Istorijos

Visuomenėje gana gajus stereotipas, kad ne visos profesijos tinka moterims. Ne išimtis ir informacinių technologijų (IT) sektorius. Nors pastaraisiais metais šioje srityje įsidarbina vis daugiau dailiosios lyties atstovių, neretai vis dar manoma, kad joms ne vieta prie kompiuterių. Šį mitą puikiai paneigia jau per du dešimtmečius informatikos srityje besidarbuojanti Rūta Stankevičienė, IT įmonės „Devbridge“, priklausančios „Cognizant“ kompanijai, verslo analitikė ir komandos vadovė.

Pasak R. Stankevičienės, diskriminacija dažniausiai gyvena mūsų galvose, o geriems IT specialistams, nepaisant lyties, darbo ieškoti netenka, jie jį renkasi ir kuriasi palankią sau aplinką. Apie IT sektorių ir jo subtilybes plačiau papasakoti paprašėme pačios Rūtos.

Kodėl studijoms rinkotės IT sritį, sužavėjo kompiuteriai ir jų teikiamos kone beribės galimybės?

1992 metais baigiau Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnaziją (tuomet 17-ąją vidurinę). Mokytis man labai patiko, tad po mokyklos įstojau į Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. Ten pirmą kartą išmėginau kompiuterį ir supratau, kad noriu specializuotis ne matematikos, o informatikos srityje. Po metų perstojau į VDU, tuomet glaudžiai bendradarbiavusiu su KTU – mokėmės pagal KTU studijų programą, naudojomės auditorijomis bei laboratorijomis, paskaitas skaitė KTU dėstytojai.

Magistro studijas nutariau tęsti KTU ir pamačiau, kad informatika yra laikoma itin vyriška specialybe – iš šimto studentų tik šešios buvo merginos. VDU tokios didelės atskirties nejaučiau, nes merginos ten sudarė apie trečdalį studentų.

Ar po studijų pavyko greitai įsidarbinti?

Dar studijuodama vis ką nors dirbdavau kompiuteriu, tad labai apsidžiaugiau po studijų sulaukusi pasiūlymo prisijungti prie norvegų įmonės Lietuvoje ir išmėginti jėgas programuotojos pozicijoje. Atrankos metu manęs paklausė, ar galėsiu vykti dirbti į užsienį, mat buvo renkama komanda projektui Makedonijoje, tad tai tik dar labiau mane paskatino priimti pasiūlymą. Net nepasiteiravau, koks atlygis manęs laukia, jį sužinojau tik nuvykusi pasirašyti darbo sutarties.  

Prisijungusi prie komandos ėmiau gilintis į man skiriamas užduotis, tad į projektą Makedonijoje vykau kaip duomenų bazių programuotoja.

Tuometinis įmonės vadovas tikėjo, kad geriausi rezultatai pasiekiami dirbant mišrioje komandoje. Įmonėje tada dirbo programuotojai vyrai ir vos dvi merginos administravimo srityje, tad supratau, kodėl komandoje norėta daugiau moterų.

Ar esate dirbusi tik Makedonijoje, ar ir kitose šalyse?

Jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbu prie įvairiausių registrų kūrimo skirtingose šalyse: Kosove, Mozambike, Vietname, Liberijoje, Ruandoje, Gvatemaloje. Bet pagrindinė veikla vyksta Lietuvoje – dirbu su Hipotekos, Vedybų, Įgaliojimų, Turto arešto aktų ir kitais registrais.

Programuotojos darbai pynėsi su reikalavimų sistemai analizės veiklomis, palaipsniui daugiau dėmesio skyriau procesų valdymui – tiek kuriamo objekto, tiek projekto vykdymo. Galiausiai tapau projektų vadove, bet niekuomet nepabėgau nuo sistemos kūrimo.

Ar po studijų lengvai pavyko įsidarbinti pagal specialybę?

Darbinėje mano veikloje vienas projektas keitė kitą ir kiekvienas jų buvo unikalus. Kiekvienas jų – lyg naujas darbas, bet keičiantis vadovams bendros įmonės vertybės nekito ir įaugo manyje, kaip pagrindinis reikalavimas sveikai darbo atmosferai: laisvas ir pagarbus bendravimas su kolegomis, nepaisant užimamų pareigų, atsakingas ir profesionalus požiūris į darbą, kuriantis pridėtinę vertę klientui, pritaikant profesionalius sprendimus.

Tai paprasti dalykai ir turbūt daugelis pasakytų, kad visos įmonės gali tai deklaruoti, tačiau mačiau didelę tokių dalykų stoką kituose sektoriuose. Tad dažnai jaučiausi lyg burbule, IT sektorius negali sau leisti kitokios kultūros, nes neužsibus žmonės. IT srityje turime galimybę rinktis, ką dirbti, ar mums patinka veiklos pobūdis, technologija, o atmosfera palaikoma išties gera.

Ar dirbant niekuomet netrikdė faktorius, kad esate dailiosios lyties atstovė, o gal atvirkščiai, tai buvo privalumas?

Priėmimas į darbą man buvo pirmas ir paskutinis susidūrimas su diskriminacija iš vadovų pusės ir jis buvo mano naudai. Jei ir pasitaikė pavienių pastabų iš kolegų, niekada nejaučiau iš vadovų, kad būčiau kitaip vertinama dėl savo lyties. Su klientais buvo visko. Ne kartą teko susidurti su pirmu skeptišku žvilgsniu, kad esu moteris, tad reikėdavo stipriai padirbėti, siekiant pakeisti tokį požiūrį.

Kai kuriose stipresnio patriarchato šalyse mano kandidatūra į projekto vadovo poziciją net nebuvo siūloma, nes pasiūlymas būtų atmestas, tad geriau net nebandyti.

Ar šiandien IT srityje vis dar jaučiamas moterų stygius, o gal palaipsniui šis atotrūkis mažėja?

Dar prieš 5-7 metus į programuotojos poziciją moterys būdavo priimamos retai. Veikiausiai taip buvo todėl, kad jos nesirinkdavo IT studijų. Dabar jos kur kas dažniau keičia pozicijas, drąsiau pereina į IT sektorių.

Įmonės pradėjo organizuoti programuotojų akademijas, po kurių geriausiai pasirodę studentai gauna kvietimą dirbti, įskaitant ir programuotojas merginas.

Anksčiau susidurdavau su atvirkštiniu požiūriu į sistemų testuotojo poziciją: jeigu testuotoja – tai tik mergina, o jei vyrukas ateina į testavimą, tai matydavome kaip pirmąjį laiptelį kelyje į programuotojus. Nežinau, kaip yra kitur, bet „Devbridge“ šito atskyrimo nepastebiu. Testuotojo pozicija yra lygiavertė programuotojo, atitinkamai keliami ir reikalavimai.

Ką reiškia moteriai dirbti IT srityje ir su kokiais sunkumais susiduriama dažniausiai?

Niekas nepaneigs fakto, kad vyrai ir moterys yra skirtingi. Ir aš to neneigiu. Bet ne kartą įsitikinau, o ir daug faktų rodo, kad mūsų smegenys gali dirbti vienodai gerai. Manęs moterys ne kartą klausė , kaip persikvalifikuoti ir pereiti dirbti į IT sektorių. Visuomet galiu pakonsultuoti, padėti žmogui suprasti, ar jis gali ar ne. Bet manęs to niekada neklausė nė vienas vyras, nes jie tiesiog eina ir daro.

Diskriminacija moterims labai dažnai gyvena tik mūsų pačių galvose. Įgyti žinias gebame vienodai, bet jas pritaikydamos įvairiose situacijose pasielgtume kitaip nei vyrai.

Iki šiol tikiu – mano pirmas vadovas buvo teisus: mišri komanda yra efektyvesnė, o lyčių psichologiniai skirtumai padeda surasti tinkamiausią sprendimą. Matyt, tai lemia mūsų psichologinio genofondo ypatumai. Taip, mes ilgiau svarstome, abejojame, vertiname rizikas, nuomonę apie mus, ieškome saugaus atsakymo. Ir pati gana ilgokai svarsčiau priimdama sprendimą eiti į „Devbridge“, nors sprendimą pasąmonėje buvau priėmusi iškart.

Kam rekomenduotumėte rinktis technologijų sektorių ir kokį patarimą duotumėte būsimiems studentams, galvojantiems apie IT studijas?

IT specialistų visuomet trūksta, o prognozės rodo, kad jų trūkumas bus jaučiamas ir ateityje. Smagu būti patraukliu darbo rinkoje, juk geri IT specialistai neieško darbo, jie jį renkasi. Bet tai neturėtų būti pagrindinis argumentas renkantis IT.

Pirmiausia IT sritis turi patikti ir traukti. Čia darbo valandos dažnai būna ilgos, neretai užtrunka tinkamiausio sprendimo paieškos procesai. Galiausiai ilgo darbo rezultatai būna išties džiuginantys, o jų siekiant darbo diena praskrieja greitai ir įdomiai.

Kaip ir visose srityse, IT sektoriuje nepakanka pusmetį palankyti kursų, nes specialistu taip netampama. Raginu rinktis studijas, kurios labai dažnai yra suderinamos su darbu, kuris darbuotojus susiranda dar pirmajame kurse.  

Algis Kriščiūnas yra gerai Lietuvoje žinomas dailininkas, fotografas ir muzikantas, anksčiau grojęs grupėje „Fojė“. Jo vardas žinomas dėl menininko darbų ir veiklų, kurių gyvenime jis niekuomet nestokojo. Bet retas žino, kad menininkas yra Kauno technologijos universiteto alumnas, prieš 31 metus baigęs studijas tuometiniame Mašinų gamybos fakultete, kur studijavo robotų konstravimo specialybę. Ir nors gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų jis pasuko kitu keliu, universitete įgytos žinios pravertė ne kartą.

A. Kriščiūnas nuo mažumės jautė aistrą menui ir technologijoms, tad pabaigęs mokyklą ir tėvų paskatintas nedvejodamas studijoms pasirinko tiksliuosius mokslus. KTU Mašinų gamybos fakultetą garsus fotografas baigė 1992 metais.

Technologijos – neatsiejama meno dalis

„Šią studijų specialybę išsirinkti padėjo tėvai. Jie sakė, kad inžinierius niekada gyvenime neprapuls. Manau, kad jie yra visiškai teisūs, nes tikrai neprapuoliau. Ir nors po studijų mano gyvenimas pakrypo toli nuo KTU įgytos specialybės, technologijos yra neatsiejama mano kuriamo meno dalis“, – sako KTU alumnas.

Pasak A. Kriščiūno, studijos jį išmokė kantrybės ir atsakingumo. Mėgstamiausia jo paskaita buvo filosofija, kuri truko gana neilgai, nes inžinieriams kur kas labiau reikėjo paskaitų apie medžiagų atsparumą ir fiziką.

Dar labai jam patiko braižybos ir geometrijos mokslai, kurių dėka jis pats susiprojektavo namus, architektui beliko atlikti tik techninius skaičiavimus.

Bene smagiausi prisiminimai išlikę jo atmintyje – užklasinės veiklos. „Tai buvo įdomiausia gyvenimo dalis. Su draugais kiekvieną savaitę bendrabučio salėje rengdavome spektaklius ir miuziklus, organizavome fakulteto šventes ir „Mis Studentė“ konkursą. Labai norėčiau laiko mašina grįžti atgal ir savo fakulteto valgykloje suvalgyti sriubos. Jeigu būčiau dirbęs pagal specialybę, gal net įkūręs robotų gamyklą, tuomet veikiausiai minčiau KTU slenkstį ieškodamas perspektyvių inžinierių“, – juokauja menininkas.

Eskizai – kompiuterio ekrane

Baigęs studijas A. Kriščiūnas nė dienos nedirbo pagal specialybę, nes dar trečiame kurse suprato, kad jį traukia visai kiti dalykai. Bet tėvams pažadėtas bakalauro studijas baigė. Jis juokauja, kad širdyje visuomet jautėsi menininku, bet tuo pačiu troško išmanyti ir įvairius techninius dalykus, praverčiančius kiekvienam vyrui.

Anot A. Kriščiūno, šiandieniniame pasaulyje kone visur yra sutinkamos išmaniosios technologijos, ne išimtis ir meno sritis: „Daug dirbu su kompiuteriu, redagavimo programa „Photoshop“. Visus savo paveikslų eskizus pirmiausia pasidarau ekrane, taip greičiau randu geriausius kompozicinius ir spalvinius sprendimus. Menininkai ir toliau savo darbams naudos drobę, pieštukus, bet nevengs ir technologijų, nes naujos formos ir priemonės praplečia galimybių ribas.“ Menininkų pasaulyje itin svarbų vaidmenį vaidina ir socialinių tinklų naudojimas, kurie pasitelkiami ne tik informacijos sklaidai, bet ir kaip reklaminis kanalas virtualiai galerijai.

A. Kriščiūnas mano, kad būtent socialinių tinklų dėka menininkams atsirado galimybė išsivaduoti iš įprastų galerijų ir pasiekti net ir toliausiai nuo meno nutolusius piliečius.

Jau kurį laiką A. Kriščiūnas su šeima gyvena Fuerteventūros saloje Ispanijoje, bet išlaiko glaudžius ryšius su Lietuva. Kiekvieną vasarą po tris mėnesius jis praleidžia šalies pajūryje – Palangoje, kur rengia savo darbų parodas. Jis džiaugiasi galimybe galerijoje bendrauti su žmonėmis, rengti susitikimus, paveikslų pristatymus ir atvirus pokalbius. Jis linki visiems atrasti savitą gyvenimo kelią ir mylėti savo darbą.

„Dar vaikystėje mane domino naujausios technologijos, o praktikos metu turiu galimybę prisidėti prie jų realizavimo – automobilių iš didžiųjų kompanijų, tokių kaip „Porsche“, „BMW“ ir „Audi“, kurie į gatves išriedės dar tik už kelerių metų, detalių gamybos“, – sako KTU alumnas Elvinas Urbonavičius, kuris šiuo metu atlieka Erasmus+ absolvento praktiką Slovakijoje.

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (KTU MIDF) alumnas Elvinas 2022 metų pavasarį savo rankose laikė mechatronikos studijų bakalauro diplomą, o jau rugsėjį išvyko į absolvento praktiką, į „Plastic Omnium Auto Exterior“ įmonę.

„Plastic Omnium Auto Exterior“ yra pasaulinio masto įmonė įkurta Prancūzijoje, kuri specializuojasi plastiko detalių, skirtų automobilių eksterjerui, gamyboje. Įmonė jau daug metų bendradarbiauja su didžiausiomis automobilių kompanijomis, todėl nemaža dalis visų pasaulio automobilių naudoja detales pagamintas būtent čia“, – pasakoja E. Urbonavičius.

Tarptautinėje kompanijoje KTU alumnas Erasmus+ praktiką atlieka mechanikos konstruktoriaus (angl. CAD engineer) pozicijoje – šie specialistai dirba su kompiuterinio projektavimo programine įranga bei kuria dvimačius ar trimačius objektų ar technikos modelius.

„Naudingiausia patirtis universitete buvo dirbant su panašiomis 3D modeliavimo kompiuterinėmis programomis, kuriose išmoksti visų modeliavimo pagrindų, kuriuos gali pritaikyti darbe. Taip pat, įgautos žinios apie plastiko liejimo metodą bei gamyboje naudojamą technologiją leido lengviau suprasti visus įmonėje vykstančius gamybos procesus“, – sako E. Urbonavičius.

Elvinas įmonės paslapčių, kaip antai dar rinkos nepasiekusių naujausių automobilių dizainų, neišduoda: „Automobilių industrijoje projektų įgyvendinimas užtrunka pakankamai daug laiko, todėl šiuos automobilius gatvėse pamatysite tik po kelerių metų“.

Rinkosi įvairialypes studijas

Susirasti norimą praktikos vietą teko pačiam ir tam reikėjo įdėti nemažai laiko ir pastangų, tačiau Elvinas teigia, jog apie patirtį užsienyje buvo galvojęs ir anksčiau, o universiteto teikiama visokeriopa pagalba paskatino žengti šį žingsnį.

„Visi sako, jog iš universiteto reikia pasiimti kuo daugiau. Sužinojęs apie Erasmus+ absolvento praktikos galimybę net ir po studijų išvykti į užsienį įgauti tarptautinės patirties, nusprendžiau, kad tai būtų labai įdomi, nauja ir naudinga patirtis tiek mano karjerai, tiek man pačiam“, – sako jis.

O Elvino karjera prasidėjo nuo Mechatronikos studijų programos – ketverių metų gilinantis į mokslo sritį, kuri leidžia tobulinti tarpdisciplininius įgūdžius: programinius, elektroninius ir mechaninius.

„Mechatronika apibūdinčiau kaip mokslą jungiantį visą gamybos ir pramonės industriją, tačiau žvelgiantį į ją iš inžinerinės pusės. Studijuodamas šioje studijų programoje susipažįsti su visais naujausiais gamybos metodais bei joje naudojamomis naujausiomis technologijomis, komponentais ir programine įranga“, – sako E. Urbonavičius.

Dar vaikystėje tiksliuosiuose moksluose kaip žuvis vandenyje jautęsis KTU alumnas technologinę sritį pasirinko vedinas noro save realizuoti inžinerijoje. Kadangi konkrečios inžinerinės srities, kurioje norėtų dirbti, nebuvo išsirinkęs, studijos padėjo apsispręsti.

„Renkantis studijas dar neturėjau tikslios vizijos, kurioje inžinerinėje srityje galėčiau save matyti, todėl pasirinkti nebuvo lengva. Mechatronikos studijos pasirodė patraukliausios dėl jų universalumo ir karjeros galimybių. Manau, jog ši programa puikiai paruošia įvairiapusiškų gebėjimų turinčius studentus ir leidžia geriau suprasti kurioje srityje jie norėtų specializuotis“, – teigia KTU alumnas.

Vykstant ketvirtajai pramonės revoliucijai ir žmogaus rankų darbą keičiant automatizuotiems sprendimams, mechatronika ugdo ateities specialistus, kurie geba kurti inovacijas ne tik transporto, gamybos, bet ir aerokosmoso, biomedicinos srityse.

„Kadangi studijos orientuojasi į mechatronines sistemas ir pramonės robotizavimą, manau, kad čia galima įgyti daug žinių apie šiuos procesus bei įgūdžių kaip juos kurti ir valdyti“, – sako KTU MIDF absolventas.

Lietuvoje mechatronikos specialistų reikia

Nors užsienio darbo rinka traukia konkurencingais atlyginimais bei galimybių gausa, E. Urbonavičius likti Slovakijoje neketina – galimybes gali susikurti pats, o gimtinėje specialistų taip pat reikia.

„Nors įmonė yra tikrai įdomi ir turi daug ateities perspektyvų, nusprendžiau, jog šešių mėnesių pagyventi užsienyje ir įgauti tarptautinės patirties man užteko, todėl grįžęs į Lietuvą planuoju ieškoti, kur šią patirtį galėčiau panaudoti ir toliau tobulėti šioje arba panašioje inžinerinėje srityje“, – sako jis.

Mechatroniką išmanantys savo srities profesionalai Lietuvoje taip pat paklausūs: nors dalį žmogiškosios darbo jėgos gali pakeisti robotai, šias sistemas vis tiek reikia kažkam prižiūrėti. Be to, praktika užsienyje prideda dar vieną pliusą prie ir taip įvairiomis kompetencijomis pasižyminčio specialisto privalumų.

„Manau, jog specialistų Lietuvoje tikrai reikia įvairiose inžinerinėse srityse, o sukauptos žinios mechatronikos studijose ir praktikoje leidžia jauniems specialistams būti lankstiems ir nesunkiai rasti sau tinkamą vietą, kurioje galėtų panaudoti savo gebėjimus“, – teigia KTU MIDF absolventas.

Nors galimybe išvykti mainams užsienyje pasinaudojo tik pabaigęs studijas, KTU alumnas siūlo patiems įsitikinti Erasmus+ absolvento praktikos privalumais ir ragina kiekvieną studentą ieškoti jo horizontus praplėsiančių progų.

„Studijų metu pačiam nepavyko pasinaudoti jokiomis Erasmus+ galimybėmis, bet manau jog kiekvienas studentas šiek tiek pasidomėjęs gali rasti sau patinkančių ir naudingų mainų, studijų metais ar po jų“, – sako E. Urbonavičius.

Kasmet Kauno technologijos universitetą (KTU) baigia gausus būrys absolventų, skubančių kuo greičiau pradėti savarankišką gyvenimą įgijus vieną ar kitą specialybę. Vieni jų tik trumpam užveria Universiteto duris, tikėdamiesi vėliau pratęsti studijas, kiti visam laikui nori užmiršti mokslo suolą, o tretiems gyvenimas taip viską sudėlioja, kad jie ir vėl sugrįžta į Universitetą. Jeigu ne mokslams, tai darbui. Būtent taip nutiko KTU alumnei Aistei Virketei, kuri po 13 metų vėl varsto Universiteto duris.

Aistė yra naujoji KTU Alumnų projektų vadovė, po studijų spėjusi išsibandyti jėgas skirtinguose

amplua – miško maudynių gidės, augalų prieglaudos įkūrėjos bei socialinės verslininkės. Bet šiandien ji vėl yra Universitete ir kuria planus, kaip galima iš naujo atrasti Alma Mater ne tik jai, bet ir kitiems KTU absolventams: „Jaučiu, kad atėjo laikas dalintis. Per karantiną ir motinystės atostogas sustabdytos veiklos tiek visko manyje sukūrė, jog metas joms realizuotis.“

Aistė Virketė pirmoji Lietuvoje įnešė tendenciją priglausti augalus, kurie kitiems tapo nebereikalingi. Tam ji Kaune įkūrė augalų prieglaudą. Praėjus keleriems metams, jauna moteris nesustoja ir šiuo metu apie jos „žaliąją veiklą“ yra statomas dokumentinis filmas. Už savo veiklą LR Vyriausybė ją įvertino, kaip „vienu sėkmingiausių žmonių Lietuvoje“, ji taipogi buvo nominuota „Metų kauniete“, kol galiausiai atėjęs karantinas viską sustabdė ir leido Aistei auginti ne tik priglaustus žaliuosius augalus, bet ir dukrą Elžbietą.

Pažintis su KTU

Pažintis su Universitetu Aistės gyvenime vyko skirtingais gyvenimo etapais. Vienas pirmųjų, kai ji, būdama vos kelerių metų, buvo atvežta vasarą pas tetą atostogų, kuri ir supažindino ją su KTU, mat čia darbavosi. Tetos darbovietėje Aistė atrado technologijas, pirmąjį kompiuterį, liftą, telefonus. Tad vėliau baigusi mokslus Aistė neturėjo abejonių, kuriame universitete studijuoti.

Studijų metu Aistė buvo maloniai nustebinta gausios dėstytojų eruditų komandos, kuri negailėjo

studentams nei laiko, nei žinių. Tad dar vaikystėje įgavusi neformalaus kontakto su universitetu patirties, ji čia jautėsi drąsiai ir užtikrintai. Panašus jausmas ją užlieja ir dabar, kai čia dirbantys kolegos primena senus pažįstamus. Tai jai suteikia daugiau drąsos veikti ir dirbti.

„Jeigu reikėtų apibūdinti universitetą per savo patirtį ir bendrą suvokimą, rinkčiausi sąvoką „įžeminimas“. Taip daryčiau todėl, kad čia gimsta gana sudėtingi dalykai, bet būnant arčiau tokių procesų, viskas tampa aiškiau ir prasmingiau. Čia dingsta mistika tiek apie naujausius inžinerinius sprendimus, tiek bandant išsiaiškinti socialines problemas. Bet tam tikra magija, su jaukia kasdienybės gija – rutina, bendradarbiavimu, atsiskaitymais, fiksavimais, džiaugsmais ir nusivylimais, išlieka kiekvieno mokslininko ir startuolio darbuose“, – sako KTU alumnų koordinatorė.

KTU Aistė studijavo Medijų filosofiją. Šios studijos jai davė neįkainojamos patirties, kur dėstytojai savęs neaukštino ir palaikė draugišką ryšį. Drauge su kitais studentais ji ne kartą buvo kviečiama vakaroti muzikiniuose renginiuose, į kuriuos atvykdavo ir KTU garbės svečiai bei profesoriai. Tad Universitetas A. Virketės gyvenime įgavo asmenybės kalvės pavidalą, nes padėjo kurti asmeninius ryšius, plėtoti vertingas pažintis, kūrė garbaus ir solidaus asmens įvaizdį bei kitus dalykus, kurie nėra aprašyti jokiose studijų programose.

Pasak Aistės, ne ką mažesnį įspūdį jai studijų metu paliko tuo metu jos fakultetui vadovavęs maestro profesorius Giedrius Kuprevičius, išsiskyręs asmeniniu polinkiu į muzikinį lavinimą pakreiptomis studijomis, kuomet koridoriuose girdėdavosi muzikos garsai. Paskaitų metu jis ne tik dėstė savo privalomą dalyką, bet ir vertino studentų asmeninį susidomėjimą miesto muzikiniais renginiais, visuomeninėmis aktualijomis.

Laikas po studijų

Universiteto baigimo diplomas yra tarsi simbolis to, kas vyko studijų metu. Turbūt daugelis gavęs aukštojo mokslo diplomą įvertina ne tik studijas, žinias, gautą nenutrūkstamą informacijos srautą, bet ir į daugelį dalykų suformuotą požiūrį.

„Filosofijos studijos praplėtė mano akiratį daugelyje sričių. Anksčiau naudodamasi medijomis jaučiau smagumą, malonumą, vėjavaikiškumą, bet palaipsniui ėmė daugėti naudingos informacijos apie medijas ir jų poveikį žmogui, mąstymui, elgsenai. Įgytas kritinis mąstymas, išmintis ar gebėjimas pasakyti apie daiktą daugiau negu  „gražu, negražu“ atsirado būtent Universitete. Studijų metu išmokau įžvelgti daugelyje dalykų priežastis ir galimybes ten, kur iš pirmo žvilgsnio jų nesimatė“, – studijų vaisiais džiaugiasi Aistė.

Aistė atvirauja, kad visas įdirbis paskaitose, jas lankant ne tik dėl pažymių ar dėstytojų, bet ir dėl mokėjimo sudominti dėstomu dalyku, jai davė itin stiprų pasitikėjimo jausmą įsiliejant į darbo rinką ir nebijant siekti daugiau, nei tuo metu manai esąs vertas. Baigusi studijas ji gavo ne tik palydėjimą į gyvenimą, bet ir kvietimą sugrįžti bei nenutolti nuo savo Alma Mater.

„Sugrįžusi į Universitetą ne studijoms, bet darbui, pajaučiau, kad čia yra kone sakrali, prabangi ir išlaikyta akademinė atmosfera. Apima jausmas, kad aplink vyksta svarbūs darbai, o ore tvyro susikaupimas ir ramybė. Universitete kasdien vyksta pokyčiai, vėliau darantys įtaką ir mūsų asmeniniam gyvenimui. Tą pajausti reikia skirti šiek tiek laiko, kol kasdienybėje šis jausmas dar neišgaravo ir pagavus momentą nešiotis jį savo kišenėje“, – pataria Aistė, kasdienos rutinoje bandanti dažniau stabtelėti ir pasimėgauti jaukia akimirka.

Medijų filosofija – langas į gamtą

Nors KTU Aistė studijavo Medijų filosofiją, jos žvilgsnis vis labiau krypo link gamtos. Net baigiamuosiuose savo darbuose ji rašė apie gamtą, nes pasirinktomis analizuoti medijomis buvo dailės ir literatūros kūriniai apie pasivaikščiojimo praktiką gamtoje. Tad per meno kūrinius ji priartėjo ir susidomėjo miško maudynių (japoniškai shinrin-yoku) praktikomis, bandė atrasti jų ryšį su baltų ritualais, kol galiausiai pati ėmė jas taikyti sau ir kitiems.

Pradėjusi dirbti miško maudynių gide Aistė atrado ir kitą erdvę veikti, apie kurią ilgai svajojo. Pastaroji atėjo per fotografiją. Norėjusi fotografuoti žmones augalų apsuptyje ji suprato, kad augalai yra kur kas daugiau, nes juos įdomu tyrinėti, apie juos smagu kalbėti ar išgirsti jų istorijas. Aistės atidarytoje studijoje priimami visi atiduodami ar randami išmesti kambariniai augalai, tad istorijų apie juos yra pačių įvairiausių.

Aistė džiaugiasi šalia šios gamtiškos prigimties pagaliau galinti išpildyti ir kitą savo pusę – akademišką dalį: „Džiaugiuosi pradėjusi dirbti su Universiteto absolventais ir galinti juos pakviesti dažniau sugrįžti į savo Alma Mater, kaip tai padariau aš. Tikiu, kad gera ne tik imti, bet ir duoti – pargrįžti su kūrimo stichija ir nors vieną patirties dalį vykdyti šalia Universiteto. Smagu, kad ši mokslo įstaiga gali vienyti daugybę skirtingų kartų ir požiūrių.“

Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas Almantas Karpavičius įsitikinęs, kad daryti gerus darbus niekada nevėlu. Savo itin aktyvioje dienotvarkėje jis visuomet stengiasi rasti laiko ir kitų svajonėms, tad mielai ištiesia pagalbos ranką. Anot jo, tokiu būdu ne tik padeda kitiems, bet ir sau.

Plačiau papasakoti apie savo gerus darbus paprašėme „TransUnion Lietuva“ vyresniuoju inžinieriumi dirbančio Almanto.

– Ką jums reiškia pagalba?

– Pagalba žmonėms tarsi įprasmina mano dieną. Būna dienų, kurias praleidžiu vien tik mentoriaudamas arba padėdamas žmonėms programavimo klausimais. Dažniausiai tokiomis dienomis jaučiuosi itin pavargęs, neretai ir išsekęs, bet tas nuovargis niekaip nepersveria mano pasitenkinimo jausmo, kuris sušildo širdį ir leidžia naktį ramiai miegoti, žinant, kad prisidėjai bei pagerinai ir kito žmogaus dieną.

– Kurioje srityje dažniau galėtume ištiesti pagalbos ranką?

– Manau, kad žmonės galėtų kokybiškiau dirbti ir kartais labiau pasistengti atlikti tą papildomą užduotį extra mile. Vietoje žodžių „nežinau, bijau, negaliu“ tiesiog imtis darbo ir bandyti siekti daugiau, išsiaiškinant, ieškant tam tikrų būdų ir sprendimų. Juk labai dažnai atsimušama į atsakomybės ribas, ties kuriomis pagalba, kuri galėtų būti suteikta, bet nėra parašyta pareigybės skiltyje, baigiasi. Pati sritis nesvarbu, svarbu kuo mes galime padėti, svarbu nebijoti ir daryti.

– Teigiate, kad padedant kitiems, galima padėti ir sau. Kaip galima sau padėti?

– Pagalba kitiems, bent jau man, suteikia pasitenkinimo ir geros savijautos jausmą. Mano pagalbos forma yra kiek specifinė, nes aš mokinu kitus, bet tokiu būdu ir pats gaunu akivaizdžią naudą – sužinau ir išmokstu daug naujų dalykų. Taip nuolatos galiu augti ir tobulėti. Kitų mokinimas mane įpareigoja turėti gerą žinių bagažą, ieškoti atsakymų, domėtis vis naujais dalykais, tad tai mane skatina nuolatos būti pasitempusiu.

– Kas sulaukia jūsų pagalbos ir kokia tai pagalba?

– Esu įkūręs tarptautinę programuotojų bendruomenę „C# Inn“, kurioje šiuo metu yra per 6000 žmonių. Taipogi darbe mentoriauju, kuriu iniciatyvas, bendradarbiauju su Kauno informacinių technologijų mokykla (KITM), kurioje vedu mokymus. Vedu paskaitas ir tarptautinėje programavimo kursų kompanijoje „Software Development Academy“, dalinuosi patirtimi KTU renginiuose bei įvairiose tarptautinėse bendruomenėse.

– Kodėl nutarėte padėti kitiems?

– Man patinka padėti kitiems, nes tai verčia mane geriau jaustis, įprasmina mano dieną ir motyvuoja siekti dar didesnių tikslų. Tokiu būdu galiu nuolatos mokytis ir ugdyti save visapusiškai.

– Neretai atlikę gerą darbą pajaučiame pasitenkinimą. Ar pagalba kitam gali būti ir tam tikrų savo troškimų įgyvendinimas?

– Tikrai taip. Tai skatina judėti pirmyn, žengti koja kojon su aktualijomis ir aktyviai dalyvauti nūdienos gyvenime.

– Dažno mūsų gyvenimas sukasi neregėtu tempu, kuomet tiek darbai, tiek veiklos veja viena kitą. Kodėl žmonės vis mažiau vieni kitiems padeda ir nepastebi tų, kuriems tos pagalbos iš tiesų reikia?

– Gyvenimas nestovi vietoje. Žmonės visaip bando save ir savo norus išaukštinti. Tai nėra blogas bruožas, nes nesirūpinant savimi, negalėtumėte padėti ir kitiems. Visgi daug kas pamiršta, kad nereikia viso laiko skirti vien tik savo užgaidų tenkinimui, juolab, kai gerai jaučiamasi ir didžiausi gyvenimo sunkumai jau būna įveikti. Tikrai būtų pagirtinas pavyzdys, jeigu bent jau iki 10 proc. savo laiko žmonės skirtų ir vardan kitų: draugų, kolegų, pažįstamų ar tiesiog praeivių. Juk tokiu būdu galėtų padėti tiek sau, tiek kitiems, kuriems tuo metu taip pat reikia pagalbos.

– Ar lietuviai yra linkę ištiesti pagalbos ranką?

– Nenoriu išskirti nei vienos tautos. Pasakysiu tik tiek, kad visi esame lygūs ir turime vienodas galimybes padėti vieni kitiems. O kokį kelią pasirinksime, kiekvienas sprendžiame individualiai.

– Ko palinkėtumėte tiems, kurie nori padėti kitiems, bet nedrįsta?

– Visiems dvejojantiems, nesiryžtantiems patarčiau tiesiog imti ir pabandyti. Nereikia bijoti klysti, nes dažnai faktas, kad kažkas kažkam padėjo jau savaime yra žavintis, nepaisant galutinio rezultato.

Vieni studentai baigę studijas kuo greičiau skuba kibti į darbus ir džiaugiasi užvėrę savo Alma Mater duris, kiti elgiasi priešingai ir su savo mokslo įstaiga stengiasi išlaikyti kuo glaudesnį ryšį, prisidėdami prie įvairių veiklų, dalyvaudami užklasiniame gyvenime, renginiuose. Būtent tokį ryšį palaiko ir Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnė Drąsutė Burbienė, kuri Universitetui jaučia dėkingumą už jai suteiktą gausų žinių bagažą bei galimybę mokytis valstybės finansuojamoje vietoje.

1999 m. birželio 23 d. D. Burbienė įgijo kvalifikacinį Verslo administravimo bakalauro laipsnį. 2011 m. birželio 23 d. su pagyrimu baigė vadybos studijų (specializacija – įmonių valdymas) programą bei įgijo Vadybos ir Verslo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį. Tarp skirtingų studijų pakopų buvo net 10 metų pertrauką, kuri jai leido sustiprinti savo asmenybę ir į mokslus sugrįžti su dar didesniu užsidegimu bei noru iš Universiteto gauti maksimalų žinių bagažą. Apie tai, kaip klostėsi studijos ir kodėl vis dar palaiko ryšį su savo Alma Mater paprašėme papasakoti pačios Drąsutės.

Kaip neprarasti ryšio su savo Alma Mater?

Pirmiausia reikėtų atsakyti sau pačiam, kiek apskritai buvo ir yra svarbus mokslas bei koks ryšys studijų metu buvo su savo grupe, kursu ir dėstytojais. Kiek pavyko dalyvauti ar būti įsitraukusiu visuomeniniame savo mokslo įstaigos gyvenime? Kiek esi suinteresuotas dalyvauti ir dėti pastangų į savo Alma Mater po jos baigimo ir aibė kitų dalykų. Jeigu santykiai su mokslo įstaiga susiklostė geri ir yra matoma abipusė bendradarbiavimo nauda tiek vykdant savo veiklą, tiek asmeniniame tobulėjime, randama prasmė tobulinant studijų programas bei turint kuo dalintis, tuomet reikia tik norėti įsitraukti į akademinę visuomenę ir būti jos dalimi.

Kodėl naudinga bendradarbiauti ir sugrįžti į savo Alma Mater, kokia nauda alumnui ir mokymo įstaigai?

Graikų filosofas Sokratas kartą yra pasakęs: „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Perfrazuojant jo posakį, mokslas suteikia mums žinojimą, kad nė vienas iš mūsų tiksliai nežino, kaip spręsti šiandienos problemas. Sąlyginius sprendimus galime rasti kone vien tik lėto ir dažniausiai sunkaus dialogo keliu.

Bendradarbiavimas tarp žmogaus ir mokslo yra abipusiai naudingas. Mokslo pažanga žmogui duoda praktinės naudos, įgalina kurti įrankius, kurie jam padeda kasdieniame gyvenime. Tam reikia kelių dalykų: universitetas turi būti atviras žmonėms, pats žmogus (alumnas) turėtų būti aktyvus bei mokėti iškomunikuoti savo poreikius, taipogi būtinas abipusis suvokimas, kad suvieniję jėgas galime pasiekti kur kas daugiau nei būdami po vieną. Tereikia tik pradėti bendradarbiauti ir vieniems į kitus žiūrėti kaip į lygiaverčius partnerius.

Koks jūsų santykis su KTU ir kaip jums sekasi išlaikyti bendrystės ryšį su savo Alma Mater?

Kai išgirstu ar perskaitau savo mylimo Universiteto pavadinimą, net pasididžiavimo šiurpuliukai per kūną nubėga. Aš didžiuojuosi, kad ne tik buvau, bet ir esu šio puikaus Universiteto dalis. Labai džiaugiuosi, kad KTU yra laikomas vienu geriausiu Universitetu šalyje.

Smagu, kad yra sukurta Universiteto bendruomenę vienijanti visų kartų absolventų Alumnų asociacija. Atmintyje išlikę tik patys geriausi bakalauro ir magistro studijų prisiminimai. Besiekdama mokslo aukštumų turėjau labai gerus dėstytojus ir kurso draugus su kuriais pabendraujame ir praėjus ne vieneriems metams po studijų baigimo.

Užvėrusi KTU duris taip niekuomet ir nenutolau nuo Universiteto veiklos, nes jaučiuosi dėkinga, o jeigu dar esu reikalinga ir naudinga savo Alma Mater, tuomet tik geriau.

Esate aktyvi KTU alumnų narė. Ar per tuos metus po studijų baigimo pastebėjote aktyvesnį kitų alumnų įsitraukimą į Universiteto gyvenimą, ar vis tik pasyvesnį?

Tenka pastebėti, kad vis labiau alumnai įsitraukia į Universiteto gyvenimą ir jau nebėra vien tik pasyvūs stebėtojai. Turbūt ateina suvokimas, kad drauge galime nuveikti kur kas daugiau dalykų negu būdami po vieną.

Yra aibė gabių mūsų absolventų, išsibarsčiusių po visą pasaulį ir nevengiančių garsinti tiek Lietuvos, tiek KTU vardo. Vienas tokių pavyzdžių man yra Marius Venskevičius – vienas iš kelių dešimčių žmonių, kurių pastangomis gimsta neįtikėtini Lietuvą garsinantys pasirodymai, tokie kaip Lietuvos paviljono 58-oje Venecijos bienalėje. Arba Lietuvoje ir Lietuvai kuriantis KTU Alumnų asociacijos prezidentas, ekstremalaus sporto entuziastas Darius Vaičiulis ir dar daugelis kitų.

Tarp bakalauro ir magistro studijų turėjote nemenką laiko tarpą. Ar tai reiškia, kad visuomet stengėtės neatitolti nuo universiteto, o vėliau nutarėte toliau gilinti žinias ir siekti aukštumų?

Baigusi bakalauro studijas ir įgijusi verslo administravimo specialybę visiškai negalvojau tęsti jokių mokslų, nors ir buvau sulaukusi pasiūlymų iš dėstytojų. Tuomet džiaugiausi sėkmingai baigtomis studijomis ir pasakiau garsiai, kad prie mokslų niekada nebegrįšiu. Po dviejų savaičių nuo diplomo įteikimo sėkmingai įsidarbinau. Bet ne veltui sakoma „niekada nesakyk niekada“.

Prabėgus nemenkam laiko tarpui, susiklosčius palankioms aplinkybės ir buvusių dėstytojų paskatinta, vėl sugrįžau į savo Alma Mater. Šįkart su dar didesniu užsidegimu bei noru mokytis ir tęsti magistro studijas. Turbūt man negaliojo taisyklė, kad auginant du vaikus, pilnai dirbant, užgriuvus gyvenimo sunkumams bei artimojo ligai, moteris jau nebegali nieko pasiekti.

Mokiausi valstybės finansuojamoje vietoje, todėl jaučiausi dėkinga, nes šiaip sau tų vietų niekas nedalindavo. Stengiausi labai gerai mokytis ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Ta padėka KTU turbūt tęsiasi iki šiol, matomai kažkokie nematomi saitai mane sieja su akademine bendruomene.

Kam norėtumėte padėkoti už puikius studijų metus?

Dėkoju visiems savo buvusiems dėstytojams, kurių aplinkoje formavau savo asmenybę. Kol būsiu reikalinga ir toliau savo darbais bei žiniomis prisidėsiu prie KTU ir Lietuvos ateities.

Ko palinkėtumėte studentams, kurie ateityje taipogi norėtų palaikyti ryšį su savo mokslo įstaiga?

Studentams palinkėčiau nenutolti nuo savo Alma Mater, taip kaip nenutolstame nuo savo tėvų. Žinoti, kad tėvams gerai sekasi ir yra sveiki, turbūt neužtenka, jie visada laukia mūsų apsilankymo. Taip ir Universitetas, kuris laukia, kada su padėka, savo žiniomis ir noru jūs prisidėsite. O tai juk niekada nei per anksti, nei per vėlai ir visai nesvarbu ar jūs baigsite mokslus netrukus, ar jau baigėte juos prieš gerą dešimtmetį.

Siekiant teisingumo pasaulyje ir bandant koja kojon žengti su technologinėmis naujovėmis KTU doktorantas Paulius Klikūnas po studijų spėjo save išsibandyti skirtinguose amplua, o norėdamas prisidėti prie kaimyninės šalies gerovės išvyko dirbti į Ukrainą, kur turi galimybę panaudoti universitete įgytas žinias.

Apie tai, kaip jis išvyko į Ukrainą ir, kaip jam ten sekasi, paprašėme papasakoti paties P. Klikūno. Jis patikina, kad Ukraina –  itin kontrastinga šalis, kurioje įdomu dirbti.

– KTU esate baigęs informacines technologijas, vėliau darbavotės teisėsaugoje, o šiandien vėl grįžote prie darbo, susijusio su technologijomis. Kodėl jūsų gyvenime vyko tokie kardinalūs pokyčiai? Ar tai buvo savęs ieškojimas, noras išsibandyti save naujoje srityje?

– Mokykloje galvojau, kad pasuksiu arba į kariuomenę, arba į teisėsaugą, nes vaikystėje diegiamas idealizmas ir patriotizmas skatino veikti. Man gerai sekėsi tikslieji mokslai, tad paklausiau tėvų patarimo ir po mokyklos baigimo iškart nėjau į karybos ir policijos mokslus, o Kauno technologijos universitete (KTU) įgijau informacinių technologijų specialybę. Galiausiai po studijų vis tiek nuėjau dirbti į kriminalinę policiją, kur teko tirti bylas, susijusias su automobilių vagystėmis, organizuotu nusikalstamumu ir korupcija.

Šiandien didžioji dalis pasaulio itin aktyviai naudojasi socialiniais tinklais. Pavyzdžiui „Facebook“ paskyrą turi ir tie vartotojai, kurių namuose nėra vandens, nors jis yra gyvybiškai svarbus. Apie 80 procentų visų nusikaltimų šiandien turi skaitmeninį braižą, tad natūralu, kad ir pats veiksmas persikėlė į skaitmeninę erdvę. Tiek šie, tiek kiti papildomi argumentai paskatino mane prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

– Ar dirbant teisėsaugoje pravertė per studijas įgytas technologinis mąstymas?

– Matematinis, analitinis ir technologinis mąstymas, įgytas universitete, man tikrai padėjo dirbant teisėsaugoje. Šios savybės yra itin svarbios ir reikalingos renkant, sisteminant, analizuojant ir apdorojant didelius kiekius informacijos, siekiant suprasti, kaip funkcionuoja organizuota nusikalstama grupuotė ar norint aptikti kitų nusikaltimų bei bendrininkų pėdsakus.

Informacinių technologijų žinios ne kartą padėjo vykdant įvairias kriminalinės žvalgybos užduotis, kurių spektras yra pakankamai didelis. Naujausių technologijų panaudojimas čia ypač svarbus, siekiant neatsilikti nuo stipriai patobulėjusio nusikalstamo pasaulio.

– Šiuo metu esate Ukrainoje, kokie vėjai ten nubloškė ir kokią misiją atliekate?

– Kadangi 1991 metais buvau per mažas dalyvauti sausio įvykiuose Lietuvoje, 2014 metais, prasidėjus karui Ukrainoje, ėmiausi įvairių veiksmų, siekiant padėti Ukrainos aktyvistams, nukentėjusiems organizuojant įvairias humanitarines pagalbos siuntas, ekspedicijas.

Jausdamas, kad dar per mažai prisidėjau prie kaimyninės šalies gerovės, siekiau daugiau. Kai Ukrainoje buvo įsteigta Europos Sąjungos patariamoji misija (ES EUAM Ukraine), dalyvavau atrankoje ir laimėjau. Tad policija mane delegavo darbui Ukrainoje.

Dirbau įvairiose pareigose, susijusiose su sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo pažabojimu tiek strateginiu, tiek operatyviniu lygiu. Šiuo metu esu Kijeve, kur priimami visi sprendimai, susiję su Ukrainos dabartimi ir ateitimi.

– Žvelgiant per technologinę prizmę ir lyginant Lietuvą su Ukraina, ar didelis atotrūkis jaučiamas tarp šalių? O gal technologine prasme abi šalys žengia koja kojon? 

– Labai sunku tai įvertinti, nes Ukraina – kontrastinga šalis. Troleibuse tenka pirkti bilietėlį per kitus keleivius vairuotojui perduodant pinigus, o tuo tarpu einant į metro atsiskaitoma bekontakčiu mokėjimu. Gatvėje gali pamatyti pravažiuojantį „Moskvich“ markės automobilį, kurių mūsų šalyje jau seniai nebėra, bet už jo gali važiuoti naujausiomis technologijomis pasižyminti „Tesla“.

Žvelgiant per technologinę prizmę, Ukrainoje yra daug perspektyvių žmonių ir jeigu nebūtų šalyje tokio aukšto korupcijos lygio, technologijų srityje ji turėtų visas sąlygas tapti lydere Europoje. Girdėjau, kad programuotojai iš Ukrainos yra vieni paklausiausių Europoje.

– Gyvename XXI amžiuje, kai technologijos tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, tad technologinis žingeidumas mumyse tarsi savaime vystosi. Kokių savybių reikia norint neatsilikti nuo dabartinio gyvenimo tempo ir spėti su naujų technologijų kūrimu?

– Pandemija ir COVID-19 virusas stipriai sudrebino visą pasaulį ir parodė, kad technologijos tapo itin aktualios. Pandemija suteikė galimybę žmonėms sustoti, susimąstyti ir tobulėti. Ketvirtoji industrinė revoliucija dar tik pradeda įsisiūbuoti, duomenų kiekis kiekvienais metais auga eksponentiškai, tuo tarpu suspėti su įvairių technologijų vystymusi ir suvokti jų visą spektrą – debesų technologijas, dirbtinį intelektą (DI), virtualią realybę, neurolingvistinį programavimą (NLP), gilųjį padirbinį (angl. k. deep fakes) ir kita tikrai yra nelengva, bet būtina.

Manau, kad daug valstybinių sektorių, ypač saugumo, jeigu neprisitaikys prie globalios skaitmenizacijos ir nemokės jos suprasti bei panaudoti, bus pasmerkti žlugti. Siekiant neatsilikti, reikia nuolatos tobulinti žinias, nes dėl technologijų integralumo vienai su kita, optimizavimo ir žmogaus faktoriaus mažinimo reikia turėti rimtą bagažą žinių. Jeigu anksčiau pakako būti geru kūrėju (angl. k. developer), dabar rinkai reikia „SecDevOps“ specialistų, gebančių kurti, administruoti ir apsaugoti infrastruktūras, o tai net kelis kartus pakelia minimalių žinių kartelę.

– Informacinių technologijų specialistai itin paklausūs visame pasaulyje. Ko palinkėtumėte tiems, kurie dar tik svajoja apie studijas informacinių technologijų srityje?

– Neseniai su kolegomis, dirbančiais specialiose tarnybose, diskutavome apie technologijas ir vienas jų tiesiog atkreipė dėmesį, kad darbuotojai atvyksta į darbą prieš aštuntą valandą ryto, tuo tarp IT specialistams leidžiama ateiti po devynių. Taip yra todėl, kad IT specialistų žiniomis paremta itin daug svarbių sprendimų ir vykdomas technologijų valdymas. Šis amžius išties yra IT specialistų.

Svajojantiems apie tokias studijas siūlyčiau neužsižaisti, o pradėti mokytis ir treniruoti kantrybę. Reikia nusiteikti, kad mokytis teks nuolatos, nes technologijos nestovi vietoje. O svajojantiems apie darbą specialiosiose tarnybose reikia koncentruotis į technologines žinias, kurių reikalauja XXI amžiaus darbdaviai. Vien tik sausos technologinės žinios, be vadinamųjų minkštųjų įgūdžių (angl. k. soft skills) ir platesnio suvokimo kaip, kam ir kodėl jos yra taikomos, tokios naudingos nebus.

– Esate KTU doktorantas, studijuojantis sritį, kur nagrinėjama, kaip tarptautiniai donorai operacionalizuoja inovacines, ketvirtos industrinės revoliucijos technologijas, siekdami padėti trečiosioms šalims. Gal jau pavyko kažką konkretaus nuveikti šioje srityje?

– Drauge su kolegomis iš KTU ir užsienio, turinčių technologinį išsilavinimą, neseniai Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete įkūrėme „Fr0g Lab“ laboratoriją. Jos tikslas – tirti skaitmeninių technologijų integravimo į viešąjį sektorių galimybes ir iššūkius, teikiant prioritetą asmens laisvių, privatumo, saugumo bei teisingumo sritims. Tai pirma Lietuvoje laboratorija, skirta kelti pajėgumus ES civilinio saugumo sektoriaus misijoms technologijų panaudojimo srityje, stiprinanti ES bendro saugumo ir gynybos politiką.

Neseniai sužinojome, kad dėl analogiško poreikio būsime kviečiami prisijungti ir prie Europos gynybos bei saugumo koledžo veiklos. Nors tai ir nedidelė laboratorija su kukliu skaičiumi darbuotojų, bet turinti dideles ambicijas ir atsakomybę visos ES mastu.

Kartu su kolegomis internetinę žaidimų pardavimo platformą „Eneba“ sukūręs verslininkas, KTU alumnas Vytis Uogintas sako, kad daugelis svajojančių ar pradedančių verslą nežino, kad startui tėvų turto įkeisti nebūtina. Kauniečio projektui investicinis fondas iš Didžiosios Britanijos dar pradiniame etape skyrė 2,5 milijonų eurų vertės finansavimą.

Ši suma – didžiausia startuolio pritraukta suma Kaune 2019 metais. Pasak V. Uoginto, kuriant startuolį didesnis iššūkis yra surasti ne pinigų, o bendraminčių komandą. Be to, tokie pasiekimai reikalauja kasdienių pastangų, vien tik polėkio nepakanka.

Šiandien sėkmės lydimas jaunas verslininkas sklaido mitus, esą startuolių veikla prasideda tik šiuolaikiškose ofiso erdvėse ir kūrybinėse dirbtuvėse. Kartais būsimo verslo specifiką padiktuoja įgytos žinios, pomėgiai ir supantys bičiuliai.

Sumanymai gimė žaidžiant

„Tiesą sakant, pirmąjį verslą su bičiuliu Žygimantu Mikšta sugalvojome, kai vieną savaitę be sustojimo pliekėme „StarCraft“ strateginį žaidimą“, – šypsodamasis prisimena verslininkas, save vadinantis prisiekusiu „geimeriu“. Sėkmingą startuolių kūrimo patirtį turintys vaikinai V. Uogintas ir Ž. Mikšta pažįstami dar nuo mokyklos laikų – jie kartu mokėsi Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijoje.

Paklaustas, kokiems žaidimams pastaruoju metu daugiausia skiria laiko, Vytis pasakoja itin pamėgęs „Nintendo Switch“ konsolę, kuria itin patogu žaisti keliaujant. Tarp favoritų – „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“, „Super Mario Oddyssey“ žaidimai. Namuose dažniausiai žaidžia kartu su draugais, išbandydami jėgas „NBA 2K“ arba „Trivia“ tipo žaidimuose.

Vyčio manymu, žaidimų industrija – ne tik pramogos, kartu ji suteikia puikią galimybę išplaukti į platesnius verslo vandenis, dalyvaujant žaidimų kūryboje ar prekyboje. Juolab, kad ateityje žaidimų rinka tik dar labiau plėsis.

Jis prognozuoja, kad artimiausiu metu žaidimų industrijoje galima tikėtis virtualios realybės (VR) žaidimų proveržio – jau dabar esama nemažai bandymų panaudoti šią technologiją. Anot jo, ledlaužiu gali tapti po kelių mėnesių rinkoje pasirodysiantis naujas ir virtualiai realybei skirtas žaidimas „Half-Life: Alyx“, kuris gali pritraukti didžiulį žaidėjų susidomėjimą.

„Kalbant apie Lietuvą ir žaidimų verslus, noriu tikėti, kad čia yra sfera, kurioje galime lyderiauti ne tik regione, bet ir visoje Europoje“, – įsitikinęs žaidimų platformos kūrėjas, vardindamas Lietuvoje esančius privalumus.

Pasak jo, vien Kaune yra vienas geriausių į technologijas orientuotų universitetų regione, visoje šalyje netrūksta su žaidimais susijusių renginių, gausėja profesionalų bendruomenė, kuriasi vis naujos žaidimų studijos.

„Manau, kad Lietuva yra puiki šalis norint vystyti verslą, susijusį su žaidimų industrija“, – neabejoja vaikinas.

Užsienis neviliojo – norėjo likti Kaune

Tai, kad Lietuvoje galima save realizuoti ir nebūtina išvykti svetur, V. Uogintas žinojo dar nuo mokyklos laikų.

„Baigę mokyklą daugelis mano bendraamžių rinkosi emigraciją, tačiau aš norėjau savo ateitį kurti Lietuvoje. Labai daug lėmė geografinė lokacija – norėjau likti Kaune. Labai didžiuojuosi, kad mano senelio Prano Uoginto atvaizdas kabo Kauno karo muziejuje“, – pamena vaikinas, tvirtai jaučiantis savo šaknis.

Pulkininko Prano Uoginto pėdsakai palikti Lietuvos karybos istorijoje – Vyčio senelis buvo Tarpukario Lietuvos kariuomenės savanoris, vienas pirmųjų artileristų, apdovanotas Vyčio Kryžiaus, Gedimino ir Vytauto Didžiojo ordinais.

Nors tarp svarstomų variantų buvo dabar itin madinga medicina, Vytis vis dėlto pasirinko Ekonomikos ir finansų studijas KTU Ekonomikos ir verslo fakultete.

„Kiek save pamenu, esu žmogus, kuris visuomet norėjo kažką kurti. KTU pasirodė kaip patraukliausia aukštojo mokslo vieta šioje sferoje“, – pasakoja tuometes aplinkybes.

Vytis prisimena, kad studijuodamas itin mėgo aukštosios matematikos, finansų, planavimo, statistinės analizės dalykus, todėl norėjo į tai gilintis.

„Būtent jie man suteikė daugiausiai naudingų žinių, kurių reikėjo norint sėkmingai vystyti savo verslus“, – sako KTU alumnas.

Jis pabrėžia, kad tik universitetu neapsiribojo – kaip ir daugeliui, V. Uogintui teko ragauti ir „juodų“ darbų. Dirbti vaikinas pradėjo dar 12 klasėje.

„Mokydamasis visada dirbau, teko pabandyti labai įvairių užduočių. Manau, kad įgijau be galo daug praktinių įgūdžių“, – teigia Vytis.

Pasak jo, įvairiapusė veikla padėjo įsisavinti pagrindinę gyvenimo pamoką: „Nėra darbo, kurio negalėčiau atlikti, ar užduoties, kuri man būtų nefaina – visos patirtys duoda kažką gero. Svarbu teisingai nusiteikti ir nuolat mokytis.

Jei startuoliui nepasiseka, pinigų grąžinti nereikia?

V. Uogintas juokauja, kad nors kadaise pirmojo verslo sumanymas prasidėjo nuo žaidimo, tačiau jo vystymas nebepriminė pramogų industrijos. Judviejų su bičiuliu Žygimantu rimtesnis startas prasidėjo 2011 metais.

„Viską pradėjome nuo kompiuterių taisyklos. Kurdami savo pirmąjį verslą, labai daug išmokome,“– prisimena jis.

Pasak Vyčio, palaipsniui įgyta patirtis leido imtis naujų sumanymų, tarp kurių atsirado reklamos agentūra „SEOHelis“, vėliau natūrali plėtra lėmė bendrovės „Kokosas“ atsiradimą, o po kelerių metų buvo įkurta ir IT paslaugų įmonė „Helis LT“.

„Dabartinis mūsų projektas „Eneba“ yra ilgus metus kauptos patirties vaisius, – teigia V. Uogintas, kuris startuolio finansinių pasiekimų nesureikšmina, – visi pasiekti rezultatai yra tik tarpinė stotelė ir trumpas atokvėpis prieš dar didesnius iššūkius“.

V. Uogintas iš dalies sutinka su skeptikais, kurie mano, esą rizikinga kurti startuolius ir žymiai paprasčiau savo karjerą sieti su saugia ir gerą reputaciją turinčia korporacija.

„Taip, rizikos yra, tačiau ji kitokia. Turiu įtarimą, kad daugelis žmonių nežino paprasto dalyko. Manoma, kad arba reikia sukaupti pačiam, arba pasiskolinti banke. Tačiau, norint gauti pinigų verslo vystymui, nereikės įkeisti turto – nuosavo ar tėvų“, – ramina Vytis.

V. Uogintas sako, kad pradžiai startuolius gali paremti egzistuojantys rizikos kapitalo fondai, kurie į pradedančias įmones linkę investuoti nedideles sumas. Tačiau jis pabrėžia, kad tik entuziazmo pinigams gauti nepakanka. Net ir nedidelės apimties finansavimo atveju būtina pasiruošti solidų verslo planą.

„Blogiausias scenarijus yra patirti nesėkmę, tačiau pinigų grąžinti nereiks. Vadinasi, ir rizika kitokia negu įprastai manoma. Kitaip sakant, baimė galvoje, o tikrovėje rizikuoji tik savo laiku bei energija“, – patikslina verslininkas.

Anot Vyčio, nuolatinis asmeninis ir profesinis tobulėjimas dirbant startuolyje viską atperka su kaupu.

„Bent metai tokioje įmonėje įgytos patirties pakeis pasaulėžiūrą, o net ir nepasisekus bei grįžus į standartinį karjeros kelią, visada būsi geresnis specialistas nei buvai prieš tai“, – įsitikinęs vaikinas.

Didžiausias kapitalas – ne pinigai

Viso interviu metu Vytis akcentuoja, kad verslo proveržį lemia tie, kurie dirba kartu. Net ir apie startuolio sėkmę jis kalba kukliai, nuopelnus priskirdamas ne sau.

„Jeigu sąžiningai, kol kas nemanau, kad yra labai kuo didžiuotis, nebent mūsų komanda, – sako jis, – labiausiai džiaugiuosi, kad aplinkui turiu puikus žmones, kurie ir sukelia pasididžiavimo jausmą – juk jie atlieka titaniškus darbus! Man daug smagiau matyti laimingus kolegas, o bendras mūsų visų veiklos rezultatas – tik papildomas bonusas“.

V. Uogintas įsitikinęs, kad bendraminčių likimas gali pametėti netgi tada, kai visai nesitikima.

„Jeigu, pavyzdžiui, studentas, baigęs studijas, tiksliai nežino, ką nori veikti gyvenime, nieko tokio – jūs ne vieni. Svarbu dėl to nesigraužti ir pamėginti mėgautis savęs ieškojimo procesu. Būtent iš šio ieškojimo atsirado ir tai, kas mane lydi iki šiol – komanda. Visada džiaugiausi turėdamas puikius draugus, kolegas, su kuriais galima kurti. Ir nesvarbu ką –  megstamo žaidimo „klaną“ ar verslą“, – apibendrina V. Uogintas, kurio startuolis praėjusiais metais pritraukė rekordinę investiciją Kaunui.