Istorijos

Ar kada nors svajojote pasilengvinti sau keliones, turėti išskirtinį ir patogų lagaminą, atitinkantį Jūsų poreikius? Galbūt toks jau yra. KTU alumnė Vaiva Balvočiūtė, baigusi studijas Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete (MIDF), sukūrė surenkamą lagaminą, kuris turėtų praversti keliautojams dėl savo funkcinio patogumo ir išskirtinio dizaino.  

Už savo neįprastą išradimą – inovaciją „Meeting world“ – jaunoji alumnė buvo apdovanota piniginiu prizu daugiau kaip 20 metų KTU rengiamoje inovacijų parodoje – konkurse „TECHNORAMA‘23“, kurioje kasmet varžosi gausus būrys inovatorių. 

Šis neįprastas gaminys pasižymi tuo, kad yra itin lengvas, sukurtas iš perdirbamo plastiko, lengvai savarankiškai surenkamas ir paprastai eksploatuojamas. Dėl šių savo savybių jis buvo pastebėtas ir atrinktas konkursui „Jaunasis dizaineris“, kur pateko į finalinį trejetuką bei yra eksponuojamas Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.  

Apie tai, kaip gimė idėja kurti tokį gaminį, plačiau papasakoti paprašėme pačios autorės.  

– Kaip gimė idėja kurti surenkamą lagaminą, kurį pristatėte „Technoramoje“? 

Idėja gimė bakalaurinio projekto pradžioje, kuomet kartu su dėstytoja analizavome mane dominančias sritis bei rinkoje esančius produktus– įdomius, modulinius ir tvarius. Kelionės visada buvo didelė mano aistra, tad keliaujant teko išbandyti ne vieną lagaminą, o išanalizavus rinkoje egzistuojančius variantus ir įvertinus situaciją, projektas įgavo aiškią kryptį. Pastebėjau, kiek daug lagaminų kasmet yra išmetama ir koks mažas procentas jų yra perdirbamas.   

– Kiek laiko užtruko lagamino gamyba? 

Kol kas tikro lagamino neturiu, tai tik maketas. Pats kūrybos procesas, projekto kūrimas, jo aprašymas, testavimas ir maketo gamyba užtruko apie pusę metų. 

– Šį lagaminą kūrėte viena ar su komanda? 

Šį lagaminą kūriau viena, nes tai buvo mano baigiamasis bakalaurinis projektas. 

– Kas buvo sudėtingiausia kuriant šį netradicinį lagaminą? 

Buvo gana sudėtinga viską apgalvoti – nuo idėjos iki gamybos būdų ir pačios pakuotės. Laimei, Universitete turėjau nuostabius mentorius ir dėstytojus, padėjusius palengvinti man šį procesą. Noriu nuoširdžiai padėkoti savo bakalaurinio darbo vadovei Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto docentei Kristinai Žukienei, lydėjusiai mane viso proceso metu. 

– Kodėl šis lagaminas yra laikomas tvariu? 

„Meeting World“ vardu pavadintas surenkamas lagaminas laikomas tvariu, nes būtų gaminamas naudojant tik perdirbtas medžiagas. Tuo pačiu ateityje jis ir pats būtų pilnai perdirbamas po savo gyvavimo ciklo. Tai yra gaminys, kurį žmogus galės savarankiškai susirinkti prieš eksploatavimą. 

Šis lagaminas surenkamas naudojant tik mechanines jungtis, taip pašalinamas užtrauktukų ir adhezinių jungčių poreikis. Jis neturi pamušalų, užtrauktukų ir klijų, todėl gaminys lengviau perdirbamas, o gaminio detalių kiekis yra mažesnis, lyginant su tradiciniais lagaminais.  

Tokiu būdu sudaroma galimybė lagaminą išskaidyti skirtingomis medžiagomis ir vėliau jas perdirbti. Sulūžus kuriai nors lagamino detalei, būtų galima įsigyti tik tą, kurios reikia, neperkant naujo gaminio. Taip būtų taupomi ir ištekliai, ir vartotojo pinigai. 

– Kam skirtas toks lagaminas: „užkietėjusiems“ keliautojams ar mėgėjams, o gal specialiems kroviniams gabenti? 

Šis lagaminas skirtas keliautojams, ieškantiems išskirtinio dizaino, aukštos kokybės ir saugaus gaminio, taip pat tiems, kuriems rūpi aplinka ir kurie turi mažai vietos savo spintoje. Lagaminas išrenkamas atskiromis detalėmis, tad sandėliuojant neužima daug vietos, ko nepasakysi apie tradicinius lagaminus.  

– Kokie šio lagamino parametrai?   

„Meeting World“ lagaminas unikalus tuo, kad gali būti pritaikytas prie individualių keliautojo poreikių. Pakuotėje yra detalės, skirtos susirinkti du lagaminus: mažą – rankiniam bagažui tinkamą lagaminą, kurio išmatavimai 55x40x20 cm, ir didelį, erdvų – skirtą registruotam bagažui, jo išmatavimai yra 79x48x32 cm.  

Lagaminas turės dvi dydžių konfigūracijas, naudojančias tam tikras tas pačias dalis, tad žmogus galės pritaikyti gaminį prie asmeninių savo kelionės poreikių. Tokia gaminio konstrukcija leidžia naudotojams įsigyti atsarginių dalių, todėl nereikia išmesti viso lagamino ir pirkti naujo. Pasibaigus lagamino gyvavimo ciklui, jį lengva perdirbti, todėl jis laikomas ekologišku. Tvarus jo dizainas padeda prailginti gaminio tarnavimo laiką ir kartu sumažinti poveikį aplinkai, todėl jis puikiai papildys tvarių kelionių industriją. 

– Gal jau spėjote išsibandyti savo gaminį keliaujant? 

Deja, dar nepavyko išsibandyti savo kūrinio, nes buvo gaminama tik mažesnė lagamino versija. Mažasis prototipas/ maketas šiuo metu yra eksponuojamas Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, nes mano projektas konkurse „Jaunasis dizaineris“ produkto kategorijoje buvo išrinktas į finalinį trejetuką.  

– Ar šį lagaminą artimoje ateityje bus galima įsigyti prekybos vietose? 

Tai yra mano siekiamybė ir svajonė, o kaip pavyks tai įgyvendinti, manau, tik laikas parodys.  

– KTU Alumnų asociacija inovaciją „Meeting World“apdovanojo 500 eurų prizu. Koks jausmas tuomet užplūdo, kai Jūsų gaminys sulaukė tokio pripažinimo ir įvertinimo?  

Emocijos buvo puikios, juk su savo gaminiu buvau ne tik pastebėta, bet ir deramai įvertinta. Tai buvo pirmasis grįžtamojo ryšio iš aplinkos gavimas už savo kuriamą produktą, tad sulaukusi aibės teigiamų įvertinimų, o dar ir prizo bei nominacijos, esu tarsi skatinama judėti pirmyn ir toliau kurti.  

– Kaip išleidote laimėtą piniginį prizą? 

Už gautą premiją su draugais išvykau į Rumunijos kalnus. 

– Gal jau turite planų naujam išradimui? 

Kol kas dar neturiu, nes džiaugiuosi šiuo gaminiu. Bet laikas parodys.  

Sakoma, kad radęs mėgstamą darbą ir jame atradęs save, daugiau nedirbsi nei dienos. Šiai minčiai pritaria ir 52-us metus Kauno technologijos universitete skaičiuojantis profesorius Aleksandras Targamadzė. „Esi pasmerktas nuolatinei beprasmybei, jei darbas neteikia džiaugsmo“ – tvirtina pašnekovas. Artėjant pedagogo dienai, apie gyvenimą ir darbą kalbamės su Informatikos fakulteto profesoriumi.Esate vienas lojaliausių KTU darbuotojų. Kelintus darbo metus skaičiuojate universitete ir gal pamenate pradžią, nuo ko viskas prasidėjo?

Labai gerai atsimenu – 1971 m. baigiau mokyklą, tais pačiais metais įstojau į KPI, o rudenį jau pradėjau dirbti jame. KTU skaičiuoju jau 52-us metus.

Viskas prasidėjo nuo jaunatviško maksimalizmo. Dirbdamas Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykloje tekintoju, puikiai baigiau vakarinę mokyklą. Draugai susiruošė stoti į KPI, panorau ir aš mokytis. Tik problema – su jaunesne sesute teko patiems išsilaikyti. Sugalvojau prašyti gamyklos siuntimo studijuoti ir iš tos stipendijos gyventi. Tik įstojęs ir pradėjęs studijuoti, sužinojau, kad siuntimas – tai viso labo 15% priedas prie 35 rublių stipendijos. Teko ieškotis darbo, įsidarbinau Skaičiavimo centre tekintoju.

– Dirbate Informatikos fakultete, Programų inžinerijos katedroje. Ar visuomet čia ir darbavotės, o gal per savo karjerą teko keisti fakultetus/departamentus?

Ne, neteko, nes ir fakultetas, ir katedra patys keitė pavadinimus (šypsosi). O jei rimtai, kaip minėjau, pradžioje dirbau Skaičiavimo centre įvairiose pareigose, baigęs KPI dirbau Skaičiavimo technikos fakulteto Elektroninės skaičiavimo technikos žinybinėje laboratorijoje ir tik po to perėjau į katedrą, ten „suskaičiavau“ visas pedagogines pareigybes.

Vėliau teko grįžti ir į Skaičiavimo centrą jau direktoriumi, dirbau prorektoriumi akademiniams reikalams, po to grįžau į Informatikos fakultetą jo dekanu, dabar dirbu Programų inžinerijos katedroje profesoriumi. Vykdant įvairius projektus, teko ir kitose aukštosiose mokyklose padirbėti, bet antraeilėse pareigose, pirmaeilės visą laiką buvo KTU.

Kokių tik pareigybių gyvenime neteko paragauti! Bet labiausiai džiaugiausi jaunystėje įgijęs mūrininko ir tekintojo kvalifikacijas.

– Augote jūs, drauge augo ir universitetas, kokius ryškiausius pokyčius pastebėjote, kaip keitėsi universitetas?

Tą pajutau labai stipriai. Mes gyvenome virsmo laikotarpiu. Didžiuojuosi, kad galėjau prisidėti prie pokyčių, aktyviai dalyvauti juose.

Puikiai atsimenu darbą laboratorijoje, naktinius skaičiavimus (nes laisviausi kompiuteriai), mūsų sukurtos skaitmeninių įrenginių projektavimo automatizavimo sistemos diegimus. Jos pagalba Sigmos susivienijimas projektavo savo kompiuterius, ją naudojo ir visa eilė Sovietų Sąjungos įmonių. Net ir dabar kartais nostalgiškai atsimenu laboratoriją, gal kad jaunas buvau? (šypsosi)

Bet gyvenimas turėjo keistis ir tai prasidėjo su Sąjūdžiu ir nepriklausomybės atgavimu. Buvau išrinktas KTU Sąjūdžio koordinatoriumi, stengėmės įnešti demokratijos į paveldėtą gyvenimo būdą. Dirbant prorektoriumi, teko kurti naują studijų sistemą – mažai kas žino, bet to meto KTU buvo ledlaužiu mokslo ir studijų reformoje, būtent mūsų sukurtos studijų sistemos pagrindu nusistovėjo studijų sistema Lietuvoje. Kai buvau Informatikos fakulteto dekanas, naujinome laboratorijas ir auditorijas, plėtėme ir stiprinome fakultetą, jis tapo stipriausiu Lietuvoje. Nuo pirmųjų dienų dalyvavome kuriant LITNET, o LAMA BPO nuo pat idėjos atsiradimo savo gimimu turi būti dėkinga KTU ir fakultetui. Kaip, beje, ir Lietuvos nuotolinio mokymosi tinklas (LieDM), Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas (LABT), Lietuvos mokslo ir studijų informacijos sistema (LieMSIS). Patys įvertinkite, kaip visa tai pakeitė mūsų gyvenimą.

Dabar KTU – stiprus ir prestižinis, pasaulyje žinomas universitetas, daug prisidėjęs prie Lietuvos progreso. Bet visa tai reikėjo sukurti ir įgyvendinti, praktiškai iš naujo.

O atsakant į klausimą kas keitėsi labiausiai – negalėčiau išskirti. Lyginant su KPI, tai jau kokybiškai kitas universitetas, veikiantis kitoje aplinkoje.

– Kaip keitėsi darbinė aplinka Jums pradėjus darbą ir jį tęsiant universitete? Kaip tuo metu atrodė auditorijos, paskaitos?

Darbinėje aplinkoje neišskirčiau esminių pokyčių. Dabar tik viskas naujau, gražiau, patogiau. Nebereikia laukti nakties, gal gautum prieigą prie kompiuterio. Pagrindinis ir esminis pokytis aplinkoje – virtualiosios erdvės ir jos plačių galimybių atsiradimas, tiek studijose, tiek darbe bei gyvenime.

Anksčiau per paskaitas „atidirbdavo“ dėstytojas – ateidavo, paskaitydavo paskaitą ir išeidavo. Ne visuomet ir studentus pastebėdavo – kartą teko ginčytis su kolega, sumaišiusiu auditorijas, kad čia mano studentai. Man studijuojant, per paskaitas buvo puikus laikas pasnausti, ypač – po naktinės pamainos ar studentiškos vakaronės. Dabar paskaitos – darbo metas, kai dirba ir studentai, ir dėstytojas. Ypač tai jaučiama virtualiosiose studijose, kai galima panaudoti interaktyviąsias priemones, lygiagrečius procesus, komunikavimo priemonių ir būdų įvairovę… Manau, kad pokyčiai esminiai, leidžiantys pasiekti kokybiškai geresnių rezultatų. Aišku, jei tai išnaudojama, bet gaila, kad dar ne visuomet.

– Kas buvo įdomiausia dirbant universitete – moksliniai tyrimai, darbas su studentais, Jus supanti aplinka?

Viskas įdomu! Pradžioje buvau stipriai išreikštas „moksliukas“. Prof. Rimanto Šeinausko suburta mokslininkų grupė, kurioje pradėjau savo mokslinę karjerą, buvo plačiai žinoma, darbus spausdindavau žinomiausiuose mūsų krypties leidiniuose, moksliniai atradimai buvo naudojami mūsų kuriamoje projektavimo automatizavimo sistemoje, todėl buvo praktiniai, ne teorinės fantazijos.

Viskas pasikeitė akimirksniu su Sąjūdžio atsiradimu – pajutau, kad negaliu nedalyvauti. Po to sekė administracinis darbas Skaičiavimo centro direktoriumi, akademinių reikalų prorektoriumi, dekanu. Tokiu intensyviu virsmo laikotarpiu galėjau nebent vaidinti mokslinį darbą, todėl pilnai atsidėjau pareigoms. Juo labiau, kad šalis išgyveno virsmą ir pilnatvės jausmą teikė tai, kad gali tame dalyvauti, kad tavo idėjos gali eiti į gyvenimą ir jį pakeisti. O kiek nuostabių žmonių teko sutikti!

Teko ir politikos paragauti, kai Sąjūdžio deleguotas buvau išrinktas į pirmos kadencijos Kauno miesto tarybą. Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavau kaip Kauno miesto tarybos štabo vadovas, organizavome strateginių objektų gynybą, radijo ir TV retransliacijas. Pagalvokime, ko siekė Sovietų Sąjungos kariuomenė? Pirmiausia – atkirsti mus nuo pasaulio, kad galėtų netrukdomai tvarkytis. Ne veltui Vilniuje pirmiausia nusitaikė į TV ir radiją, telefonų stotį. Jei Kaunas nebūtų atlikęs savo darbų ir neužtikrinęs išėjimo į pasaulį, kas būtų buvę? Bet politika visumoje nusivyliau, netęsiau politinės karjeros, pernelyg daug purvo ten.

Dabar dirbu su studentais, stengiuosi efektyvinti studijas, panaudojant virtualiojo mokymosi priemones ir metodus. Malonu, kad mano sukurtos metodikos vis plačiau naudojamos ir kitų dėstytojų bei mokytojų. Pasitenkinimą jaučiu matydamas studentų reakciją į tai, kaip organizuoju mokymąsi. Aišku, ir nepatenkintų būna, ne visi įpratę, kad per nuotolines paskaitas reikia dirbti ir nepavyksta išsikepti kiaušinienės. Bet kiek daug galima pasiekti, jei tik naudotume virtualųjį mokymąsi plačiau. Pabrėžiu, virtualųjį, ne nuotolinį – kam išvyti studentą iš auditorijos, jei jis gali atvykti? Kitas reikalas, jei negali atvykti, nes dirba, turi šeimą, gyvena kitur… Tokiems žmonėms taip pat reikia suteikti galimybę mokytis.

– Kaip per Jūsų darbo metus keitėsi studentai? Kokie jie yra šiandien?

Ne vienas kolega paburba, kad studentai nuolat prastėja. Kategoriškai nesutinku. Mano atsakymas paprastas – ne studentai prastėja, o Tu sensti. Aišku, visko pasitaiko, čia kaip su ta vandens stikline – puspilnė ar pustuštė?

Dabar jaunimas žymiai daugiau domisi studijomis, jei sudomini per paskaitas, tave „išgręžia“ klausimais. Mes per paskaitas diskutuojame, dažnai sulaukiu papildymų – ne vienas turi patirties nagrinėjamais klausimais. Dabar studentai žymiai daugiau domisi karjeros perspektyvomis, ją planuoja. Natūralu, gyvenimas juk nestovi vietoje. Didžiuojuosi mūsų jaunimu.

– Tikiu, kad per ne vienerius darbo metus teko spręsti aibę iššūkių, gal pamenate vieną ryškesnių, labiausiai įsirėžusių atmintin?

Kad pernelyg daug buvo tokių įvykių, neišskirsiu vieno. Kai pagalvoju, nieko savo gyvenime nenorėčiau keisti, jei tektų jį gyventi naujai. Na, gal būčiau mažiau patiklus, gal kartais daugiau apmastyčiau savo veiksmų pasekmes, gal… (šypsosi)

– Žvelgiant plačiau, ar šiandieninis KTU gali lygiuosi su kitais pasaulio universitetais (tyrimams tinkamomis laboratorijos, reikiamu inventoriumi, infrastruktūra ir pan.)?

Su kuriais? Jei Lietuvos, tai niekuo kitiems nenusileidžiame, kiekvienas turime kažką originalaus ir kuo pasididžiuoti. Daug ko ir kiti universitetai gali iš mūsų pasimokinti.

O jei pasaulio, tai visko ten yra, ir stipresnių, ir silpnesnių. Norisi lygiuotis į stipriausius, bet iki tol dar ilgą kelią reikės nueiti. Mažas pavyzdys, kai Massachusetts Institute of Technology atvėrė pasauliui savo studijų programas ir studijų medžiagą, bandžiau susirasti, ką galėčiau panaudoti. Deja, nelabai ką radau. Ir kituose stipriausiuose pasaulio universitetuose man kilo panašių problemų. Supratau, kad jie neruošia specialistų, kaip mes. Jie teikia dalykus iš mokslo „fronto“ linijos ir kiekvienas besimokantysis individualiai projektuoja save darbui būtent šioje linijoje. To nepadarysi neturėdamas pasaulinio lygio tyrimų, kad ir kiek skelbtum save mokslo universitetu. Labai linkiu KTU tapti tokiu. Bet lengva nebus, daug metų prabėgs to siekiant.

– Ar rekomenduotumėte KTU savo pažįstamiems kaip darbovietę, kurioje gera dirbti? Kodėl?

Taip. Tiesiog čia dirbti įdomu, atrandi save ir nuolat tobulėji, nuolat esi įvykių sūkuryje. Teko dirbti ir gamykloje, statybose, melioracijoje – nenorėčiau ten grįžti, nuobodu.

– Ko palinkėtumėte studijų besidairantiems būsimiems studentams? Kaip rinktis studijas ir nesuklysti, kai jų tokia įvairovė ir gausa?

Linkėčiau pirmiausia įsiklausyti į save, ne į patarėjus, kad ir kas jie būtų. Gyvenimą teks nugyventi pačiam, o darbas – ženkli jo dalis, jis turi teikti malonumą. Kas iš to, jei eisi į darbą, kad „prastumtum“ dieną? Pasirinkimą turi lemti Tavo polinkiai. Stenkis tapti ne „vienu iš“, o unikaliu. Įvertink, kaip keisis pasaulis, kas bus aktualu ateityje. Aišku, darbas turi užtikrinti ir padorų pragyvenimą (šypsosi).

Prieš beveik 26 metus studijas Kauno technologijos universitete baigusi alumnė Daiva Naldal spėjo išmėginti ne vieną sritį. Pradėjusi kelią nuo maisto technologės pareigų ji įsidarbino vienoje garsiausių pasaulio įmonių „LEGO“, vėliau pasuko į konsultacinį verslą, kur dirba su startuoliais. Nepaisant gausybės minėtų veiklų Daiva niekuomet neapleido ryšio su savo Alma Mater.

D. Naldal ne vieną dešimtmetį gyvena Danijoje, bet į Lietuvą grįžta gana dažnai. KTU ji yra kviestinė lektorė, tad palaiko ryšį tiek su Universitetu, tiek su studentais. Ji taipogi yra aktyvi alumnų narė. Apie tai ir dar daugiau papasakoti paprašėme pačios Daivos.

Mokėtės KTU Cheminės technologijos fakultete, kur įgijote Maisto produktų technologijų ir viešojo maitinimo vadybos bakalaurą, kas lėmė tokį studijų krypties pasirinkimą?

Maisto technologijos ir verslo valdymo studijas pasirinkau, nes programa pasirodė gana plati. Turėjau polinkį į kūrybines bei tiksliųjų mokslų sritis, tad šios studijos man buvo tinkamos, tarsi apjungiančios tiek kūrybine (maisto kūrimo),  tiek inžinerine (technologijų), tiek ir verslo (įmonės valdymo) dalis. Pasirinktos studijos apėmė visus vertės kūrimo etapus viešojo maitinimo srityje.

Jau tuomet svarsčiau, kokį darbą norėčiau dirbti ateityje, po studijų. Neretai šį klausimą pamirštame, nes renkantis studijas esame linkę susikoncentruoti į tai, kad būtų smagu mokytis, o ne tai, kur panaudoti studijų metu įgytas žinias. Baigus šias studijas darbo srities pasirinkimas taip pat atrodė platesnis ir mažiau orientuotas tik į vieną pramonės šaką.

Ką pamenate iš studijų laikotarpio, kas įsiminė labiausiai?

Pamenu, kad pirmieji metai buvo gana sudėtingi ir sunkūs, reikalaujantys daug pastangų, nes atsirado aibė skirtingų disciplinų. Bet vėlesniuose kursuose, kuomet gilinomės į praktinį žinių pritaikymą, mokslas tapo labiau subalansuotu ir ėmė kur kas labiau patikti.

Taip pat prisimenu privalomą vasaros praktiką Palangoje, kuomet ilgas valandas teko dirbti sezono metu veikiančiuose restoranuose, o gyventi palapinėse. Tad su viešojo maitinimo sektoriumi pilnai susipažinome dar pirmame kurse.

Gal universitete turėjote mėgstamiausią paskaitą ar labiausiai patikusį dėstytoją?

Man patiko praktiniai mokymai maisto technologijų virtuvėje-laboratorijoje. Taipogi žavėjausi, kuomet mokėmės restorano profilio, meniu planavimo bei verslo plano sudarymo. Ne ką mažiau į atmintį įsirėžė ir biochemijos procesų užsiėmimai, kur mokėmės, kas vyksta su produktais, apdorojant maistą, bei į ką reikia kreipti dėmesį nustatant produktų kokybę.

Gal palaikote ryšius su bendrakursiais, organizuojate grupės susitikimus?

Taip, mes organizuojame savo kurso (TV5 grupės) susitikimus. Paskutinį kartą susitikome prieš dvejus metus, nors studijas KTU esame baigę beveik prieš 26 metus. Smagu, kad net ir praėjus tiek metų vis dar palaikome ryšius su kurso draugais. Kai kurie kursiokai tapo draugais visam gyvenimui ar net verslo projektų partneriais.

Ar teko po diplomo gavimo dirbti pagal specialybę?

Pagal maisto technologės specialybę dirbti pradėjau Palangoje, bet vos po pusmečio buvau pakviesta grįžti į akademinę aplinką – į Vilniaus universitetą, kur kūrėsi Marketingo ir vadybos katedra, tad kitus dvejus metus darbavausi ten. 

Apie tris dešimtmečius gyvenate Danijoje. Kaip susiklostė gyvenimas, kad atsidūrėte svečioje šalyje ir jau spėjote įleisti šaknis?

Darbas Vilniaus universitete su tokiomis disciplinomis kaip rinkodara ir vadyba tuomet buvo naujas reiškinys ir prieš 25 metus mes turėjome labai mažai patirties šioje srityje.  Tuomet ieškojau galimybių tobulinti savo žinias šiose srityse, o atsiradus galimybei papildomai studijuoti Danijoje – nedvejodama tuo ir pasinaudojau: išvykau studijuoti bei siekti Tarptautinio verslo ir Ekonomikos magistro laipsnio Aalborgo universitete.

Esate dirbusi ne vienoje garsioje pasaulinėje kompanijoje, kur užėmėte vadovaujamas pareigas. Kokia buvo įsimintiniausia patirtis?

Didžiausia mano karjeros dalis su tikrai puikia patirtimi prabėgo „LEGO“ įmonėje. Čia teko perprasti kitokią darbo kultūrą, įsigilinti ir išmokti valdyti inovacijų procesus bei naujas technologijas. Šioje įmonėje susipažinau su naujovių kūrėjais ir verslo profesionalais iš viso pasaulio, turėjau galimybę suburti savo komandą, išvystyti naujus produktus bei užmegzti naujų verslo partnerysčių.

Išbandžiusi ne vieną darbą nutarėte imtis savo veiklos ir įkūrėte konsultacinį verslą, kuriame dirbate su startuoliais. Kodėl įvyko toks karjeros posūkis?

Manau, kad turiu inovatoriaus profilį, nes visuomet ieškau naujų galimybių, idėjų, patinka keisti tiek aplinką, tiek užsiėmimą. Daug metų, įskaitant ir darbą „LEGO“, esu startuolių mentorė bei prisidėjau prie įvairių startuolių akseleratorių projektų, kurie davė man energijos, įkvėpė naujoms idėjoms. Čia plačiau galiu panaudoti savo patirtį ir įgūdžius.

Man patinka matyti, kaip gimsta nauji įdomūs verslai. Noriu prisidėti prie prasmingų projektų ir kurti naujus bei tvaresnius produktus ar paslaugas, kurie pakeis mūsų gyvenimą ir kartu padės išsaugoti mūsų planetą. Tad po beveik 15 metų „LEGO“ kompanijoje atėjo laikas naujam karjeros etapui.

Kaip dažnai grįžtate į gimtąją Lietuvą?

Pastaraisiais metais gana dažnai grįžtu į Lietuvą, taip pat ir į savo Alma Mater KTU. Čia lankausi kaip kviestinė lektorė, dėstanti studentams apie antreprenerystę, inovacijas ir verslumą, taip pat padedu Lietuvos startuoliams auginti savo verslus bei diegti juos tarptautinėse rinkose.

Kaskart grįžusi į Lietuvą, peržvelgiu parduotuvių lentynas, bandydama atrasti naujausių Lietuvos maisto pramonės produktų ar norėdama sužinoti apie naujas šios srities technologijas. Visuomet pasigėriu mūsų lietuvišku kūrybiškumu, ypatingai viešojo maitinimo sektoriuje. Veikiausiai mano ryšys su KTU studijomis išliko visam gyvenimui.

Taip pat visada į svečius užsienyje vežuosi skanauti lietuviškų konditerijos gaminių. Tokios įvairovės pyragų ir pyragėlių dar nesu niekur atradusi.

Ko palinkėtumėte kitiems KTU alumnams?

Tiems, kas šiandien dar studijuoja ir yra bebaigiantys KTU studijas, norėčiau palinkėti nebijoti eksperimentuoti planuojant pirmus karjeros žingsnius, nes galimybės paprastai atsiranda sankryžose tarp skirtingų specialybių, patirčių ir sukauptų žinių. Labiausiai tikėtina, kad turėsite galimybę patirti ne vieną iš tų atvejų,  ir greičiausiai ne kartą bandysite keisti karjeros kryptį. Linkiu būti atviriems neplanuotoms galimybėms.

O savo buvusiems kurso draugams linkiu ir toliau palaikyti ryšius bei dalintis patirtimis.

Apie darbą, keičiantį pasaulį, tikriausiai, svajoja kiekvienas, tačiau kai kurie sektoriai lemia didesnius ir platesnius pokyčius. Vienas iš tokių sektorių yra energetikos, dabar ypatingai susiduriantis su transformacijomis. Apie jas daugiau gali papasakoti Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas Paulius Kozlovas.

KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto absolventas, šalia doktorantūros studijų Elektros ir elektronikos fakultete, dabar užima technologijų vystymo vadovo pareigas „Ignitis grupėje“, kur tiesiogiai prisideda prie energetikos sektoriaus Lietuvoje vystymosi.

„Šioje veikloje labiausiai džiugina kas dieną tobulėti verčianti aplinka, kompetentingi kolegos ir darbo prasmė“, – sako P. Kozlovas.

Šalies energetinio veido keitimas

Pasak KTU alumno, energetikos sektorius keičiasi neįtikėtinai sparčiai ir milžiniškomis apimtimis. Viena iš pagrindinių šių pokyčių aplinkybių yra siekis didinti Europos energetinę nepriklausomybę, nepamirštant tvarumo tikslų.

„Lietuva, iki dujų terminalo atsiradimo, o vėliau ir visa Europa pajuto, ką reiškia patirti energetinį šantažą“, – primena P. Kozlovas.

Būtent todėl reikalingi sprendimai, kurie suteiktų daugiau energetinės laisvės. „Jeigu norime mažinti naftos produktų importą, vienintelis sprendimas trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu yra vystyti žaliąją generaciją ir sprendimus jos balansui“, – sako ekspertas.

Pasak jo, finansiniai aspektai čia taip pat ypač svarbūs: „Vien elektros mes importuojame apie 65 proc., o tai lemia didelį šalies jautrumą elektros kainai ir labai ribotas galimybes ją reguliuoti“.

„Ignitis grupė“, kaip viena didžiausių energetikos bendrovių Baltijos šalyse, privalo ieškoti būdų didinti vietinę elektros gamybą, taip pat vystyti sprendimus reikalingus balansuoti pagamintai energijai“, – apie įmonės indėlį į šalies ateitį sako KTU alumnas.

Čia atsiskleidžia ir technologijų vadybos svarba: „Mano komandos darbas, didele apimti, yra modeliuoti galimus ateities energetikos scenarijus ir tuo remiantis vertinti skirtingų technologijų taikymo galimybes mūsų įmonių grupėje“, – sako jis.

Aplinkai draugiškesni procesai

Energetikos ateities scenarijuose didelį vaidmenį vaidina aplinkai palankesni sprendimai. Susiduriant su klimato kaitos iššūkiais, pokyčiai energetikos sektoriuje – būtini. To siekia ir „Ignitis grupė“, įsipareigojusi iki 2050 m. pasiekti nulinį emisijų balansą.

„Šie pokyčiai, jei įgyvendinami didele apimti, nėra tik energetikos sistemos „prieskoniai“. Tai iš principo keičia logiką, pagal kurią veikia energetikos sistema ir verčia ieškoti naujų sprendimų praktiškai visose energetikos srityse“, – apie energetikos sektoriaus dekarbonizaciją sako P. Kozlovas.

Pasak jo, regionuose, kur stipriai vystoma atsinaujinanti energetika, šiuo metu dominuoja lankstumo sprendimai – energijos kaupimo, konversijos ir vartojimo paklausos formavimo sprendimai.

„Šie sprendimai įgalina vystytis didesnius atsinaujinančios energetikos išteklių kiekius ir yra būtini siekiant žaliojo kurso. Neabejoju, kad artimiausius 5–8 metus šios technologijos išliks aktualios, o jų tolimesnę ateitį nulemti galėtų, turbūt, tik ilgai laukiamas proveržis branduolinėje energetikoje, komercinių, branduolių sintezės pagrindu veikiančių reaktorių atsiradimas“, – sako KTU alumnas, tačiau primena, kad šio proveržio laukiama jau bemaž 50 metų.

Daug sričių apimanti karjera

Pradėjęs nuo tiksliųjų mokslų, magistro studijas P. Kozlovas pasirinko KTU, kur studijavo Technologijų vadybą. Magistro studijos pasižymėjo būtent dėl studijų mainų galimybės, leidusios studijuoti viename geriausių Pietų Korėjos universitetų.

„KTU pasiūlyta unikali galimybė atvėrė naujus horizontus, pažintis, stipriai prisidėjo prie mano pasaulėžiūros formavimosi. Iš ten grįžau paaugęs ne tik akademiškai, bet ir asmeniškai“, – apie studijas Pietų Korėjoje atsiliepia Paulius.

Vėliau karjera energetikos srityje prasidėjo dar Lietuvos Energijos įmonių grupėje. „Energetikos sritis, baigus tiksliuosius mokslus, neatrodė svetima“, – sako KTU alumnas.

„Vos tik pradėjęs darbą supratau, kad joje persipina praktiškai visi mane labiausiai dominantys aspektai: inžinerinis mokslas, tarptautiškumas, prekyba ir didelė kuriamų sprendimų vertė. Dėl to darbas patiko nuo pirmų dienų, ėmiau papildomai gilintis į šią sritį, daug skaityti, o vėliau – įstojau į doktorantūros studijas energetikos srityje“, – pasakoja P. Kozlovas.

Ateities energetikos specialistams reikia ir kūrybiškumo

Šalia nuolatinės transformacijos, svarbu ir lankstūs įgūdžiai. KTU alumnas išskiria keletą kompetencijų, kurios padeda siekiant karjeros energetikos sektoriuje.

„Vien „Ignitis grupėje“ dirba apie 100 skirtingų profesijų profesionalų. Grupėje dirba ne tik elektros ir energijos inžinieriai, elektrikai, operatoriai, IT architektai, analitikai, kokybės užtikrinimo specialistai, tačiau taip pat ir teisininkai, personalo specialistai, komunikacijos profesionalai ir daugelis kitų specialybių žmonių“, – vardija jis.

Šalia šių specialistų, pasak jo, skirtingos žinios reikalingos skirtingiems tikslams pasiekti: „Jei kalbėtume tik apie technologijų vystymo komandą, tai, be kūrybiškumo, čia sunku būtų apsieiti ir be matematikos, fizikos, energetikos teisės ir programavimo pagrindų“.

Kozlovas pabrėžia ir gebėjimo mokytis bei lankstumo svarbą: „Universiteto užduotis, mano akimis, yra išmokyti mokytis. Laikai, kai naudodami tas pačias žinias, galėtume išlikti konkurencingi profesionalai – praeityje.“

„Iš jaunų specialistų tikimės fundamentinių mokslų pagrindų išmanymo, užsienio kalbos žinių, bendrų žinių apie energetiką, motyvacijos tas žinias gilinti ir, idealiu atveju, turėti kūrybiškumo. O detales ir specifinius elementus galima sužinoti ir suprasti praktikos metu ar įsidarbinus“, – sako KTU alumnas.

Visuomenėje gana gajus stereotipas, kad ne visos profesijos tinka moterims. Ne išimtis ir informacinių technologijų (IT) sektorius. Nors pastaraisiais metais šioje srityje įsidarbina vis daugiau dailiosios lyties atstovių, neretai vis dar manoma, kad joms ne vieta prie kompiuterių. Šį mitą puikiai paneigia jau per du dešimtmečius informatikos srityje besidarbuojanti Rūta Stankevičienė, IT įmonės „Devbridge“, priklausančios „Cognizant“ kompanijai, verslo analitikė ir komandos vadovė.

Pasak R. Stankevičienės, diskriminacija dažniausiai gyvena mūsų galvose, o geriems IT specialistams, nepaisant lyties, darbo ieškoti netenka, jie jį renkasi ir kuriasi palankią sau aplinką. Apie IT sektorių ir jo subtilybes plačiau papasakoti paprašėme pačios Rūtos.

Kodėl studijoms rinkotės IT sritį, sužavėjo kompiuteriai ir jų teikiamos kone beribės galimybės?

1992 metais baigiau Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnaziją (tuomet 17-ąją vidurinę). Mokytis man labai patiko, tad po mokyklos įstojau į Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. Ten pirmą kartą išmėginau kompiuterį ir supratau, kad noriu specializuotis ne matematikos, o informatikos srityje. Po metų perstojau į VDU, tuomet glaudžiai bendradarbiavusiu su KTU – mokėmės pagal KTU studijų programą, naudojomės auditorijomis bei laboratorijomis, paskaitas skaitė KTU dėstytojai.

Magistro studijas nutariau tęsti KTU ir pamačiau, kad informatika yra laikoma itin vyriška specialybe – iš šimto studentų tik šešios buvo merginos. VDU tokios didelės atskirties nejaučiau, nes merginos ten sudarė apie trečdalį studentų.

Ar po studijų pavyko greitai įsidarbinti?

Dar studijuodama vis ką nors dirbdavau kompiuteriu, tad labai apsidžiaugiau po studijų sulaukusi pasiūlymo prisijungti prie norvegų įmonės Lietuvoje ir išmėginti jėgas programuotojos pozicijoje. Atrankos metu manęs paklausė, ar galėsiu vykti dirbti į užsienį, mat buvo renkama komanda projektui Makedonijoje, tad tai tik dar labiau mane paskatino priimti pasiūlymą. Net nepasiteiravau, koks atlygis manęs laukia, jį sužinojau tik nuvykusi pasirašyti darbo sutarties.  

Prisijungusi prie komandos ėmiau gilintis į man skiriamas užduotis, tad į projektą Makedonijoje vykau kaip duomenų bazių programuotoja.

Tuometinis įmonės vadovas tikėjo, kad geriausi rezultatai pasiekiami dirbant mišrioje komandoje. Įmonėje tada dirbo programuotojai vyrai ir vos dvi merginos administravimo srityje, tad supratau, kodėl komandoje norėta daugiau moterų.

Ar esate dirbusi tik Makedonijoje, ar ir kitose šalyse?

Jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbu prie įvairiausių registrų kūrimo skirtingose šalyse: Kosove, Mozambike, Vietname, Liberijoje, Ruandoje, Gvatemaloje. Bet pagrindinė veikla vyksta Lietuvoje – dirbu su Hipotekos, Vedybų, Įgaliojimų, Turto arešto aktų ir kitais registrais.

Programuotojos darbai pynėsi su reikalavimų sistemai analizės veiklomis, palaipsniui daugiau dėmesio skyriau procesų valdymui – tiek kuriamo objekto, tiek projekto vykdymo. Galiausiai tapau projektų vadove, bet niekuomet nepabėgau nuo sistemos kūrimo.

Ar po studijų lengvai pavyko įsidarbinti pagal specialybę?

Darbinėje mano veikloje vienas projektas keitė kitą ir kiekvienas jų buvo unikalus. Kiekvienas jų – lyg naujas darbas, bet keičiantis vadovams bendros įmonės vertybės nekito ir įaugo manyje, kaip pagrindinis reikalavimas sveikai darbo atmosferai: laisvas ir pagarbus bendravimas su kolegomis, nepaisant užimamų pareigų, atsakingas ir profesionalus požiūris į darbą, kuriantis pridėtinę vertę klientui, pritaikant profesionalius sprendimus.

Tai paprasti dalykai ir turbūt daugelis pasakytų, kad visos įmonės gali tai deklaruoti, tačiau mačiau didelę tokių dalykų stoką kituose sektoriuose. Tad dažnai jaučiausi lyg burbule, IT sektorius negali sau leisti kitokios kultūros, nes neužsibus žmonės. IT srityje turime galimybę rinktis, ką dirbti, ar mums patinka veiklos pobūdis, technologija, o atmosfera palaikoma išties gera.

Ar dirbant niekuomet netrikdė faktorius, kad esate dailiosios lyties atstovė, o gal atvirkščiai, tai buvo privalumas?

Priėmimas į darbą man buvo pirmas ir paskutinis susidūrimas su diskriminacija iš vadovų pusės ir jis buvo mano naudai. Jei ir pasitaikė pavienių pastabų iš kolegų, niekada nejaučiau iš vadovų, kad būčiau kitaip vertinama dėl savo lyties. Su klientais buvo visko. Ne kartą teko susidurti su pirmu skeptišku žvilgsniu, kad esu moteris, tad reikėdavo stipriai padirbėti, siekiant pakeisti tokį požiūrį.

Kai kuriose stipresnio patriarchato šalyse mano kandidatūra į projekto vadovo poziciją net nebuvo siūloma, nes pasiūlymas būtų atmestas, tad geriau net nebandyti.

Ar šiandien IT srityje vis dar jaučiamas moterų stygius, o gal palaipsniui šis atotrūkis mažėja?

Dar prieš 5-7 metus į programuotojos poziciją moterys būdavo priimamos retai. Veikiausiai taip buvo todėl, kad jos nesirinkdavo IT studijų. Dabar jos kur kas dažniau keičia pozicijas, drąsiau pereina į IT sektorių.

Įmonės pradėjo organizuoti programuotojų akademijas, po kurių geriausiai pasirodę studentai gauna kvietimą dirbti, įskaitant ir programuotojas merginas.

Anksčiau susidurdavau su atvirkštiniu požiūriu į sistemų testuotojo poziciją: jeigu testuotoja – tai tik mergina, o jei vyrukas ateina į testavimą, tai matydavome kaip pirmąjį laiptelį kelyje į programuotojus. Nežinau, kaip yra kitur, bet „Devbridge“ šito atskyrimo nepastebiu. Testuotojo pozicija yra lygiavertė programuotojo, atitinkamai keliami ir reikalavimai.

Ką reiškia moteriai dirbti IT srityje ir su kokiais sunkumais susiduriama dažniausiai?

Niekas nepaneigs fakto, kad vyrai ir moterys yra skirtingi. Ir aš to neneigiu. Bet ne kartą įsitikinau, o ir daug faktų rodo, kad mūsų smegenys gali dirbti vienodai gerai. Manęs moterys ne kartą klausė , kaip persikvalifikuoti ir pereiti dirbti į IT sektorių. Visuomet galiu pakonsultuoti, padėti žmogui suprasti, ar jis gali ar ne. Bet manęs to niekada neklausė nė vienas vyras, nes jie tiesiog eina ir daro.

Diskriminacija moterims labai dažnai gyvena tik mūsų pačių galvose. Įgyti žinias gebame vienodai, bet jas pritaikydamos įvairiose situacijose pasielgtume kitaip nei vyrai.

Iki šiol tikiu – mano pirmas vadovas buvo teisus: mišri komanda yra efektyvesnė, o lyčių psichologiniai skirtumai padeda surasti tinkamiausią sprendimą. Matyt, tai lemia mūsų psichologinio genofondo ypatumai. Taip, mes ilgiau svarstome, abejojame, vertiname rizikas, nuomonę apie mus, ieškome saugaus atsakymo. Ir pati gana ilgokai svarsčiau priimdama sprendimą eiti į „Devbridge“, nors sprendimą pasąmonėje buvau priėmusi iškart.

Kam rekomenduotumėte rinktis technologijų sektorių ir kokį patarimą duotumėte būsimiems studentams, galvojantiems apie IT studijas?

IT specialistų visuomet trūksta, o prognozės rodo, kad jų trūkumas bus jaučiamas ir ateityje. Smagu būti patraukliu darbo rinkoje, juk geri IT specialistai neieško darbo, jie jį renkasi. Bet tai neturėtų būti pagrindinis argumentas renkantis IT.

Pirmiausia IT sritis turi patikti ir traukti. Čia darbo valandos dažnai būna ilgos, neretai užtrunka tinkamiausio sprendimo paieškos procesai. Galiausiai ilgo darbo rezultatai būna išties džiuginantys, o jų siekiant darbo diena praskrieja greitai ir įdomiai.

Kaip ir visose srityse, IT sektoriuje nepakanka pusmetį palankyti kursų, nes specialistu taip netampama. Raginu rinktis studijas, kurios labai dažnai yra suderinamos su darbu, kuris darbuotojus susiranda dar pirmajame kurse.  

Algis Kriščiūnas yra gerai Lietuvoje žinomas dailininkas, fotografas ir muzikantas, anksčiau grojęs grupėje „Fojė“. Jo vardas žinomas dėl menininko darbų ir veiklų, kurių gyvenime jis niekuomet nestokojo. Bet retas žino, kad menininkas yra Kauno technologijos universiteto alumnas, prieš 31 metus baigęs studijas tuometiniame Mašinų gamybos fakultete, kur studijavo robotų konstravimo specialybę. Ir nors gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų jis pasuko kitu keliu, universitete įgytos žinios pravertė ne kartą.

A. Kriščiūnas nuo mažumės jautė aistrą menui ir technologijoms, tad pabaigęs mokyklą ir tėvų paskatintas nedvejodamas studijoms pasirinko tiksliuosius mokslus. KTU Mašinų gamybos fakultetą garsus fotografas baigė 1992 metais.

Technologijos – neatsiejama meno dalis

„Šią studijų specialybę išsirinkti padėjo tėvai. Jie sakė, kad inžinierius niekada gyvenime neprapuls. Manau, kad jie yra visiškai teisūs, nes tikrai neprapuoliau. Ir nors po studijų mano gyvenimas pakrypo toli nuo KTU įgytos specialybės, technologijos yra neatsiejama mano kuriamo meno dalis“, – sako KTU alumnas.

Pasak A. Kriščiūno, studijos jį išmokė kantrybės ir atsakingumo. Mėgstamiausia jo paskaita buvo filosofija, kuri truko gana neilgai, nes inžinieriams kur kas labiau reikėjo paskaitų apie medžiagų atsparumą ir fiziką.

Dar labai jam patiko braižybos ir geometrijos mokslai, kurių dėka jis pats susiprojektavo namus, architektui beliko atlikti tik techninius skaičiavimus.

Bene smagiausi prisiminimai išlikę jo atmintyje – užklasinės veiklos. „Tai buvo įdomiausia gyvenimo dalis. Su draugais kiekvieną savaitę bendrabučio salėje rengdavome spektaklius ir miuziklus, organizavome fakulteto šventes ir „Mis Studentė“ konkursą. Labai norėčiau laiko mašina grįžti atgal ir savo fakulteto valgykloje suvalgyti sriubos. Jeigu būčiau dirbęs pagal specialybę, gal net įkūręs robotų gamyklą, tuomet veikiausiai minčiau KTU slenkstį ieškodamas perspektyvių inžinierių“, – juokauja menininkas.

Eskizai – kompiuterio ekrane

Baigęs studijas A. Kriščiūnas nė dienos nedirbo pagal specialybę, nes dar trečiame kurse suprato, kad jį traukia visai kiti dalykai. Bet tėvams pažadėtas bakalauro studijas baigė. Jis juokauja, kad širdyje visuomet jautėsi menininku, bet tuo pačiu troško išmanyti ir įvairius techninius dalykus, praverčiančius kiekvienam vyrui.

Anot A. Kriščiūno, šiandieniniame pasaulyje kone visur yra sutinkamos išmaniosios technologijos, ne išimtis ir meno sritis: „Daug dirbu su kompiuteriu, redagavimo programa „Photoshop“. Visus savo paveikslų eskizus pirmiausia pasidarau ekrane, taip greičiau randu geriausius kompozicinius ir spalvinius sprendimus. Menininkai ir toliau savo darbams naudos drobę, pieštukus, bet nevengs ir technologijų, nes naujos formos ir priemonės praplečia galimybių ribas.“ Menininkų pasaulyje itin svarbų vaidmenį vaidina ir socialinių tinklų naudojimas, kurie pasitelkiami ne tik informacijos sklaidai, bet ir kaip reklaminis kanalas virtualiai galerijai.

A. Kriščiūnas mano, kad būtent socialinių tinklų dėka menininkams atsirado galimybė išsivaduoti iš įprastų galerijų ir pasiekti net ir toliausiai nuo meno nutolusius piliečius.

Jau kurį laiką A. Kriščiūnas su šeima gyvena Fuerteventūros saloje Ispanijoje, bet išlaiko glaudžius ryšius su Lietuva. Kiekvieną vasarą po tris mėnesius jis praleidžia šalies pajūryje – Palangoje, kur rengia savo darbų parodas. Jis džiaugiasi galimybe galerijoje bendrauti su žmonėmis, rengti susitikimus, paveikslų pristatymus ir atvirus pokalbius. Jis linki visiems atrasti savitą gyvenimo kelią ir mylėti savo darbą.

„Dar vaikystėje mane domino naujausios technologijos, o praktikos metu turiu galimybę prisidėti prie jų realizavimo – automobilių iš didžiųjų kompanijų, tokių kaip „Porsche“, „BMW“ ir „Audi“, kurie į gatves išriedės dar tik už kelerių metų, detalių gamybos“, – sako KTU alumnas Elvinas Urbonavičius, kuris šiuo metu atlieka Erasmus+ absolvento praktiką Slovakijoje.

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (KTU MIDF) alumnas Elvinas 2022 metų pavasarį savo rankose laikė mechatronikos studijų bakalauro diplomą, o jau rugsėjį išvyko į absolvento praktiką, į „Plastic Omnium Auto Exterior“ įmonę.

„Plastic Omnium Auto Exterior“ yra pasaulinio masto įmonė įkurta Prancūzijoje, kuri specializuojasi plastiko detalių, skirtų automobilių eksterjerui, gamyboje. Įmonė jau daug metų bendradarbiauja su didžiausiomis automobilių kompanijomis, todėl nemaža dalis visų pasaulio automobilių naudoja detales pagamintas būtent čia“, – pasakoja E. Urbonavičius.

Tarptautinėje kompanijoje KTU alumnas Erasmus+ praktiką atlieka mechanikos konstruktoriaus (angl. CAD engineer) pozicijoje – šie specialistai dirba su kompiuterinio projektavimo programine įranga bei kuria dvimačius ar trimačius objektų ar technikos modelius.

„Naudingiausia patirtis universitete buvo dirbant su panašiomis 3D modeliavimo kompiuterinėmis programomis, kuriose išmoksti visų modeliavimo pagrindų, kuriuos gali pritaikyti darbe. Taip pat, įgautos žinios apie plastiko liejimo metodą bei gamyboje naudojamą technologiją leido lengviau suprasti visus įmonėje vykstančius gamybos procesus“, – sako E. Urbonavičius.

Elvinas įmonės paslapčių, kaip antai dar rinkos nepasiekusių naujausių automobilių dizainų, neišduoda: „Automobilių industrijoje projektų įgyvendinimas užtrunka pakankamai daug laiko, todėl šiuos automobilius gatvėse pamatysite tik po kelerių metų“.

Rinkosi įvairialypes studijas

Susirasti norimą praktikos vietą teko pačiam ir tam reikėjo įdėti nemažai laiko ir pastangų, tačiau Elvinas teigia, jog apie patirtį užsienyje buvo galvojęs ir anksčiau, o universiteto teikiama visokeriopa pagalba paskatino žengti šį žingsnį.

„Visi sako, jog iš universiteto reikia pasiimti kuo daugiau. Sužinojęs apie Erasmus+ absolvento praktikos galimybę net ir po studijų išvykti į užsienį įgauti tarptautinės patirties, nusprendžiau, kad tai būtų labai įdomi, nauja ir naudinga patirtis tiek mano karjerai, tiek man pačiam“, – sako jis.

O Elvino karjera prasidėjo nuo Mechatronikos studijų programos – ketverių metų gilinantis į mokslo sritį, kuri leidžia tobulinti tarpdisciplininius įgūdžius: programinius, elektroninius ir mechaninius.

„Mechatronika apibūdinčiau kaip mokslą jungiantį visą gamybos ir pramonės industriją, tačiau žvelgiantį į ją iš inžinerinės pusės. Studijuodamas šioje studijų programoje susipažįsti su visais naujausiais gamybos metodais bei joje naudojamomis naujausiomis technologijomis, komponentais ir programine įranga“, – sako E. Urbonavičius.

Dar vaikystėje tiksliuosiuose moksluose kaip žuvis vandenyje jautęsis KTU alumnas technologinę sritį pasirinko vedinas noro save realizuoti inžinerijoje. Kadangi konkrečios inžinerinės srities, kurioje norėtų dirbti, nebuvo išsirinkęs, studijos padėjo apsispręsti.

„Renkantis studijas dar neturėjau tikslios vizijos, kurioje inžinerinėje srityje galėčiau save matyti, todėl pasirinkti nebuvo lengva. Mechatronikos studijos pasirodė patraukliausios dėl jų universalumo ir karjeros galimybių. Manau, jog ši programa puikiai paruošia įvairiapusiškų gebėjimų turinčius studentus ir leidžia geriau suprasti kurioje srityje jie norėtų specializuotis“, – teigia KTU alumnas.

Vykstant ketvirtajai pramonės revoliucijai ir žmogaus rankų darbą keičiant automatizuotiems sprendimams, mechatronika ugdo ateities specialistus, kurie geba kurti inovacijas ne tik transporto, gamybos, bet ir aerokosmoso, biomedicinos srityse.

„Kadangi studijos orientuojasi į mechatronines sistemas ir pramonės robotizavimą, manau, kad čia galima įgyti daug žinių apie šiuos procesus bei įgūdžių kaip juos kurti ir valdyti“, – sako KTU MIDF absolventas.

Lietuvoje mechatronikos specialistų reikia

Nors užsienio darbo rinka traukia konkurencingais atlyginimais bei galimybių gausa, E. Urbonavičius likti Slovakijoje neketina – galimybes gali susikurti pats, o gimtinėje specialistų taip pat reikia.

„Nors įmonė yra tikrai įdomi ir turi daug ateities perspektyvų, nusprendžiau, jog šešių mėnesių pagyventi užsienyje ir įgauti tarptautinės patirties man užteko, todėl grįžęs į Lietuvą planuoju ieškoti, kur šią patirtį galėčiau panaudoti ir toliau tobulėti šioje arba panašioje inžinerinėje srityje“, – sako jis.

Mechatroniką išmanantys savo srities profesionalai Lietuvoje taip pat paklausūs: nors dalį žmogiškosios darbo jėgos gali pakeisti robotai, šias sistemas vis tiek reikia kažkam prižiūrėti. Be to, praktika užsienyje prideda dar vieną pliusą prie ir taip įvairiomis kompetencijomis pasižyminčio specialisto privalumų.

„Manau, jog specialistų Lietuvoje tikrai reikia įvairiose inžinerinėse srityse, o sukauptos žinios mechatronikos studijose ir praktikoje leidžia jauniems specialistams būti lankstiems ir nesunkiai rasti sau tinkamą vietą, kurioje galėtų panaudoti savo gebėjimus“, – teigia KTU MIDF absolventas.

Nors galimybe išvykti mainams užsienyje pasinaudojo tik pabaigęs studijas, KTU alumnas siūlo patiems įsitikinti Erasmus+ absolvento praktikos privalumais ir ragina kiekvieną studentą ieškoti jo horizontus praplėsiančių progų.

„Studijų metu pačiam nepavyko pasinaudoti jokiomis Erasmus+ galimybėmis, bet manau jog kiekvienas studentas šiek tiek pasidomėjęs gali rasti sau patinkančių ir naudingų mainų, studijų metais ar po jų“, – sako E. Urbonavičius.

Kasmet Kauno technologijos universitetą (KTU) baigia gausus būrys absolventų, skubančių kuo greičiau pradėti savarankišką gyvenimą įgijus vieną ar kitą specialybę. Vieni jų tik trumpam užveria Universiteto duris, tikėdamiesi vėliau pratęsti studijas, kiti visam laikui nori užmiršti mokslo suolą, o tretiems gyvenimas taip viską sudėlioja, kad jie ir vėl sugrįžta į Universitetą. Jeigu ne mokslams, tai darbui. Būtent taip nutiko KTU alumnei Aistei Virketei, kuri po 13 metų vėl varsto Universiteto duris.

Aistė yra naujoji KTU Alumnų projektų vadovė, po studijų spėjusi išsibandyti jėgas skirtinguose

amplua – miško maudynių gidės, augalų prieglaudos įkūrėjos bei socialinės verslininkės. Bet šiandien ji vėl yra Universitete ir kuria planus, kaip galima iš naujo atrasti Alma Mater ne tik jai, bet ir kitiems KTU absolventams: „Jaučiu, kad atėjo laikas dalintis. Per karantiną ir motinystės atostogas sustabdytos veiklos tiek visko manyje sukūrė, jog metas joms realizuotis.“

Aistė Virketė pirmoji Lietuvoje įnešė tendenciją priglausti augalus, kurie kitiems tapo nebereikalingi. Tam ji Kaune įkūrė augalų prieglaudą. Praėjus keleriems metams, jauna moteris nesustoja ir šiuo metu apie jos „žaliąją veiklą“ yra statomas dokumentinis filmas. Už savo veiklą LR Vyriausybė ją įvertino, kaip „vienu sėkmingiausių žmonių Lietuvoje“, ji taipogi buvo nominuota „Metų kauniete“, kol galiausiai atėjęs karantinas viską sustabdė ir leido Aistei auginti ne tik priglaustus žaliuosius augalus, bet ir dukrą Elžbietą.

Pažintis su KTU

Pažintis su Universitetu Aistės gyvenime vyko skirtingais gyvenimo etapais. Vienas pirmųjų, kai ji, būdama vos kelerių metų, buvo atvežta vasarą pas tetą atostogų, kuri ir supažindino ją su KTU, mat čia darbavosi. Tetos darbovietėje Aistė atrado technologijas, pirmąjį kompiuterį, liftą, telefonus. Tad vėliau baigusi mokslus Aistė neturėjo abejonių, kuriame universitete studijuoti.

Studijų metu Aistė buvo maloniai nustebinta gausios dėstytojų eruditų komandos, kuri negailėjo

studentams nei laiko, nei žinių. Tad dar vaikystėje įgavusi neformalaus kontakto su universitetu patirties, ji čia jautėsi drąsiai ir užtikrintai. Panašus jausmas ją užlieja ir dabar, kai čia dirbantys kolegos primena senus pažįstamus. Tai jai suteikia daugiau drąsos veikti ir dirbti.

„Jeigu reikėtų apibūdinti universitetą per savo patirtį ir bendrą suvokimą, rinkčiausi sąvoką „įžeminimas“. Taip daryčiau todėl, kad čia gimsta gana sudėtingi dalykai, bet būnant arčiau tokių procesų, viskas tampa aiškiau ir prasmingiau. Čia dingsta mistika tiek apie naujausius inžinerinius sprendimus, tiek bandant išsiaiškinti socialines problemas. Bet tam tikra magija, su jaukia kasdienybės gija – rutina, bendradarbiavimu, atsiskaitymais, fiksavimais, džiaugsmais ir nusivylimais, išlieka kiekvieno mokslininko ir startuolio darbuose“, – sako KTU alumnų koordinatorė.

KTU Aistė studijavo Medijų filosofiją. Šios studijos jai davė neįkainojamos patirties, kur dėstytojai savęs neaukštino ir palaikė draugišką ryšį. Drauge su kitais studentais ji ne kartą buvo kviečiama vakaroti muzikiniuose renginiuose, į kuriuos atvykdavo ir KTU garbės svečiai bei profesoriai. Tad Universitetas A. Virketės gyvenime įgavo asmenybės kalvės pavidalą, nes padėjo kurti asmeninius ryšius, plėtoti vertingas pažintis, kūrė garbaus ir solidaus asmens įvaizdį bei kitus dalykus, kurie nėra aprašyti jokiose studijų programose.

Pasak Aistės, ne ką mažesnį įspūdį jai studijų metu paliko tuo metu jos fakultetui vadovavęs maestro profesorius Giedrius Kuprevičius, išsiskyręs asmeniniu polinkiu į muzikinį lavinimą pakreiptomis studijomis, kuomet koridoriuose girdėdavosi muzikos garsai. Paskaitų metu jis ne tik dėstė savo privalomą dalyką, bet ir vertino studentų asmeninį susidomėjimą miesto muzikiniais renginiais, visuomeninėmis aktualijomis.

Laikas po studijų

Universiteto baigimo diplomas yra tarsi simbolis to, kas vyko studijų metu. Turbūt daugelis gavęs aukštojo mokslo diplomą įvertina ne tik studijas, žinias, gautą nenutrūkstamą informacijos srautą, bet ir į daugelį dalykų suformuotą požiūrį.

„Filosofijos studijos praplėtė mano akiratį daugelyje sričių. Anksčiau naudodamasi medijomis jaučiau smagumą, malonumą, vėjavaikiškumą, bet palaipsniui ėmė daugėti naudingos informacijos apie medijas ir jų poveikį žmogui, mąstymui, elgsenai. Įgytas kritinis mąstymas, išmintis ar gebėjimas pasakyti apie daiktą daugiau negu  „gražu, negražu“ atsirado būtent Universitete. Studijų metu išmokau įžvelgti daugelyje dalykų priežastis ir galimybes ten, kur iš pirmo žvilgsnio jų nesimatė“, – studijų vaisiais džiaugiasi Aistė.

Aistė atvirauja, kad visas įdirbis paskaitose, jas lankant ne tik dėl pažymių ar dėstytojų, bet ir dėl mokėjimo sudominti dėstomu dalyku, jai davė itin stiprų pasitikėjimo jausmą įsiliejant į darbo rinką ir nebijant siekti daugiau, nei tuo metu manai esąs vertas. Baigusi studijas ji gavo ne tik palydėjimą į gyvenimą, bet ir kvietimą sugrįžti bei nenutolti nuo savo Alma Mater.

„Sugrįžusi į Universitetą ne studijoms, bet darbui, pajaučiau, kad čia yra kone sakrali, prabangi ir išlaikyta akademinė atmosfera. Apima jausmas, kad aplink vyksta svarbūs darbai, o ore tvyro susikaupimas ir ramybė. Universitete kasdien vyksta pokyčiai, vėliau darantys įtaką ir mūsų asmeniniam gyvenimui. Tą pajausti reikia skirti šiek tiek laiko, kol kasdienybėje šis jausmas dar neišgaravo ir pagavus momentą nešiotis jį savo kišenėje“, – pataria Aistė, kasdienos rutinoje bandanti dažniau stabtelėti ir pasimėgauti jaukia akimirka.

Medijų filosofija – langas į gamtą

Nors KTU Aistė studijavo Medijų filosofiją, jos žvilgsnis vis labiau krypo link gamtos. Net baigiamuosiuose savo darbuose ji rašė apie gamtą, nes pasirinktomis analizuoti medijomis buvo dailės ir literatūros kūriniai apie pasivaikščiojimo praktiką gamtoje. Tad per meno kūrinius ji priartėjo ir susidomėjo miško maudynių (japoniškai shinrin-yoku) praktikomis, bandė atrasti jų ryšį su baltų ritualais, kol galiausiai pati ėmė jas taikyti sau ir kitiems.

Pradėjusi dirbti miško maudynių gide Aistė atrado ir kitą erdvę veikti, apie kurią ilgai svajojo. Pastaroji atėjo per fotografiją. Norėjusi fotografuoti žmones augalų apsuptyje ji suprato, kad augalai yra kur kas daugiau, nes juos įdomu tyrinėti, apie juos smagu kalbėti ar išgirsti jų istorijas. Aistės atidarytoje studijoje priimami visi atiduodami ar randami išmesti kambariniai augalai, tad istorijų apie juos yra pačių įvairiausių.

Aistė džiaugiasi šalia šios gamtiškos prigimties pagaliau galinti išpildyti ir kitą savo pusę – akademišką dalį: „Džiaugiuosi pradėjusi dirbti su Universiteto absolventais ir galinti juos pakviesti dažniau sugrįžti į savo Alma Mater, kaip tai padariau aš. Tikiu, kad gera ne tik imti, bet ir duoti – pargrįžti su kūrimo stichija ir nors vieną patirties dalį vykdyti šalia Universiteto. Smagu, kad ši mokslo įstaiga gali vienyti daugybę skirtingų kartų ir požiūrių.“