus to pavyzdys KTU alumnė Kristina Česlevičienė, kuri savo kelią pradėjusi nuo cheminės inžinerijos studijų KTU, pašaukimą atrado maisto technologijų srityje, o vėliau ir aptarnavimo kultūroje bei etikete. Šiandien ji ne tik profesijos mokytoja ekspertė, bet ir aktyvi lektorė, padedanti formuoti aukščiausius aptarnavimo standartus Lietuvoje.

Apie tai, kaip maisto mokslai atvedė ją į aptarnavimo ir etiketo pasaulį, kokius iššūkius teko įveikti ir kokios taisyklės lemia nepriekaištingą įspūdį, kalbamės su profesijos mokytoja, etiketo eksperte ir KTU alumne K. Česlevičiene, su šypsena prisimenančia savo studijų metus Alma Mater.

– Kaip pasirinkote maisto mokslo ir technologijos krypties studijas bei kas šioje srityje jus labiausiai domino?

Nuo vaikystės svajojau tapti mokytoja, todėl man net nekilo abejonių dėl pedagogikos studijų. Bet mano klasės auklėtoja ir chemijos mokytoja nepritarė šiam sprendimui. Jos tvirtino, kad pasirinkusi kitą profesiją galėčiau susirasti geriau apmokamą darbą ir gyventi kur kas patogiau. Man itin gerai sekėsi chemija – tuo metu ją išmaniau geriausiai mokykloje, tad galiausiai buvau perkalbėta ir stojimo dokumentus užsipildžiau tik į KTU cheminės inžinerijos studijas. Trečiame kurse reikėjo rinktis specializaciją, tad neabejodama rinkausi maisto sritį, nes pagalvojau, kad žmonėms valgyti visada reikės, tad specialybė bus paklausi. Nors iš pradžių norėjau specializuotis visuomeniniame maitinime, dėstytojas Aloyzas Gudonis daugelį studentų sugebėjo įtikinti rinktis jo siūlomą kryptį, pažadėdamas galimybę iškart įsidarbinti įmonėje. Taip ir įvyko – pasirinkau pieno produktų technologiją ir dar tą pačią vasarą pradėjau dirbti pagal šią specialybę.

– Kokios įtakos jūsų karjerai turėjo studijos KTU Cheminės technologijos fakultete?

Jei ne šios studijos, tikriausiai šiandien nebūčiau ten, kur esu dabar. Baigusi magistro studijas tikėjausi dirbti pagal įgytą specialybę ir gauti technologo pareigas, bet įmonei, kurioje norėjau įsidarbinti, manęs tuo metu nereikėjo. Tada netikėtai sulaukiau pasiūlymo tapti padavėjų-barmenų profesijos mokytoja. Kadangi studijų metu mokėmės visus su maisto produktais ir jų technologijomis susijusius dalykus, ši sritis nepasirodė labai svetima, bet reikėjo įdėti nemažai pastangų norint įsitvirtinti naujoje srityje. Taip nuo 2006 metų dirbu lankytojų aptarnavimo profesijos mokytoja.

– Kaip nusprendėte tapti etiketo eksperte ir lektore?

Tai įvyko natūraliai. Tapusi profesijos mokytoja, pradėjau dirbti darbą, kuris man teikė didžiulį džiaugsmą, o mokydama kitus nuolatos tobulėjau ir pati. 2016 metais buvau išrinkta „Metų mokytoja“, kas dar labiau motyvavo siekti aukštesnių rezultatų. Su mokiniais pradėjome dalyvauti tarptautiniuose konkursuose ir vykti į stažuotes užsienyje. Ten pamačiau, kaip skiriasi aptarnavimo kultūra kitose šalyse ir supratau, kad šioje srityje Lietuvoje dar turime kur tobulėti. Vis dar turiu svajonę, kad vieną dieną mūsų aptarnavimo kultūra pasieks aukščiausią lygį. Šis siekis paskatino bendradarbiauti su darbdaviais, vesti mokymus įmonėse, skaityti paskaitas bei organizuoti stalo etiketo mokymus. Per laiką pasiekiau savo karjeros aukščiausią tašką – šiandien esu profesijos mokytoja ekspertė.

– Kaip šiuolaikiniame pasaulyje kinta etiketo taisyklės, ar pastebite naujų tendencijų?

Šiuolaikinės etiketo taisyklės nuolat keičiasi, prisitaikydamos prie socialinių, technologinių ir kultūrinių pokyčių. Pavyzdžiui, nors telefonai tapo kasdienybės dalimi, geras tonas vis dar reikalauja jų vengti susitikimų, pokalbių ar bendrų vakarienių metu. Lankstesnis tampa ir stalo etiketas, kuriame lieka mažiau formalumo ir atsiranda daugiau laisvės. Švelnėja ir griežtos taisyklės, bet pagarba ir geros manieros toliau išlieka svarbios. Taip pat vis didesnę reikšmę įgauna veganizmas, ekologiniai sprendimai ir tvarumas, todėl svečiai ir šeimininkai turėtų būti supratingi dėl kitų žmonių skirtingų mitybos įpročių. Šiandien etiketas yra lankstesnis, mažiau formalus, labiau orientuotas į pagarbą, kultūrinį jautrumą ir technologijų poveikį kasdieniam bendravimui.

– Kokius dažniausius etiketo pažeidimus pastebite Lietuvoje?

Labiausiai mane liūdina etiketo klaidos prie stalo. Žmonės dažnai nemoka naudotis stalo įrankiais, nežino jų paskirties ir stebi kitus, kad suprastų, kokius įrankius naudoti patiekalams ar iš kokių taurių gerti. Taip pat dažnai pamirštama nekalbėti pilna burna, nesikrapštyti dantų prie stalo. Atrodo, tai tokie paprasti ir banalūs dalykai, bet stebint viską iš šono darosi liūdna. Juk mandagumas nieko nekainuoja, o prisideda prie malonaus bendravimo ir palieka gerą įspūdį.

– Kokios yra pagrindinės gero aptarnavimo taisyklės, kurių turėtų laikytis restoranai ir kavinės?

Geras aptarnavimas restoranuose ir kavinėse yra ne tik maloni svečių patirtis, bet ir svarbi verslo sėkmės dalis. Pirmiausia darbdaviai turi gerbti savo darbuotojus, nes jei jie jausis gerai, tą pačią teigiamą emociją perduos ir svečiams. Įmonės turi suprasti, kad aptarnaujantis personalas atspindi jų įvaizdį. Dažnai iš pradžių būna keliami dideli lūkesčiai, bet atėjus laikui juos įgyvendinti, požiūris pasikeičia.

Pavyzdžiui, vedžiau mokymus vieno restorano padavėjams, po kurių paklausiau direktoriaus, ar tokie mokymai pateisino jų lūkesčius. Jis atsakė, kad ne, nes dabar padavėjai žino daugiau ir pradėjo reikalauti geresnių darbo sąlygų bei inventoriaus. Tad po tokių situacijų nusvyra rankos. Liūdna, kad kai kurie darbdaviai nesupranta, jog geras aptarnavimas yra ne tik greitas ir efektyvus, bet ir šiltas, atidžiai pritaikytas prie svečio poreikių. Jei darbuotojai laikosi šių principų, svečiai ne tik sugrįš, bet ir rekomenduos vietą kitiems!

– Kokia yra jūsų sėkmės formulė?

Mylėti savo darbą. Kai darbas teikia džiaugsmą, sėkmė ateina savaime. Man pavyko suderinti dvi mylimas sritis – būti mokytoja ir skleisti žinias apie aptarnavimą bei etiketą.

– Kokios patirtys ar žmonės jus labiausiai įkvėpė profesiniame kelyje?

Per 19 metų dirbant profesijos mokytoja sukaupiau didelės įvairiapusės patirties, kuri mane įkvėpė. Visada jaučiau stiprų kolegės palaikymą, kuri drąsino, skatino judėti pirmyn ir padėjo įveikti baimes. Taip pat reikšmingos įtakos turėjo darbo iššūkiai ir sunkumai, kurie stiprino bei skatino tobulėti.

Vienas ryškiausių profesinių patyrimų buvo stažuotė Paryžiuje, Prancūzijoje. Ji paliko didžiulį įspūdį ir paskatino svajoti, kad ateityje ir pas mus aptarnavimo srities specialistai bus ruošiami tokiu aukštu lygiu, kokio iš tiesų reikia Lietuvos darbdaviams. Kadangi esu maksimalistė, visada siekiu geriausių rezultatų – tai mano variklis judėti į priekį ir nesustoti. Tačiau didžiausi įkvėpėjai yra mano mokiniai. Stebėti jų augimą, tobulėjimą ir pasiektas pergales man teikia didžiausią džiaugsmą bei motyvaciją siekti dar daugiau.

– Kokią svarbiausią pamoką išmokote per savo karjerą?

Per savo karjerą išmokau kelias svarbias pamokas. Pirmiausia – kiekviena klaida yra galimybė tobulėti, nes būtent nesėkmės moko labiau nei sėkmės. Taip pat supratau, kad reputacija kuriama ilgus metus, tačiau gali sugriūti akimirksniu, todėl svarbu išlikti profesionaliam ir sąžiningam. Be to, žmonių santykiai yra svarbesni už bet kokias taisykles – viskas grindžiama pagarba ir empatija. Šie principai mane lydi kasdien tiek darbe, tiek gyvenime.

– Kokių iššūkių kyla ugdant gerą aptarnavimo kultūrą versle?

Viena didžiausių problemų – motyvacijos stoka. Nesuprantu, kodėl žmonės nenori būti geriausi savo srityje. Visada sakau mokiniams, kad yra keista, jog jūs norite eiti pas geriausią gydytoją, kirpėją, patikėti automobilį geriausiam meistrui, bet patys nenorite siekti aukščiausio lygio. Kitas iššūkis – visuomenės požiūris. Deja, mūsų kultūroje aptarnavimo sritis nėra tinkamai vertinama, o šios srities darbuotojai dažnai nesulaukia deramos pagarbos. Trečias svarbus aspektas – atlygis. Jei žmogaus darbas nėra tinkamai įvertintas nei morališkai, nei finansiškai, jis neturės motyvacijos stengtis ir atlikti savo darbą gerai.

– Kokių klaidų dažniausiai daro žmonės etiketo srityje ir kaip jų išvengti?

Netinkamas stalo įrankių naudojimas – dažnai žmonės nežino, kaip taisyklingai laikyti peilį ir šakutę arba sumaišo įrankių tvarką. Atsirėmimas alkūnėmis į stalą valgant laikomas nemandagiu elgesiu. Blogi valgymo įpročiai – kalbėjimas pilna burna, čepsėjimas, gurkšnojimas ar valgymas atvira burna gali trikdyti kitus. Telefonas ant stalo – nuolatinis žvilgčiojimas į ekraną ar žinučių rašymas rodo nepagarbą kitiems. Netinkamas servetėlės naudojimas – kai kurie žmonės valo ja veidą, rankas arba visai nenaudoja.

– Kokius tris pagrindinius etiketo principus turėtų žinoti kiekvienas?

Visų etiketo taisyklių pagrindas – pagarba kitiems. Tai reiškia mandagų bendravimą, dėmesį kitų jausmams ir komfortui. Svarbu nepertraukti kalbančiojo, nekritikuoti be reikalo ir išlikti mandagiam net ir nesutinkant su kito nuomone. Taip pat labai svarbu tinkama išvaizda ir elgesys. Gerai išauklėtas žmogus moka prisitaikyti prie skirtingų situacijų ir aplinkos. Tai apima stalo etiketą – taisyklingą stalo įrankių naudojimą, tinkamą valgymo tempą ir pagarbų bendravimą prie stalo.

Svarbu žinoti sveikinimosi ir prisistatymo taisykles – tvirtą rankos paspaudimą, akių kontaktą ir draugišką šypseną. Taip pat asmeninės erdvės gerbimą – išlaikyti tinkamą atstumą pokalbiuose ir neįsiveržti į kito žmogaus komforto zoną. Bendravimo etiketas svarbus tiek gyvai, tiek internetinių pokalbių metu. Tai reiškia aiškų ir mandagų kalbėjimą – nešaukti, nepertraukti kitų ir išklausyti jų nuomonės. Aktualu laikytis ir mobiliojo telefono etiketo – nežiūrėti į telefoną pokalbio metu ir vengti garsiai kalbėti viešose vietose, kad netrikdytumėte aplinkinių.

– Ką patartumėte jauniems specialistams, siekiantiems karjeros maisto mokslo, aptarnavimo ar etiketo srityje?

Svarbiausia – dėmesys svečių aptarnavimui. Supraskite, kad sėkmė šiose srityse priklauso nuo gebėjimo suteikti išskirtinę patirtį klientui. Atkreipkite dėmesį į detales – net maži dalykai, kaip šypsena, tinkamas kreipinys ar elegantiškas serviravimas, gali turėti didelės reikšmės. Taip pat būtini konfliktų sprendimo įgūdžiai – mokėkite mandagiai ir profesionaliai valdyti sudėtingas situacijas. Be to, svarbi aistra ir kantrybė. Mėgautis tuo, ką darote, yra raktas į sėkmę – entuziazmas ir meilė profesijai padės pasiekti geriausių rezultatų.

Taip pat nepamirškite kantrybės, nes karjera aptarnavimo ar etiketo srityje reikalauja laiko, patirties ir nuoseklaus darbo. Nuolat stebėkite naujas tendencijas, siūlykite unikalius sprendimus ir prisitaikykite prie pokyčių. Sėkmė priklauso nuo profesionalumo, bendravimo gebėjimų ir nuolatinio tobulėjimo. Turėdami aiškų tikslą ir būdami atkaklūs, galite pasiekti aukščiausius rezultatus ir tapti geriausiais savo srities specialistais.

Kartais profesinis kelias prasideda ne nuo tikslaus pasirinkimo, o nuo drąsos keisti kryptį. Taip nutiko KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto alumnei Gerdai Asipavičienei, kuri verslo administravimo studijas pasirinko ieškodama savo tikrojo kelio. Būtent studijos KTU tapo tvirtu pamatu tolesniam profesiniam augimui ir padėjo atrasti kryptį, vedančią į koučingo, vadovų ugdymo bei organizacijų vystymo sritis.

Šiandien Gerda – Tarptautinės koučingo federacijos (ICF) Lietuvos padalinio prezidentė, aktyvi tarptautinės bendruomenės narė ir praktikė, padedanti organizacijoms kurti ilgalaikius pokyčius. Apie lyderystę, studijų prasmę, savivoką ir koučingo galią pasakoja pati KTU alumnė.

– Kas jus paskatino rinktis verslo administravimo studijas KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete?

Verslo administravimo specialybę pasirinkau suabejojusi dėl stojimo į psichologijos studijas, kurioms ruošiausi net kelerius metus. Pasukusi į verslo sritį įgijau daug vertingos patirties, kuri padėjo iš naujo pažvelgti į savo profesinį kelią ir galimybes. Po 10 metų praktinio vadovavimo patirties  ėmiau kryptingai gilinti žinias organizacijų vystymo, koučingo, bei vadovų ugdymo srityje. Turėdama tarptautinės patirties bei siekdama ją papildyti teorinėmis žiniomis, tikslingai rinkausi  tarptautinio verslo magistro studijas.

– Kaip per tuos metus pasikeitė jūsų požiūris į mokslą? 

Mokymasis, smalsumas, noras sužinoti daugiau man visuomet buvo lyg savaime suprantamas procesas. Dabar daugiau dėmesio skiriu sąmoningam pasirinkimui, ką ir kodėl mokausi, kuo man tai svarbu, kaip tai prisideda prie asmeninio ar profesinio augimo. Šis suvokimas lemia didesnį mokymosi efektyvumą: kai aiškiai suvokiama vertė, mokymasis tampa natūralia progreso dalimi, o ne sunkių pastangų reikalaujančia veikla. Ši nuostata ypač svarbi ir mano, kaip koučingo profesionalės, darbe – nuolatinis tobulėjimas čia nėra pasirinkimas, o profesinis įsipareigojimas.

– Kaip galima būtų apibūdinti koučingo sąvoką? 

Koučingas – tai struktūruotas, mąstymą skatinantis pokalbis, padedantis žmogui aiškiau suprasti savo tikslus ir rasti geriausius sprendimus jų siekti. Skirtingai nei mokymai, kurių metu perduodamos žinios, ar mentorystė, kai dalijamasi asmenine patirtimi, koučingas nesiremia eksperto vaidmeniu. Pagrindinis koučingo principas – žmogus turi pakankamai vidinių resursų jam svarbiems sprendimams priimti.

Koučingas taip pat skiriasi nuo psichologijos ar psichoterapijos. Jis neorientuotas į praeities nagrinėjimą, bet sutelktas į dabarties galimybes, ateities perspektyvą bei tikslingus veiksmus. Mokslo tyrimai pripažįsta koučingo poveikį, nes šio proceso metu keičiasi ne tik žmogaus elgesys, bet ir požiūris, padedantis sąmoningai priimti sprendimus. Žmonės imasi veiksmų ne todėl, kad reikia ar kažkas pasakė, bet todėl, kad patys nori ir mato prasmę. Atsiranda savininkiškumas (aš tai pasirinkau), motyvacija (man tai svarbu) ir įsipareigojimas veiksmui (aš tai padarysiu).

– Kas paskatino pasirinkti koučingą kaip sritį, kurioje nusprendėte vystyti savo veiklą? 

Koučingą pasirinkau remdamasi vadovavimo patirtimi. Dirbdama vadove nuolat ieškojau veiksmingų būdų, kaip stiprinti komandos bendradarbiavimą, skatinti atsakomybę, kurti tvarius tarpusavio susitarimus ir užtikrinti ilgalaikę vertę bei darbuotojų pasitenkinimą. Koučingo principai man padėjo geriau suprasti, kaip svarbu subalansuoti dėmesį žmonėms, rezultatams ir ilgalaikiams tikslams. Įgyti koučingo įgūdžiai ir įrankiai tapo neatsiejama mano vadovavimo dalimi, todėl natūraliai atsirado noras šią sritį plėtoti kaip savarankišką profesinę kryptį.

Matydama, kokį teigiamą poveikį koučingas gali kurti organizacijose, nusprendžiau kryptingai gilinti žinias šioje srityje. Baigiau studijas keliose tarptautinėse koučingo mokyklose, mokiausi pas dešimtį  patyrusių trenerių, įgijau pasaulyje pripažįstamus ICF individualaus ir komandų koučingo profesionalės kredencialus. Ši patirtis ir kvalifikacija leidžia man veiksmingai padėti vadovams, jų komandoms bei vadovų grupėms kurti ilgalaikius lyderystės ir organizacinės kultūros pokyčius.

Koučingo disciplina remiasi mokslo principais: suaugusiųjų mokymosi, humanistinės ir kognityvinės psichologijos, Geštalto, neuromokslo, vadybos teorijomis. Ši sritis nuolat vystosi ir atliepia šiuolaikinius organizacijų poreikius – spartų pokyčių tempą, nuolatinį naujų įgūdžių poreikį, didėjantį dėmesį lyderystei ir žmonių ugdymui. Visa tai patvirtina mano profesijos pasirinkimo svarbą.

– Kaip manote, kokia savybė yra būtina kiekvienam geram lyderiui? 

Manau, kad geras lyderis ne tas, kuris pats turi visus atsakymus, bet tas, kuris geba padėti kitiems augti ir tapti ekspertais. Tai yra ne ateities, o dabarties lyderystės pagrindas. Tikras lyderis kuria sąlygas, kurios įgalina komandą: skatina mokymąsi, pasitikėjimą, atvirą bendravimą, savarankiškumą ir atsakomybės jausmą. Gebėjimas greitai formuoti tokią aplinką yra esminė šiuolaikinio lyderio kompetencija, ypač dinamiško bendradarbiavimo (angl. teaming) kontekste.

Dėl nuolat kintančių darbo sąlygų, spartaus dirbtinio intelekto vystymosi ir besikeičiančių profesijų poreikių žmonėms vis dažniau reikia nuolatinio palaikymo ir pagalbos aiškiau matyti prioritetus ir priimti sprendimus. Taip pat nebelieka ilgalaikių, nekintančių įgūdžių, dėl ko gebėjimas nuolat mokytis, inovuoti ir prisitaikyti tapo būtina kasdienio darbo dalimi.

Dar 2022 m. „Harvard Business Review“ išryškino lyderystės pokyčius – vadovų vaidmuo kinta ir pereina nuo užduočių valdymo prie žmonių lyderystės, o viena svarbiausių šio pokyčio dalių yra įvardinama kaip koučingo kompetencija skatinti savarankišką sprendimų priėmimą. Tai akcentuojama ir „Deloitte Global Human Capital Trends 2025“ ataskaitoje, teigiant, kad svarbiausia vadovo funkcija, kuri svarbi dabar ir išliks svarbi ateityje, yra koučingas ir žmonių ugdymas.

– Dirbote ne vienoje tarptautinėje įmonėje ir komandoje, kokius skirtumus įžvelgėte tarp lietuvių ir užsieniečių bendravimo? 

Kalbant pasauliniu mastu, bendravime išryškėja įvairių kultūrų ypatumai. Tačiau dirbdama su klientais iš Lietuvos, Šiaurės Amerikos, Afrikos, Azijos žemynų taip pat pastebiu, kad kalbant apie pačius svarbiausius klausimus, visus mus vienija esminiai žmogiškieji poreikiai: pagarba, pasitikėjimas, priėmimas.

Vertinant bendravimo skirtumus, man būtų sunku sieti juos su tautybe. Pastebiu, kad dažniausiai šiuos skirtumus lemia konkreti organizacijos kultūra ir jos puoselėjamos vertybės. Būtent jos formuoja tam tikrą bendravimo stilių, skatina vienokį ar kitokį elgesį ir netgi daro įtaką darbuotojų atrankos principams. Todėl organizacijose ar atskirose komandose ypač svarbu susitarti, kas mus jungia ir kokios vertybės yra palaikomos ir svarbios visiems nariams.

Vienose organizacijose jaučiama tarpusavio pagarba, atvirumas nuomonėms, iniciatyvoms, autentiškumui, laisvas bendradarbiavimas, o kitose galima pastebėti griežtą orientaciją į rezultatą, aiškią hierarchija ir jos poveikį ar iniciatyvas stabdantį formalų bendravimą. 

Tam tikros bendravimo tendencijos išryškėja ir skirtingose verslo srityse. Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros įstaigose hierarchijos įtaka bendravimui išlieka gana ryški –  tai stebima ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Kanadoje ar Australijoje.

– Kaip susiformavo Jūsų ryšys su ICF ir kas Jus atvedė iki prezidentės pareigų?

Pasirinkusi koučingo profesionalės kelią, 2015 m. tapau Tarptautinės koučingo federacijos (ICF) nare. Tai didžiausia pasaulyje koučingo profesionalus vienijanti organizacija, kuri šiemet mini 30 metų veiklos sukaktį, visus šiuos metus nuosekliai siekdama koučingo profesijos stiprinimo ir kokybės užtikrinimo visame pasaulyje. 2018–2020 m. dirbau ICF Lietuva valdyboje. Tuo metu mums pavyko pasiekti ambicingą tikslą – daugiau nei dvigubai padidinti narių skaičių ir gauti ICF Lithuania Charter Chapter statusą.

Nuo to laiko nenutolau nuo organizacijos veiklos: ne tik stebėjau nuolatinį augimą, palaikiau iniciatyvas, bet ir dalyvavau ne viename projekte. 2024 m. buvau antrą kartą išrinkta į valdybą ir prezidentės pareigas. Pirmiausiai esu dėkinga už pasitikėjimą visai ICF bendruomenei ir valdybos komandai. Šiuo metu ICF Lietuva vienija beveik 100 narių, o jos veikla tampa vis aktyvesnė ir labiau matoma tiek koučingo profesionalų bendruomenėje, tiek už jos ribų.

– Kaip pasikeitė Jūsų požiūris, užėmus prezidentės pareigas?

Prezidentės pareigos suteikia daugiau atsakomybės, o tuo pačiu ir galimybių sąlygoms stipriai koučingo bendruomenei kurti bei ICF tikslams, apimantiems profesionalaus koučingo standartų užtikrinimo, siekti.

Koučingo principai, kuriuos taikome organizacijose, lygiai taip pat svarbūs ir mūsų pačių bendruomenėje. Valdybos tikslas – ne vadovauti, o kartu su bendruomene kurti sąlygas narių įsitraukimui, nuolatiniam tobulėjimui ir bendradarbiavimui, siekiant tvarių tikslų įgyvendinimo ir organizacijos augimo.

Vienas didžiausių pokyčių, kurį matau, vyksta ICF Global mastu. Organizacija itin sparčiai auga – šiuo metu ji vienija per 60 tūkst. koučingo specialistų iš daugiau nei 157 šalių. Tai atveria išskirtines galimybes: pažinti skirtingas kultūras, diskutuoti aktualiais klausimais, dalintis patirtimis, mokytis vieniems iš kitų ir kurti tarptautinius projektus. Tokioje bendruomenėje  kartu kuriama vertė ir poveikis tampa dar svarbesni, o koučingo galia – labiau jaučiama.

– Kokia yra Jūsų vizija ICF, kokius svarbiausius tikslus siekiate įgyvendinti? 

Vizija – ICF Lietuva, kaip stipri, vieninga ir profesionali koučingo profesionalų bendruomenė, kuri aktyviai prisideda prie ICF koučingo žinomumo didinimo ir šios kultūros plėtros Lietuvoje. Svarbiausi šių metų tikslai – toliau stiprinti bendruomeniškumą, skatinti narių bendradarbiavimą ir augimą, taip pat didinti ICF koučingo žinomumą, padedant organizacijoms profesionalų koučingą atskirti nuo kitų paslaugų.

Siekiame, kad ICF Lietuva išliktų patikima ir vertinama organizacija, kuriančia ilgalaikę vertę tiek savo nariams, tiek visai šalies verslo, švietimo, nevyriausybinių ir kitų organizacijų bendruomenėms

– Kaip manote, kokios temos ar kompetencijos, susijusios su Jūsų sritimi, turėtų dažniau atsirasti šiuolaikinėse studijų programose? 

Koučingo discipliną jau galima rasti įvairiose studijų programose. Norisi matyti dar daugiau, nes ne tik praktika organizacijose, bet ir mokslo tyrimai patvirtina koučingo naudą. ICF koučingo kompetencijos apima ne tik etikos ir profesinių standartų laikymąsi, bet ir gebėjimą kurti pasitikėjimu grįstą santykį, aktyviai klausytis, skatinti įžvalgas, ugdyti savivoką, padėti išsikelti tikslus, skatinti įsipareigojimą ir atsakomybę už veiksmus.

Be abejonės, šios kompetencijos būtų vertingos tiek studijų procese, tiek vėliau – profesinėje veikloje, prisidedant prie asmeninio tobulėjimo ir ilgalaikės profesinės sėkmės. Koučingo principų integravimas į studijų programas galėtų vykti ne vien kaip atskira disciplina, bet ir per pačią studijų kultūrą –  skatinant klausymąsi, refleksiją, atsakomybę bei augimą per kasdienį bendravimą ir bendradarbiavimą.

– Ką patartumėte KTU studentams norintiems savoje srityje tapti lyderiais?   

Užuot davusi patarimų, norėčiau priminti du svarbius dalykus. Pirma – nors dažnai lyderystė siejama su gebėjimu įkvėpti ir ugdyti kitus, ji iš tikrųjų prasideda nuo savilyderystės, t.y. gebėjimo pažinti save, suprasti savo vertybes, nuostatas, reakcijas ir pasirinkimus. Tik pažinę save galime nuoširdžiai palaikyti ir įkvėpti kitus.

Antra, lyderiu tampama ne tam, kad būtume vieninteliais neklystančiais ekspertais, o tam, kad šalia mūsų galėtų augti, tobulėti ir ekspertais tapti kiti. Tikras lyderis kuria erdvę kitų stiprėjimui. Tai vienas svarbiausių brandžios lyderystės požymių.

Klimato kaita, augantis dirbtinio intelekto elektros poreikis, kritinių mineralų tiekimo koncentracija, elektromobilių revoliucija – energetikos pasaulis keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau. Šiuos pokyčius ne tik stebi, bet ir juos modeliuoja lietuvis Oskaras Alšauskas, dirbantis Tarptautinėje energetikos agentūroje (International Energy Agency, IEA) Paryžiuje. Jo atliekamos analizės tampa pagrindu sprendimams, kuriuos priima pasaulio vyriausybės, pramonės lyderiai ir finansų įstaigos.

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete (KTU MIDF) termoinžineriją baigęs Oskaras Alšauskas šiandien dirba vienoje įtakingiausių pasaulio institucijų – Tarptautinėje energetikos agentūroje (IEA), kur priklauso Pasaulio energetikos perspektyvų komandai. Būtent ši komanda kasmet rengia pagrindinę pasaulio energetikos apžvalgą, laikomą aukso standartu globalių energetikos analizių ir perspektyvų srityje.

Grįžo kaip geopolitinis ginklas

„Mano darbas labai įvairus – nuo detalių techninių modeliavimų iki aukšto lygio susitikimų su politikais ir industrijos lyderiais. Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriu transporto energetikai modeliuoju kelių transporto, elektromobilių, geležinkelių, baterijų, naftos bei biokuro poreikio scenarijus ir jų poveikį energijos rinkoms“, – pasakoja O. Alšauskas.

Lietuviui teko prisidėti ir ruošiant „Lithuania Energy Policy Review 2025“ projektą – tai yra Lietuvos energetikos įstatymų ir šio sektoriaus apžvalga, kurią IEA atlieka visoms savo šalims narėms kas penkis metus.

O. Alšauskas turėjo galimybę lydėti IEA generalinį direktorių Fatih Birol jo pirmojo vizito Lietuvoje metu liepos mėnesį bei, dalyvaujant LR Energetikos ministrui Žygimantui Vaičiūnui, pristatyti „Lithuania Energy Policy Review 2025“ renginyje Vilniuje.

Vienas svarbiausių darbų, prie kurio prisidėjo KTU alumnas – lapkritį išleista „World Energy Outlook 2025“ publikacija, kuri apžvelgia globalias energetikos rinkos tendencijas. Šiemet čia daug dėmesio skiriama saugumo ir politinio neaiškumo temoms.

„Rusijos karas Ukrainoje pažymėjo naują etapą, kuriame energetika grįžta kaip geopolitinis ginklas – kažkas, ko nematėme nuo 1973 m. naftos krizės, kuri buvo IEA įkūrimo priežastis. Šiandien energetikos saugumo rizikos tapo labai įvairios, galinčios įtakoti kaip niekad anksčiau daug skirtingų kuro, medžiagų, infrastruktūros bei technologijos rūšių“, – sako O. Alšauskas.

Jo teigimu, taip pat būtų galima pabrėžti potencialius pavojus dėl kritinių mineralų tiekimo grandinės koncentracijos Kinijoje. Ši šalis rafinavimo sektoriuje yra pagrindinė devyniolikos iš dvidešimties strateginių mineralų, susijusių su energetika, perdirbėja. Kalbėdamas apie retųjų žemių elementus (kurie yra plačiai naudojami ir gynybos sektoriuje), O. Alšauskas pabrėžė, kad Kinijai priklauso 91 proc. rafinavimo rinkos.

„JAV, Australijoje ir Malaizijoje vystant nemažai projektų, ši dalis iki 2035 m. sumažės tik iki 75 proc. (jei visi projektai bus laiku baigti), tad rizikos artimiausiu metu niekur nedings“, – sako jis.

Nuo dirbtinio intelekto iki klimato kaitos

Dar vienas KTU alumno darbas – neseniai išleista „Energy and AI“ publikacija, kuri šiuo metu yra svarbiausias leidinys pasaulyje, apžvelgiantis energetikos sektoriaus ir dirbtinio intelekto įtakas vienas kitam.

„Šiuo metu pagrindinis dėmesys skiriamas „World Energy Outlook 2025“ pristatymams skirtinguose pasaulio renginiuose, institucijose ir vyriausybėse. Taip pat lapkritį pateikėme energetinio perėjimo kelialapį Kolumbijos vyriausybei, bei ruošiame atitinkamą kelialapį Čilei. Taip, modeliuojant šalių energetikos sektorių projekcijas, mes padedame joms įgyvendinti savo energetikos ir klimato ambicijas“, – pasakoja O. Alšauskas.

Pasak jo, pasibaigus COP30 klimato kaitos renginiui Beleno mieste Brazilijoje ir šalims atnaujinus nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus, IEA turės daug darbo integruojant šias naujas ambicijas į modeliuojamas projekcijas.

„Žinoma, jau ruošiamės ir renkame duomenis „Global Electric Vehicle Outlook“ 2026 metų leidiniui“, – pasakoja KTU alumnas.

Modernios visuomenės pagrindas

Kalbėdamas apie savo ir būsimų, esamų studentų karjeros pasirinkimą, ekspertas pabrėžia, kad energetikos sektorius šiandien yra vienas plačiausių ir dinamiškiausių pasaulyje.

„Energetika persipina su ekonomika, inžinerija, aplinkosauga, gynyba, ar net sociologija. Todėl svarbiausia – būti smalsiam ir nebijoti naujovių. Šiandieninės galimybės dažnai atsiranda netikėtai, kaip kad dabar – dirbtinis intelektas, kuris per kelerius metus tapo svarbia tema energetikoje“, – sako jis.

O. Alšausko teigimu, ši sritis reikalauja ne tik kompetencijos, bet ir atsakomybės, mat energetika yra modernios visuomenės pagrindas – ji užtikrina augimą, saugumą ir gyvenimo kokybę. Jis pabrėžia ir tai, kad būtent šis sektorius atsakingas už maždaug 80 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

„Todėl labai svarbu kelti sau kaip specialistui aukščiausius standartus – jūsų darbas turės realų poveikį žmonių gyvenimui“, – sako jis.

Tvarumas – ne pasirinkimas, o būtinybė

Kalbėdamas apie savo požiūrį į tvarumą, KTU alumnas pabrėžia, kad tvari energetika nėra idealizmas, o saugumo klausimas.

„Yra daug įtakingų žmonių ir organizacijų, teigiančių, kad ekonomika negali augti be iškastinio kuro. Manau, svarbu yra kalbėti ir apie tai, jog tvari energija diversifikuoja energijos tiekimą ir infrastruktūrą, suteikdama naujų saugumo garantijų, o saugumas suteikia daugiau galimybių ekonomikos augimui. Tvari energija mažina grėsmes, kurios kyla dėl iškastinio kuro importo priklausomybių bei klimato kaitos. Klimato kaita jau dabar daro milžinišką žalą, o jos poveikis tik didės“, – sako ekspertas.

Jo teigimu, gaisrai Kalifornijoje ar Australijoje, potvyniai Valensijoje ar Pietryčių Azijoje, sausra Rytų Afrikoje – klimato kaitos padariniai jau čia, ir jie įtakoja visus. Jis priduria, kad tvarumas gali prasidėti ir nuo asmeninių pasirinkimų – kaip keliaujama, kas valgoma, kas perkama ir kiek vartojama.

„Tikiu, kad energetikos ateitis bus tvari – nes kitaip būti negali, jei norime turėti saugią ateitį sau ir savo vaikams. Dirbti šioje srityje yra ne tik malonumas, bet ir atsakomybė. Ir tai yra geriausia motyvacija“, – apibendrina KTU MIDF alumnas.

KTU Cheminės technologijos fakulteto absolventas, AB „ORLEN Lietuva“ strategijos, plėtros ir technologijos direktorius Vilius Šemeta šiandien ne tik vadovauja gausiai darbuotojų komandai, bet ir aktyviai įsitraukia į KTU alumnų bendruomenės veiklą – neseniai jis buvo išrinktas į KTU alumnų asociacijos valdybą. V. Šemeta savo sėkmės istoriją sieja su nuolatiniu mokymusi, lyderystės patirtimi bei noru dalintis žiniomis su dabartiniais studentais.

V. Šemeta tiki, kad alumnų bendruomenė gali tapti stipriu partneriu universitetui – suteikiant daugiau praktikos galimybių, plėtojant mentorystės programas ir stiprinant ryšį tarp akademinės aplinkos bei verslo. Pasak jo, sėkmės raktas – nuolatinis dialogas, abipusė nauda ir įsitraukimas į bendras iniciatyvas, kurios atneša naudą tiek alumnams, tiek studentams.

– Ką Jums asmeniškai reiškia būti išrinktam į KTU alumnų asociacijos valdybą?

Buvimas išrinktam į KTU alumnų asociacijos valdybą man reiškia ne tik parodytą pasitikėjimą ir garbę, bet kartu ir atsakomybę bei įsipareigojimą. Prisidėsiu prie bendruomenės augimo ir tikslų įgyvendinimo bei kartu sieksiu pateisinti man suteiktą pasitikėjimą.

– Kaip Jūsų patirtis „ORLEN Lietuva“ strategijos, plėtros ir technologijos direktoriaus pareigose gali praversti stiprinant KTU alumnų bendruomenę?

Esu tos didelės bendruomenės, vienijančios beveik 300 KTU absolventų, dirbančių AB ORLEN Lietuva, ambasadorius. Tad stiprinsiu ryšį tarp universiteto ir alumnų, dalinsiuosi naudinga patirtimi ir kursiu daugiau galimybių aktyviam įsitraukimui.

– Kaip Jūsų patirtis skirtingose pareigose ir vadovaujant padeda efektyviau dirbti alumnų bendruomenės labui?

Įvairi profesinė patirtis leidžia „matyti visą paveikslą“ ir veikti derinant strateginį požiūrį su praktiniais sprendimais. Suprantu absolventų, pradedančių karjerą, poreikius ir iššūkius, todėl galiu padėti jiems juos įveikti. Turiu patirties telkiant komandą ir tarpininkaujant tarp skirtingų interesų grupių, todėl galiu skatinti bendradarbiavimą bei aktyvų įsitraukimą.

Gebu nustatyti ilgalaikius tikslus su aiškia vizija ir manau, kad mano autoritetas, pasiekimai bei asmeninis pavyzdys gali įkvėpti kitus alumnus įsitraukti ir veikti bendruomenės labui.

– Kaip būtų galima sukurti stiprų ryšį tarp KTU alumnų ir dabartinių studentų?

Stiprų ryšį tarp alumnų ir studentų galima kurti remiantis trimis pagrindiniais ramsčiais. Pirmiausia – nuosekliai palaikant ryšį, nes šioje srityje dar yra daug erdvės tobulėjimui. Antra – užtikrinant abipusę naudą, kad alumnai ne tik duotų, bet ir patys gautų vertės. Trečia – sudarant daugiau galimybių aktyviai įsitraukti, nes ši kryptis dar nėra pakankamai išvystyta.

– Kokią efektyvaus darbo, prioritetų valdymo ir gerųjų praktikų iš verslo patirtį galėtumėte pritaikyti alumnų renginiuose bei mentorystės programose?

Alumnų renginiuose ir mentorystės programose galėčiau pritaikyti projektų valdymo metodikas – aiškiai apibrėžti atsakomybes, nustatyti tikslus ir sėkmės matavimo rodiklius. Taip pat galėtų būti naudojamas Pareto principas, kuomet dėmesys būtų sutelktas į svarbiausius renginius bei stipriausius mentorius. Taipogi labai svarbu taikyti „išmoktų pamokų“ principą – po kiekvieno renginio rinkti atsiliepimus ir pagal juos nuolat gerinti veiklą.

Įkvėpimo semiuosi ir iš „ORLEN Lietuva“ jau daugiau kaip 10 metų veikiančio projekto „Ekspertų klubas“, kur patyrę darbuotojai dalijasi žiniomis bei patirtimi, pristato įdomius ir svarbius projektus bei rengia mokymus tikslinėms grupėms. Ši iniciatyva yra labai panaši į KTU alumnų vakarus ir yra rengiama kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį.

– Kaip įkvėpti studentus siekti profesinio augimo ir nebijoti išbandyti skirtingų karjeros kelių?

Siekti profesinio augimo studentams labiausiai padėtų realūs pavyzdžiai – KTU alumnų sėkmės istorijos, parodančios, kad nuoseklus tobulėjimas teikia naudą. Tuo pačiu nereikia pernelyg akcentuoti baimės keisti karjeros kelią, nes šiandieninė Z karta natūraliai yra linkusi ieškoti prasmės ir patirčių, todėl darbo pobūdį jie keičia vidutiniškai kas 2–3 metus.

– Ką Jums reiškia nuolatinis mokymasis ir kaip šią idėją planuojate integruoti į alumnų veiklas?

Pasak stoikų filosofijos „stovėjimas vietoje lygus žengimui atgal“. Šiuo posakiu dažnai vadovaujuosi asmeniniame gyvenime. Vien tik mokyklos ir universiteto studijos sudaro daugiau nei pusę mano gyvenimo. Ir mokymasis vis dar tęsiasi – baigus vienus kursus, pradedu kitus, o šiuo metu gilinuosi į dar vieną užsienio kalbą. Nuolatinis mokymasis yra labai naudingas, nes padeda buvusiems studentams atnaujinti žinias, užmegzti ryšius su įvairių sričių profesionalais ir išlikti aktyvia universiteto bendruomenės dalimi.

KTU alumnų vakarai jau dabar yra puikus tokio mokymosi pavyzdys. Vis dėlto, norint juos padaryti dar naudingesnius, siūlyčiau renginius organizuoti hibridiniu formatu, kad galėtų prisijungti ir ne Kaune gyvenantys alumnai, taip pat dažninti jų skaičių bei plėsti temų įvairovę. Didžiausias iššūkis bus užtikrinti, kad ši veikla būtų nuolat patraukli ir aktuali skirtingoms auditorijoms.

– Ar manote, kad alumnų asociacija galėtų tapti stipriu mentorystės centru? Kaip galima būtų to pasiekti?

Taip, alumnų asociacija tikrai galėtų tapti stipriu mentorystės centru – tam jau yra visos prielaidos. Svarbu pabrėžti, kad mentorystė teikia naudą abiem pusėms: studentams ji padeda augti ir kryptingai siekti tikslų, o mentoriams suteikia galimybę dalintis patirtimi bei stiprinti savo profesinį autoritetą. Mentorius būtų galima skatinti padėkomis ir viešu pripažinimu socialiniuose tinkluose.

Pirmas žingsnis – sukurti mentorių duomenų bazę, kurioje jie būtų pristatyti pagal savo specializaciją, patirtį ir interesus. Tuomet reikėtų įdiegti „poravimo“ algoritmą, padedantį sudaryti tinkamas mentorystės poras. Svarbu nuolat stebėti šių porų progresą, pasiektus tikslus ir karjeros rezultatus, o sėkmės istorijas viešinti socialiniuose tinkluose. Gavus grįžtamąjį ryšį, sistema galėtų būti nuolat tobulinama.

– Kaip nuo studijų laikų iki šiandien keitėsi Jūsų santykis su KTU?

Po studijų KTU baigimo mano ryšys su pirmąja Alma mater buvo gana minimalus – apsiribodavo vienu vizitu per metus, dažniausiai karjeros renginiuose. Tačiau laikui bėgant jis palaipsniui stiprėjo: pradėjome glaudžiau bendradarbiauti su fakultetu, organizuoti paskaitas studentams, kviesti juos į ekskursijas bei siūlyti apmokamas vasaros praktikas. Galiausiai šis bendravimas natūraliai atvedė prie sprendimo tapti tikruoju alumnų nariu.

– Kokias naujas alumnų programas siūlytumėte, kad jos būtų naudingos tiek alumnams, tiek studentams?

Manau, viena naudingiausių iniciatyvų būtų sudaryti studentams galimybę atlikti vasaros praktikas alumnų įmonėse. Universitetas suteikia daug teorinių žinių, o praktika leistų jas pritaikyti realiose situacijose. Tai būtų abipusė nauda – įmonės pritrauktų jaunų talentų ir galimą būsimą darbo jėgą, o studentai galėtų pagilinti savo žinias ir lengviau apsispręstų dėl tolimesnės karjeros krypties.

– Kaip alumnų veikloje galėtų atsirasti daugiau praktikos, projektų ar tarptautinių galimybių studentams?

Įvairiose įmonėse dirbantys KTU alumnai turi geriausias galimybes prisidėti prie to, kad studentams atsirastų daugiau praktikos, projektų ir tarptautinių patirčių. Praktikų metu jie gali įtraukti studentus į realius projektus ar net padėti užmegzti tarptautinius kontaktus.

– Kokias bendras iniciatyvas tarp verslo ir mokslo siūlytumėte, kad alumnai galėtų aktyviai bendradarbiauti su studentais?

Siūlyčiau daugiau bendrų iniciatyvų, orientuotų į realių verslo problemų sprendimą, pasitelkiant universiteto turimą įrangą ir akademines kompetencijas. Tam reikalingas ilgalaikis bendradarbiavimo planas, kuriame būtų aiškiai numatyti tiek verslo, tiek universiteto poreikiai ir galimybės. Tokia partnerystė leistų studentams įgyti praktinių įgūdžių, o verslui – gauti naujų idėjų ir sprendimų.

– Kokį patarimą duotumėte studentams, kurie dar tik ieško savo karjeros krypties?

Dar tik ieškantiems savo karjeros krypties studentams patarčiau kuo anksčiau išbandyti praktiką pagal studijuojamą specialybę. Tokia patirtis yra itin vertinga, nes ji padeda suprasti, ar pasirinkta kryptis tikrai patinka, ir gali sustiprinti motyvaciją toje srityje tobulėti toliau. Jei paaiškėtų, kad ši kryptis netinka, sprendimą pakeisti būtų daug lengviau priimti ankstyvoje stadijoje, taip sutaupant laiko, lėšų ir išvengiant vėlesnio persikvalifikavimo.

– Kaip norėtumėte, kad alumnų bendruomenė būtų matoma Lietuvoje ir užsienyje, bei kokioje pozicijoje matote KTU alumnų asociaciją po kelerių metų?

Norėčiau, kad alumnų bendruomenė turėtų daug daugiau tikrųjų narių bei būtų matoma kur kas labiau negu dabar. Sprendžiant iš socialinių tinklų įsitraukimo, informacijos sklaida dar gana kukli. Todėl kartu su alumnų asociacija ir alumnų centru turime ieškoti būdų, kaip pasiekti platesnę auditoriją, pritraukti daugiau tikrųjų narių ir taip sustiprinti KTU alumnų tinklą.

Audrius Sutkus – KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto alumnas, kurio profesinis kelias apjungia inžineriją, kūrybą, keliones ir žinių dalijimąsi. Jo studijų pasirinkimą įkvėpė tėvo pavyzdys ir aistra technikai, o įgytos žinios tapo pamatu kuriant sportinę techniką tarptautiniams čempionatams ir vystant edukacinius projektus.

Pandemijos metu gimusi televizijos laida „1000 pasaulio stebuklų“ tapo būdu parodyti pasaulį per žmogaus istoriją – nes, kaip sako pats Audrius, tikrieji stebuklai slypi žmonėse. Jo pasakojimai apie keliones, inovacijas, skirtingas kultūras ir asmeninius išgyvenimus įkvepia susimąstyti, kas iš tiesų svarbu gyvenime ir kaip pasirinkti kelią, vedantį į prasmingą bei vertę kuriančią ateitį.

– Kas paskatino pasirinkti studijas KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultete, industrinių technologijų vadybos programą?

Pasirinkimą lėmė tėčio profesinis kelias – jis taip pat buvo baigęs šią įstaigą, tad nuo mažens girdėjau daug pasakojimų apie studijas, techniką ir gamybą. Mane visada traukė konstravimas, domėjausi metalais, technologijomis bei gamybos procesais, todėl natūraliai atsirado noras gilintis į šias sritis. Industrinių technologijų vadybos programa pasirodė puikiu pasirinkimu, nes ji sujungia inžinerinį mąstymą su vadybiniais gebėjimais, kurie šiandien yra itin svarbūs tiek pramonėje, tiek versle.

– Kokios vertingos pamokos ar patirtys, įgytos KTU, padėjo Jūsų karjeros kelyje?

Labiausia vertinu patį aukštojo mokslo įgijimo faktą, bendravimas su išprususiais dėstytojais lavina kritinį mąstymą, išsilavinimą, žinių bagažo tūrį.

Žinoma įgytos profesijos žinios, tiek metalų apdirbimas, tiek metalo atsparumai, konstrukcijų standumas ir ilgaamžiškumas visada aktualus mano konstruojamose priemonėse tiek keliavimui, tie gyvenime.

– Ar buvo dėstytojas, kursas, kuris įkvėpė ir turėjo įtakos Jūsų mąstymui, pasaulėžiūrai ar vėlesniems sprendimams gyvenime?

Negaliu išskirti vieno žmogaus, nes kiekvienas dėstytojas savaip prisidėjo prie mano augimo – vieni įkvėpė gilintis į technologinius procesus, kiti – skatino mąstyti strategiškai ir plačiau matyti industrijos kontekstą. Ypač įsiminė tie kursai, kuriuose buvo daug praktinių užduočių ir realių verslo situacijų analizių – tai padėjo suprasti, kaip teorinės žinios pritaikomos realybėje. Tokia įvairovė ir skirtingi požiūriai formavo mano mąstymą bei padėjo tvirčiau apsispręsti dėl tolimesnio profesinio kelio.

– Kaip kilo idėja prisidėti prie laidos „1000 pasaulio stebuklų“ kūrimo ir kas įkvėpė pasinerti į kelionių pasaulį?

Laida „1000 pasaulio stebuklų“ – tai mano asmeninis sumanymas, gimęs iš didelio pomėgio keliauti. Iš pradžių tiesiog pats keliavau, be jokios televizijos ar viešumo – tokiu būdu pažinau pasaulį, skirtingas kultūras, įvairių tautybių žmones. Tačiau viską pakeitė staiga per pasaulį nusidriekusi COVID-19 pandemija, kuomet viskas sustojo, kelionės tapo neįmanomos, tad atsirado daug laiko apmąstymams.

Būnant namuose, be galimybės išvykti, supratau, kad sukaupta keliavimo patirtis ir vaizdo medžiaga neturėtų tiesiog nugulti stalčiuje. Prie projekto pakviečiau prisijungti televizijos profesionalus ir taip gimė laida, kuri leidžia žmonėms bent mintimis leistis į keliones – pažinti pasaulį per ekraną, atrasti jo grožį, įvairovę ir įkvepiančias vietas.

– Ar keliaudamas po pasaulį matėte pavyzdžių, kaip žmonės integruoja kultūrą ir technologijas? Kokie matyti technologiniai ar vadybiniai sprendimai Jus labiausiai sužavėjo?

Keliaudamas dažnai stebiu, kaip skirtingos kultūros derina tradicijas su šiuolaikinėmis technologijomis. Beveik visur matyti, kad technologijos jau tapusios kasdienybės dalimi – tik jų lygis ir taikymo spartumas dar labai skiriasi. Pavyzdžiui, vietose, kur anksčiau aliejus buvo spaudžiamas rankomis ar audiniai audžiami tradiciniais būdais, dabar viskas vyksta mechanizuotai. Tačiau kartu stengiamasi išsaugoti ir kultūrinį paveldą – senieji metodai pristatomi edukaciniu formatu, rodomi lankytojams, mokoma apie jų reikšmę.

Ypač įdomu būna stebėti mažesnes tautas, kuriose išlikusios itin savitos bei unikalios technologijos, o „know-how“, perduodamos iš kartos į kartą. Tokie pavyzdžiai įkvepia – jie parodo, kaip galima išlaikyti tapatybę, kartu judant su technologine pažanga.

– Ar keliaujant matėte pavyzdžių, kaip industrinės technologijos keičia pasaulį? Kaip šiuos atradimus būtų galima pritaikyti Lietuvoje?

Tokių pavyzdžių tikrai mačiau, bet galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuva šioje srityje yra gerokai pažengusi ir daugelyje atvejų net lenkia kai kurias pasaulio šalis. Ypač kalbant apie automatizaciją, procesų skaitmeninimą ar tvarias gamybos praktikas, mūsų šalies verslai geba greitai prisitaikyti ir diegti pažangiausias technologijas.

Vis dėlto keliaujant verta atkreipti dėmesį, kaip kitose šalyse šiuolaikinės technologijos harmoningai integruojamos į vietines tradicijas. Ypač įdomūs pavyzdžiai, kur kuriamos interaktyvios ir įtraukiančios edukacinės erdvės, kurios leidžia žmonėms suprasti technologijų veikimą bei jų pritaikymą. Tokie sprendimai kelia susidomėjimą, ugdo technologinį raštingumą, skatina visuomenę aktyviau įsitraukti į inovacijų pasaulį bei suprasti jų svarbą kasdienybėje.

– Kokias šalis ar kultūras kelionių metu prisimenate kaip labiausiai įkvepiančias ar keičiančias požiūrį į gyvenimą?

Tarp labiausiai įsiminusių – Antarktida, Mongolija, Peru ir Malis. Šios vietos paliko gilų įspūdį dėl to, kad žmonės ten gyvena harmoningai su gamta, vertina paprastus dalykus ir moka džiaugtis tuo, ką turi – net jei turi labai nedaug. Tokios kelionių patirtys priverčia permąstyti, kas iš tiesų svarbu gyvenime. Šiose šalyse gamta tampa gyvenimo dalimi, o ne tik fonu, o žmonės, gyvendami paprastai ir darniai su aplinka, primena, kad laimė slypi ne daiktuose, bet santykyje su pasauliu ir savimi.

– Kaip Jūsų studijų žinios prisidėjo prie sėkmės automobilių sporte ir techninių sprendimų kūrime?

Automobilių sporte esu sukūręs sportinės technikos pavyzdžių, kurie man pačiam dalyvaujant tapo Lietuvos, Šiaurės Europos ir net sunkiausių pasaulio varžybų čempionais. Tokius rezultatus pasiekti būtų neįmanoma be tvirtų inžinerinių žinių – studijos suteikė supratimą apie medžiagas, mechanines sistemas ir konstrukcinius sprendimus, kurie tiesiogiai prisidėjo prie technikos patikimumo ir greičio trasoje. Tai puikus pavyzdys, kaip teorinis pagrindas virsta realiu pranašumu praktikoje.

– Kaip perduodate sukauptą patirtį kitiems ir kokią vertę siekiate kurti dalindamasis savo žiniomis bei įkvėpimu?

Dalinuosi savo patirtimi iš kelionių, nes tikiu, kad tikros istorijos ir asmeniniai išgyvenimai įkvepia labiau nei teorija. Mokyklose, universitetuose, jaunimo organizacijose skaitau paskaitas, nes noriu paskatinti jaunimą domėtis pasauliu, drąsiai ieškoti savo kelio ir nebijoti klysti.

Taip pat pasakoju istorijas įvairioms bendruomenėms, nes bendravimas ir dalijimasis patirtimi stiprina tarpusavio ryšį, padeda geriau suprasti vieniems kitus. Rašymas man – dar viena forma įprasminti patirtis ir palikti kažką vertingo ilgesniam laikui. Mano tikslas – įkvėpti, skatinti smalsumą ir parodyti, kad kiekvienas gali kurti savo kelią, jei tik turi drąsos juo eiti.

– Jei galėtumėte sukurti edukacinį projektą ar laidą, kokią žinutę ar pamoką norėtumėte perduoti remdamasis savo kelionių ir gyvenimo patirtimi?

Jei kurčiau edukacinį projektą, jo pagrindinė žinutė būtų paprasta, bet labai svarbi – tikrieji pasaulio stebuklai yra žmonės. Kelionės parodė, kad labiausiai įkvepia ne vaizdai ar technologijos, o žmonių istorijos, vertybės, gebėjimas dalintis ir kurti ryšį. Tokiu projektu norėčiau skatinti empatiją, pagarbą kitam ir priminti, kad kiekvienas žmogus gali įkvėpti bei keisti pasaulį savo kasdieniais veiksmais.

Ką reiškia nuo 21-erių kryptingai siekti tikslo ir lyderystės mokytis ne tik universiteto auditorijose, bet ir sprendžiant realius, sudėtingus iššūkius? Apie savo kelią nuo Kauno technologijos universiteto (KTU) įmonių valdymo studijų iki atsakomybės už viso miesto gerovę atvirai pasakoja Alytaus meras ir universiteto alumnas Nerijus Cesiulis. Jo patirtys kupinos pamokų, iššūkių ir vertingų įžvalgų, praversiančių kiekvienam, siekiančiam augti kaip lyderiui.

Jis atvirai dalijasi įžvalgomis apie pirmąją dieną pareigose, palikimą be ateities projektų, kasdienius savivaldos iššūkius, kelionių laisvę keliaujant motociklu ir lyderystės principus, kuriais vadovaujasi kiekvieną dieną.

– Kaip KTU įmonių valdymo magistrantūros studijos prisidėjo prie Jūsų, kaip lyderio, asmenybės formavimosi ir kokią reikšmę turėjo Jūsų profesiniam tobulėjimui?

Kai kurie žmonės sako, kad gyvenimas – geriausia mokykla, bet aš vis tiek manau, kad be tvirtų žinių bagažo šiandien nei versle, nei viešajame sektoriuje nebus lengva. Įmonių valdymo magistrantūros studijos buvo tas etapas, kuomet galėjau ne tik susisteminti jau turimą patirtį, bet ir praplėsti akiratį – tiek žinių, tiek požiūrio prasme.

Labiausiai vertinu tai, kad studijuodamas gavau progą pažvelgti į organizacijų valdymą iš labai skirtingų perspektyvų – nuo strategijos kūrimo iki komandos motyvavimo ar pokyčių valdymo. Studijos išmokė kritiškai vertinti situacijas, ieškoti nepatogių klausimų, nebijoti rasti dar nepatogesnius atsakymus ir – svarbiausia – nepamesti žmogiškumo kasdienėje lyderystėje.

– Kas jus labiausiai įkvėpė studijuojant KTU?

Vienas įsimintiniausių momentų buvo ekonomikos paskaitos su profesoriumi, kuris pirmos paskaitos metu pasakė, kad visam kursui paruošė tik tris skaidres. Turėjome devynias paskaitas, bet paskutinės, trečiosios, skaidrės taip ir nepamatėme, nes jos tiesiog neprireikė. Tai buvo gyvas pavyzdys, kuomet gili kompetencija ir nuoširdus atsidavimas savo sričiai įkvepia labiau nei kokios nors pagalbinės priemonės.

Tokios paskaitos man įsiminė kaip vienos įdomiausių ir gyviausių, o profesoriaus požiūris priminė, kad svarbiausia ne tiesiog perteikti faktus, o pažadinti smalsumą ir norą mąstyti.

– Ką išgyvenote pirmąją dieną pradėjęs eiti mero pareigas?

Norėtųsi sakyti, kad viskas pasikeitė jau pirmąją dieną, bet iš tiesų tą rytą gyvenimas tiesiog tęsėsi įprasta vaga. Juokauju, kad pirmą dieną svarbiausia atšvęsti su šampanu, o ne skubėti dalinti pareigas.

Jau pirmąją dieną aiškiai pajutau didžiulę atsakomybę – supratau, kad nuo šiol kiekvienas mano sprendimas turės įtakos tūkstančiams žmonių. Deja, nėra jokios „merų mokyklos“, kurioje būtų galima viskam pasiruošti, tad visko tenka mokytis praktikoje.

Tą dieną galvoje sukosi daugybė klausimų: kaip per artimiausius ketverius metus pateisinti žmonių pasitikėjimą, kaip tinkamai atstovauti miestui, kokių netikėtų iššūkių galiu sulaukti. Nors turėjau tvirtą akademinį pagrindą, gyvenimas greitai parodė, kad tokie išbandymai kaip gaisrai, pandemijos ar migracijos krizės išmokstami tik veikiant realybėje.

– Su kokiais netikėtais iššūkiais teko susidurti pradėjus vadovauti miestui ir kaip jiems buvote pasiruošęs?

Vienas pirmųjų netikėtumų buvo „tušti aruodai“ – miesto strateginės atsargos buvo visiškai apleistos, be jokių stalčiuose paliktų ateities projektų.

Reikėjo ne tik galvoti, kaip iš naujo užkurti miesto vystymosi variklį, bet ir suburti komandą žmonių, kuriems rūpėtų ne tik jų pareigos, bet ir pats miestas. Kasdieniu iššūkiu tapo specialistų trūkumas savivaldoje, ryšio su bendruomene kūrimas ir pasitikėjimo stiprinimas. Teko greitai mokytis laviruoti tarp skirtingų politinių interesų ir ieškoti veiksmingų bei tvarių ir ilgalaikių sprendimų.

– Alytaus mero pareigas einate jau šešerius metus, kaip per tą laiką pasikeitė Alytus ir kuo labiausiai didžiuojatės žvelgdamas į miesto pokyčius?

Geriausiai apie pokyčius Alytuje pasako pats miestas, todėl visada kviečiu atvykti ir pamatyti juos savo akimis. Smagu, kai net čia gyvenantys žmonės dažnai nustemba, kaip greitai ir stipriai keičiasi miestas. Pokyčiai matomi visose srityse: atnaujinta infrastruktūra, išplėstos kultūros ir laisvalaikio erdvės, gerėjančios medicinos paslaugos, sutvarkyti parkai, atsinaujinęs miesto veidas ir stiprėjantis identitetas. Tačiau man svarbiausia – žmonių augantis tikėjimas savimi, didėjantis pasitikėjimas savivalda ir vis labiau juntamas jausmas, kad Alytus šiandien yra modernus, augantis ir didžiuojasi savimi.

– Ar siekis tapti Alytaus meru buvo Jūsų ilgalaikis tikslas, ir kaip ankstesnės patirtys padėjo pasiruošti šiam vaidmeniui?

Tai buvo labai aiškus ir tvirtas tikslas jau nuo 21-erių, nes žinojau, kad noriu dirbti savo brangiam miestui. Nuo jaunimo veiklų, studentiškos savivaldos iki darbo miesto taryboje – kiekvienas žingsnis buvo sąmoningas ir nuoseklus pasiruošimas šiai atsakingai pareigai. Net ir KTU magistro studijas rinkausi sąmoningai, žinant, kad jos padės pasiekti šį tikslą.

– Kokie pomėgiai ar veiklos Jums padeda atsipalaiduoti nuo darbo įtampos ir atgauti energiją?

Geriausias būdas pravėdinti galvą ir atsipalaiduoti yra sportas, tad reguliariai lankausi sporto klube, mielai važinėju dviračiu ir žvejoju. O savaitgaliais ar per atostogas kelionės motociklu padeda atitrūkti nuo kasdienybės ir grįžti prie darbų su nauja energija. Manau, kad kiekvienam svarbu atrasti mėgstamų veiklų, kurios leistų pailsėti, atsikvėpti nuo rutinos ir pasikrauti jėgų.

– Kokiais principais vadovaujatės priimdami sprendimus ir dirbdami su komanda kasdienėje veikloje?

Stengiuosi vadovautis labai paprasta taisykle – viską daryti taip, kad vėliau nereikėtų perdarinėti. Tai aktualu tiek sprendžiant problemas, tiek bendraujant su žmonėmis. O atvirumas, pagarba ir aiškus tikslas padeda pasiekti geriausių rezultatų.

– Kokių įsimintinų nuotykių ar išbandymų esate patyręs keliaudamas motociklu, ir kas Jus labiausiai žavi tokiose kelionėse?

Kiekviena kelionė motociklu – atskira istorija, kurioje telpa ir nuotykiai, ir išbandymai, ir nepakartojami vaizdai. Buvo akimirkų, kai, važiuojant kalnuose, vos pavyko išvengti nelaimės – pavyzdžiui, siaurame serpantine prasilenkti su didžiuliu autobusu. Yra buvę ir tokių dienų, kai visą kelionę pliaupė lietus arba tunelyje tvyrojo 40 laipsnių karštis, o su motociklininko apranga jį ištverti buvo dar sunkiau. Bet visus patiriamus iššūkius atperka laisvės jausmas ir galimybė nuolat atrasti naujas vietas bei patirti pasaulį iš visai kitos perspektyvos.

– Kaip vertinate šiandieninę jaunąją kartą ir ką reikėtų daryti, kad geriau su jais susikalbėtume bei bendradarbiautume?

Manau, kad čia svarbiau ne ko mes iš jaunimo tikimės, o kaip mes patys prie jų prisitaikysime. Jaunoji karta ateina su nauju požiūriu, kitomis vertybėmis ir visai kita logika – jie neprisiriša prie vienos darbovietės, natūraliai naudojasi dirbtiniu intelektu, gyvena socialiniuose tinkluose. Tai nėra blogai ar gerai – tiesiog kitaip. Svarbiausia mums, vyresniems, – išlikti atviriems, mokytis iš jaunų žmonių ir kartu ieškoti bendrų sprendimų.